Agnės Žagrakalytės pristatyti turbūt nereikia. Ši iš Ustukių (Pasvalio r.) kilusi sėkmingų šešių knygų autorė puikiai pažįstama tiek kultūrinėje erdvėje, tiek, drįstu sakyti, apsigyvenusi dažno knygos mylėtojo sąmonės ir širdies ploteliuose, gal net – plotuose. Naujausias A. Žagrakalytės pasiekimas – šioje recenzijoje pristatoma knyga „Štai:“, komisijos ir skaitytojų išrinkta 2017 metų poezijos knyga. Gyvai Agnę pirmą kartą sutikau per jos knygos pristatymą. Tuomet apsikeitėme poezija, ir ant mano spintelės prie lovos, o vėliau – ir „ant širdies“ nugulė „Štai:“. Knygą skaičiau ir skaičiau, ir skaičiau, nes ji, gyvačiokė, vis žaidė su manim, vis rangėsi, kol galiausiai pavyko sučiupti ją už uodegos galelio. Daugelis į šią knygą sudėtų eilėraščių parašyti prieš gerą dešimtmetį, o pati autorė teigia „labai stengusis nerašyti šios knygos“. Tokio pat plauko ir recenzentė, visaip gi stengusis išnešioti žodžius.
Tėvų įprotis vaikams liepti valgyti maisto produktus, kurių jie nenori, dažniausiai baigiasi atvirkštine reakcija – vaikai ima ne tik dar labiau nemėgti siūlomo maisto, bet ir tampa abejingi maisto pažinimo procesui, portalui CNN.com tvirtina mitybos ir pediatrijos specialistai.
„Puoselėk nuostabą“, „klausykis Žodžio“, „išsilaisvink iš triukšmo“, „pakviesk draugus apmąstyti grožį ir tiesą“. Tai Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų vienuolijos patarimai atostogaujantiems.
Prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo, tad, kad ir kaip stengiamės nuvyti mintis apie mokyklą, rugsėjo 1-oji nenumaldomai artėja. Grįžimas į įprastą rutiną po vasaros atostogų kelia stresą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams ypač, jei į mokyklos suolą mažylis ruošiasi sėsti pirmą kartą. Tad kaip vertėtų pasiruošti mokslo metams, kad ir taip neišvengiamo psichologinio streso būtų kuo mažiau, o iš anksto pasiruošus mokyklai dar kaip reikiant pasimėgautumėte paskutiniu atostogų mėnesiu, pataria psichologė Inga Būdvytytė. 
Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.
Garsus amerikiečių teologas JOHNAS BEHRAS, Niujorko valstijos Šv. Vladimiro dvasinės seminarijos patristikos profesorius, – apie tai, kas neduoda ramybės šiuolaikiniam krikščioniui Vakaruose. Savo paskaitose jis kalba apie mirtį. Kodėl būtent mirties tema jį jaudina ir kas dar kelia nerimą? Profesorius pasakoja apie vaikystę, kurią praleido šalia vieno iš garsiausių praėjusio amžiaus stačiatikių pamokslininkų – Surožo metropolito Antonijaus (Blumo), apie savo apsisprendimą tapti dvasininku, apie krikščionio pašaukimą šiuolaikiniame pasaulyje. Su J. Behru kalbėjosi Tichonas Sysojevas ir Polina Rudakova.
Atostogaujant vaikų auklėjimo problemos, šeimos narių konfliktai ir tarpusavio nesusikalbėjimai niekur nedingsta. „Tėvų linijos“ psichologai pastebi, kad vasarą tėvams kyla tiek pat sunkumų, abejonių ar klausimų dėl vaikų elgesio kaip ir mokslo metais.
Ar prisimenate, kaip pirmą kartą išgirdote, iš kur atsiranda vaikai? O kaip jie ten patenka? Iš kokio žmogaus tai sužinojote? Kokie jausmai apėmė? Kokie tokios pažinties padariniai pasireiškė jums bręstant? Suaugusiojo gyvenime? Šeimos santykiuose? Svarbiausia – ar norėtumėte, kad taip su savo vaisingumu bei lytiškumu susipažintų jūsų vaikai? Ar sugebėsite patys tinkamai atsakyti į visus jiems iškilsiančius klausimus?
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Viena vertus, toks pasakymas teisingas – senstanti valstybė yra galvos skausmas pensijas skirstančioms institucijoms. Kita vertus, senėjimas neturėtų tapti (nors dažnai tampa) socialine problema. Senstantys asmenys jaučiasi atstumti, atskirti nuo visuomenės – juos retai matome kultūriniuose renginiuose ar kitoje plačiajai visuomenei atviroje veikloje. Nors valstybės lygiu pakeisti pensijų sistemą ir skatinti įtrauktumą skiriant daugiau lėšų yra sudėtinga, galime atsigręžti į tai, ką visuomenė galėtų padaryti norėdama labiau įtraukti dažnai nuo įvairių veiklų atskirtus senjorus.
Kalbamės su Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių vienuole seserimi Pranciška. Jonavoje ji dirba jau vienuolika metų. Atvykusi čia kaip katechetė, subūrė Sekmadieninę mokyklą, veda vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius dvasinio pažinimo keliu. Porą metų Pranciška paskyrė Bukonių kaimo šeimoms ir vaikams, kad keltų jų savivertę ir pasitikėjimą Dievu bei savimi.
Visi mes vienaip ar kitaip siekiame gero gyvenimo... Kas tai yra, turbūt būtų sunku apibrėžti, tačiau dabartinė mūsų visuomenė dėl įsivaizduojamo gero gyvenimo itin pataikauja kapitalistinėms įmonėms, verslininkams, technologijų kūrėjams, kurie mums kuria, o gal dar tik sukurs menamą geresnį gyvenimą.
MARIJA ŽEMAITYTĖ – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė, režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio auklėtinė – interviu pasakoja deganti trimis dalykais: aktoryste, kelionėmis ir ugnies stichija.
Kas yra godumas
„Lietuviškasis kultūros paveldas liudija, kad Lietuva nuo seno yra neatsiejama Europos dalis, todėl šiemet ralyje ypatingą dėmesį skirsime objektams, kurie atskleidžia mūsų europietiškas šaknis ir sąsajas su kitais Europos kraštais“, – pristatydama kultūrinį motociklininkų ralį „Ryterna modul Mototourism rally“ sako viena jo organizatorių Birutė Vaitkutė.
Prieš kurį laiką su šeima leidomės į nuotykį nacionaliniame parke. Po maždaug valandą trukusios kelionės vaikai norėjo žūtbūt ištrūkti iš automobilio, tyrinėti, keliauti pėsčiomis ir plaukioti.
Kodėl blogis traukia? Kodėl kartais jis net patrauklesnis už gėrį? Kodėl tenka sunkiai kovoti, renkantis gėrį? Pats blogio egzistavimas ir jo žavesys – viena didžiųjų žmonijos mįslių. Ar kada ją įminsime iki galo?
Daržininkystė ar sodininkystė neretai vertinama kaip terapijos priemonė suaugusiesiems, tačiau naudinga yra ir vaikams. Psichologų teigimu, būtent daržovių auginimas gali atskleisti stulbinamų rezultatų, kai siekiama įveikti mokymosi sunkumus ar elgesio sutrikimus. Tačiau ne visi vaikai mėgsta žemės ūkio darbus, todėl vaikų psichiatro Lino Slušnio teigimu, norint tuo sudominti pačius mažiausius, reikia būti ypač kūrybiškiems.
Sutuoktinių skirtumai gali būti ne tik ginčų priežastis, bet ir padėti kurti vaisingą santuokinį gyvenimą. Biblijoje randame pavyzdį – Tobiją ir Sarą, kurių tvirta sąjunga atlaikė visus išbandymus. Nepaisant daugybės kelią pastojusių kliūčių, jiedu įveikė blogio ir mirties dvasią. Išsakyti savo poreikius, iš naujo atrasti dialogo taisykles, susitaikyti su savimi ir kitu, ir drauge kurti santuoką bei namus, kuriuose netrūktų šilumos, – štai taip galima atkurti tikrąją Meilę.
Vaikų peštynės – sveikas ir prasmingas užsiėmimas. Tai vienas iš būdų jiems išmokti patiems įveikti problemas, spręsti tarpusavio konfliktus ir atrasti savo vietą šeimoje. Bet tėvus ir globėjus nuolatinės rietenos gali gerokai išvarginti, ypač per atostogas, kai vaikai daug laiko praleidžia kartu, rašoma svetainėje psychlopaedia.org.
Neretai vyrai mato moteris kaip duotybę, kuri visada bus šalia, tad ne visada stengiasi jas suprasti. Trukdydamas moteriai jaustis ypatinga ir visą savo dėmesį ilgesnį laiką skirdamas kažkam kitam, vyras gali pakliūti į didelę bėdą, svetainėje yourtango.com. rašo santykių ekspertas ir konsultantas amerikietis Dave`as Elliottas. Dažniausiai, specialisto teigimu, nesėkmes santykiuose lemia daugelio vyrų daromos santykių klaidos.
Užuot ginčijęsi su partneriu, nuleiskite garą iš dalies sutikdami su jo argumentais ar pateikite neigiamą teiginį, kuris nutraukia diskusiją dar jai neįsibėgėjus, svetainėje dumies.com rašo psichoterapeutė Paula Hall. Jos teigimu, nutraukti namuose vykstantį karą gali padėti kelios gudrybės, pavyzdžiui, užsikirtusios plokštelės metodas.
Dažnai manome, kad išdrįsdami būti netobuli pasaulyje, kuriame kiekvienas siekiame atrodyti idealūs, būsime sutrypti ir sunaikinti. Tačiau ar tikrai? Galbūt metas pasekti tobulybės kultui atsipiriančiu gyvenimo būdo keliu – išmokti viską paleisti ir atsipalaiduoti? Juk ir taip kasdien sau nurodinėjame, kokie turėtume būti ir kaip turėtume elgtis. Leidyklos „Vaga“ rekomenduojamoje žymaus prancūzų meditacijos mokytojo Fabrice'o Midalio knygoje „C’est la vie: menas nesukti sau galvos“(vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, 2018) raginama nustoti varginti save siekiant tobulybės, stengiantis atitikti visuomenės primestus ir pačių įsikalbėtus standartus bei reikalavimus. Autorius moko drąsiai tarti „ne“, stabtelėti, jei reikalai nesiklosto taip, kaip norėtume, o kartais ir visai liautis daryti dalykus, kurie nedžiugina, kad atrastume gyvenime vietos tam, kas iš tiesų suteikia mums laimės. Dalinamės penkiomis priežastimis, kodėl perfekcionizmo kultas iš tiesų mums gali būti ne naudingas, bet netgi pavojingas. 
Frazė „aš per daug užimtas“ yra tapusi savotišku prekės ženklu, įrodančiu tariamą žmogaus svarbą ir pranašumą, tačiau iš tiesų mes nesame labai užimti, rašoma portale psychologytoday.com. Pasak straipsnio autorės psichologijos profesorės Jaime Kurtz, atradę laiko kokiam nors pomėgiui nustebtumėte – daugelį darbų galite atlikti kur kas greičiau, be to, taptumėte laimingesni ir įdomesni aplinkiniams.
Kokias savo atžalų savybes turėtume ugdyti, kad vaikai lengviau susidorotų su sudėtingomis situacijomis ir kaip galėtume paskatinti jų kūrybinį mąstymą?
Sunku dabar ir įsivaizduoti, kad išklausius penkis žmones per dieną būtų įmanoma ramiai užmigti, portalui LRT.lt atvirauja beveik du dešimtmečius psichologu dirbęs Julius Kvedarauskas. „Psichologas bus tau draugas, bet už pinigus. Kodėl gi pirma nepaskambinus draugui?“ – svarsto specialistas. Pasak jo, psichoterapija galima užsiimti ne tik gydytojo kabinete, o visuotine vertybe laikomas atvirumas gali pakenkti pačiam žmogui. 
Daug visuomenės dėmesio ir palaikymo sulaukusi iniciatyva „Niekieno vaikai“ jau skaičiuoja pirmuosius rezultatus, kurie džiugina ir kelia nerimą vienu metu. Vos per mėnesį savanoriai 375 valandas paskyrė 11-ai vaikų, kurie dėl ligos ar krizinės situacijos šeimoje vieni atsidūrė ligoninėje. Galima džiaugtis, kad vaikai itin sunkiomis akimirkomis neliko vieni, tačiau kelia nerimą tai, kad jų buvo keliskart daugiau, nei skelbė ankstesnė statistika.
Savižudybių statistika Lietuvoje išlieka viena aukščiausių Europoje, tačiau tendencija palengva mažėja aktyvaus visuomenės dėmesio ir gausėjančių diskusijų dėka. Nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių, neabejingų žmonių dedamomis pastangomis pradedame suvokti, kad emocinių sunkumų iš tiesų išgyvename visi, ir kiekvienas galime padėti ir stiprinti savo emocinę sveikatą.
Kartais vaikai gali meluoti – tai nebūtinai blogas dalykas, todėl nerimauti nereikėtų, LRT KLASIKAI sako psichologė psichoterapeutė Rasa Bieliauskaitė. „Tai mane džiugina, nes aš pati paauglystėje tikrai meluodavau tėvams ir mokytojams“, – neslepia ji, bet pabrėžia, kad tėvai savo vaikams niekada neturėtų meluoti.
Apie neigiamus vaiko jausmus ir rizikingą elgesį gali byloti ne tik nekontroliuojamos emocijos, bet ir tyla arba nuolat išsakomas „ne“.
