Kalbamės su Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių vienuole seserimi Pranciška. Jonavoje ji dirba jau vienuolika metų. Atvykusi čia kaip katechetė, subūrė Sekmadieninę mokyklą, veda vaikus, jaunuolius ir suaugusiuosius dvasinio pažinimo keliu. Porą metų Pranciška paskyrė Bukonių kaimo šeimoms ir vaikams, kad keltų jų savivertę ir pasitikėjimą Dievu bei savimi.
Kokie svarbiausi Jūsų socialiniai vaidmenys? Kas Jūs esate?
Esu labai daug kas. Pirmiausia – moteris. Šis vaidmuo man svarbus. Dukra, sesuo, krikščionė, Bažnyčios narė, tikėjimo bendruomenės narė, pašvęsto gyvenimo atstovė, bičiulė, mokytoja, parapijietė, dvasinė mama, pilietė.
Dvasinė mama – kas tai?
Yra tokia tarnystė Bažnyčioje. Tiems žmonėms, kurie pas mane ateina pokalbio, esu kaip dvasinė mama. Ypač tiems, kurie ieško tikėjimo, Dievo. Tai nebūtinai vien tik moterys. Į mane kreipiasi ir vyrai – vaikai, jaunuoliai, vyresnio amžiaus žmonės. Aš tam tikra prasme įsipareigoju juos vesti toje kelionėje. Tai – dvasinė motinystė.
Kas Jums yra moteriškumas?
Man labai patinka frazė: „Moteris yra kūrinijos karūna“. Ją pateikė rašytojai, vyras ir žmona, John ir Stasi Eldredge, nagrinėję tikrojo vyriškumo ir moteriškumo ypatumus. Būdami krikščionimis, į šias prigimtines dovanas jie žvelgia išsamiai ir visapusiškai. Aš pati daug metų apie tai negalvojau, nebuvo tokio reikalo, niekas apie tai ir nekalbėjo. Dabar mūsų visuomenėje, norint sumaišyti prigimtis, brukama genderizmo idėja, pradėta daugiau kalbėti apie tikrąjį vyriškumą ir moteriškumą, ir kad vis dėlto jie skirtingi, nors vienodai vertingi. Skandinavų šalyse buvo išplėtota idėja, kad vyras ir moteris visiškai vienodi. Tačiau mūsų biologija ir genetika, net socialiniai įsipareigojimai byloja ką kitą.
Man moteriškumas yra gyvenimas pagal savo moterišką prigimtį. Daug moterų kopijuoja vyrus, nori būti kaip jie, bet nėra patenkintos savyje, neatranda savęs kaip unikalumo, nepriima savo prigimties kaip dovanos. Tai pasireiškia per agresiją, norą valdyti, kontroliuoti. Man moteriška prigimtis – tai, kas visiškai natūralu ir paslaptinga, kas plaukia iš žmogaus vidaus, širdies. Tai švelnumas, jautrumas, kuklumas, grožis, žavesys, gebėjimas pirmiausia „būti“, o ne „veikti“. Vyrams reikia kurti, statyti, vadovauti, ginti, o moteris visa tai puošia. Ievos vardas, reiškiantis „gyvybės davėja“, apibūdina moteriškumą. Moteris net vyriškumui duoda gyvybę. Vyras pastato namus, moteris jiems suteikia grožį ir gyvastingumą. Tai, kas jauku ir šilta. Vyrą kuria moteris. Moteris neša gyvybę ne tik tiesiogine prasme, kai duoda jam gyvybę savo įsčiose, bet ir gyvenime vyrą išaugina moteris, ji atveria jo gyvybiškumą, gebėjimus, galias, stiprybę ir pasitikėjimą savimi.
Koks moterų solidarumas reikalingas ir priimtinas Jums?
Geriausias solidarumas tas, kuris išreiškiamas per atsakomybės prisiėmimą dėl bendrojo gėrio, o ne dėl asmeninės ar suinteresuotos grupės naudos. Tas gėris turi būti visiems. Ne demokratijos principu, kur daugumos nuomonė primetama mažumai, o visuotinis. Bendrasis gėris apima ir mažuosius. Tokį moterišką solidarumą aš palaikyčiau.
Dabar daug kalbama apie smurtą. Tačiau patiria jį ne vien moterys – ir vaikai, ir vyrai, ir gyvūnai. Gyventi be smurto – tai bendražmogiškas reikalavimas. Aš, pavyzdžiui, nesutinku su šiandien diskutuojama Stambulo konvencija, kurioje yra stipriai į tolimą perspektyvą nukreiptų kenksmingų padarinių, nors juos ne visi mato. Krikščionys turi pranašo dovaną – gebėjimą dėka Šventosios Dvasios matyti dalykus Dievo akimis, o tai reiškia – numatyti kai kurių sprendimų, priimamų šiandien, pasekmes po daugybės metų. „Trumpalaikiai“ politikai jų nemato, nes žvelgia trumparegiškai. Dėl to gana dažnai vieni su kitais ir nesusikalbame. Tas pats yra ir dėl solidarumo.
Norėčiau moterų solidarumo, atgaunant savo tikrąjį moteriškumą. Tai turėtų būti ne politinė akcija, o socialinis veiksmas. „Išlipti iš kelnių“ ir kitaip išoriškai vaizduojamo agresyvaus vyriškumo. Leisti sau būti kaip gamta, kuri yra natūrali ir paslaptinga. Nėra negražios gamtos, tik ji skirtinga ir mums patinka skirtingi dalykai joje. Moteris visada yra graži ir patraukli, tik reikia ją pirmiausia pačiai savyje atrasti.
Dar norėčiau moterų solidarumo, ieškant savo tikrosios prigimties, einant į savo vidų, nes dažnai mūsų moteriškumas yra sužeistas. Moterys nemyli savęs, kartais net nekenčia. Naudoja daug gynybos mechanizmų, neigia savo poreikius, slopina jausmus. Tai pasireiškia per žalingus įpročius ir priklausomybes.
Labai norėčiau moterų solidarumo, vienijantis už blaivią Lietuvą. Dėl savęs, savo vyrų ir vaikų. Daug mirties kultūros ateina iš nemokėjimo švęsti be alkoholio, išlikti blaiviems ir sąmoningiems.
Ko trūksta dabartinėje visuomenėje?
Dar senovėje lietuvių tautai buvo būdinga skaistumo dorybė. Apie tai kalbėdama, galiu atrodyti nešiuolaikiška, tačiau iš darbo patirties, ypač su suaugusiaisiais, pastebėjau, kad skaisčios širdies žmogus į gyvenimą žiūri tyrai. Jis mato grožį, trokšta gėrio ir kuria jį. Dabar vyrauja hedonistinė kultūra. Mes gyvename su šūkiu: „Dirbk, pirk ir mirk“. Tai nedaro žmonių laimingų. Mums vis įperšama, kad kažko „trūksta“ ir būtinai turime „įsigyti“. Vartojame net savo kūno sąskaita. Kūnas tapo įrankiu ką nors įgyti – santykius, pinigus, turtus, garbę.
Tačiau galutiniame rezultate žmonės nukenčia. Tai ypač pajaučia moteris, nes, kai taip pasielgia, pradeda nykti jos savivertė, orumas. Ne veltui senovėje lietuvių tauta turėjo vaidilutes, kurios buvo skaisčios ir skleidė kitokias vertybes. Skaistumas – moters jėga. Kiekvienas vyras, ieškodamas sau žmonos, siekia jos skaisčios ir tyros. Tai užprogramuota prigimtyje. Yra pasaulyje judėjimas „Už skaistumą“. Lietuvoje taip pat būtų gerai pakviesti moteris grįžti į skaistumą ir širdies tyrumą, grįžti prie archaiškų šaknų. Iš čia atsiranda sveika gyvybė – emociškai nesužaloti vaikai.
Kokio amžiaus tapote vienuole?
Aštuoniolikos.
Jaunos merginos paprastai svajoja apie meilę. Kas lėmė Jūsų apsisprendimą?
Su tikėjimu susidūriau gana vėlai, šešiolikos metų.
Aš savo gyvenime sutikau Kristų. Dažnai žmonės nesupranta, kaip tai gali būti, tačiau taip yra. Už mane buvo pasimelsta užtarimo malda. Ir tada tarsi mikrofilme per akimirką pamačiau visą savo gyvenimą ir suvokiau, jog su tuo, kaip gyvenau iki šiol, einu į pražūtį. Man tai pasirodė labai baisu, apėmė beprasmybės jausmas. Tą akimirką klausiau: „Ką man daryti? Aš nenoriu gyventi taip, kad paskui pražūčiau“. Tada atėjo atsakymas, kad turiu atlikti… viso gyvenimo išpažintį. Nors iki tol bažnyčią jau porą metų lankiau, eidavau išpažinties ir dalyvaudavau šv. Mišiose sekmadieniais. Tos maldos metu man labai išryškėjo Jėzaus veidas. Supratau, kad nėra didesnės meilės kaip Jis, kad tai Jis Pats yra Meilė. O gyvenau ir augau aplinkoje, kur labai stokojau meilės. Man jos labai, labai reikėjo. Nesijaučiau mylima.
Kodėl?
Turėjau labai jautrią prigimtį ir tam tikrais gyvenimo momentais buvau sužeista. Mokykloje patyriau ir smurto, ir patyčių. Mūsų šeima buvo gausi: augome keturi vaikai, aš – vyriausia, tad man mažiausiai teko tos meilės. Daugiau buvo atsakomybės nei meilės: reikėjo auginti mažesniuosius, juos prižiūrėti. Iki man sukako aštuoneri, gyvenome vienkiemyje, prie miško, upės. Tada atrodė, kad tai – visas pasaulis ir jis priklauso man. Tuomet tikrai buvau laiminga. Tačiau turėjome išsikelti gyventi į miestelį, kuriame į mūsų gausią šeimą buvo žiūrima nepalankiai vien dėl to, kad gausi šeima, žmonės mūsų nepažinojo. Aš nebuvau lankiusi darželio, nemokėjau bendrauti grupėje, man geriau sekėsi kurti asmeninius santykius – su seneliais, kaimynais. Kai papuoliau į didelę klasę, jau pirmą dieną susidūriau su patyčiomis.
Paminėjote, kad su tikėjimu susidūrėte vėlai. Ar Jūsų šeima nebuvo religinga?
Ne. Močiutė nusivedė Pirmosios Komunijos jaunesnius brolius, o tada tėvai garsiai pagalvojo: „ O sesėms šliūbo tai reikės“. Tad „dėl to šliūbo“ ir aš pradėjau lankyti. Mes buvome tik keturios paauglės. Kadangi kartu su vaikais nepatogu, mūsų užsiėmimai vyko atskirai. Juos vedė jaunas klierikas, kuris dabar jau kunigas. Tai buvo pirmasis žmogus, kuris ėmė manęs klausytis. Žiūrėjo kaip į suaugusį žmogų – su didžiule pagarba ir viltimi. Jis man užduodavo rimtus, egzistencinius klausimus ir sulaukdavo mano atsakymų. Aš visuomet daug galvodavau, tačiau niekuomet neturėjau, kam papasakoti, kas mano viduje. Kai kalbėdavausi, man atrodydavo, kad kažkas manyje išlaisvėja. Man suteikė atsakomybių – buvau dainuojanti, tad subūriau bažnytinį vaikų chorelį. Tikėjimas manyje augo, brendo, gilėjo. Po viso gyvenimo išpažinties viskas ėmė sektis: ėmiau mokytis medicinos mokykloje Šiauliuose, greitai įsiliejau į charizmatišką jaunimo maldos grupę. Šv. Jurgio bažnyčioje su bendraminčiais skaitydavome Šventąjį Raštą. Ten kartą sutikome ir pranciškoną brolį Gediminą, kuris šiandien gyvena Pakutuvėnuose.
Tada pirmą kartą gyvenime mačiau vienuolį ir mane apniko įvairios mintys. Gražus, aukštas kaip ąžuolas vyras, bet su ta ruda suknia man tada atrodė juokingai, o dar persirišęs virve… Iš pradžių žiūrėjau į jį skeptiškai. Tačiau meldžiantis, kai jis iškeldavo rankas šlovindamas Dievą, man šiurpas ėjo. Tada suvokiau: „Jeigu tik aš galėčiau taip melstis, būčiau laiminga!“. Kurį laiką pavydėjau ir pykau ant jo, kad esu moteris, o ne vyras. Norėjau būti pas pranciškonus. Bet po dviejų mėnesių sužinojau, kad yra pranciškonių moterų vienuolynas Kaune. Su tokiomis pačiomis rudomis „sukniomis“ ir virvėmis. 1993 metais, lydima bendramintės, pirmą kartą nuvykau tenai. Mane tą pačią dieną priėmė. Buvo paskirtas laikotarpis patikrinti, ar turiu pašaukimą. Per tą laiką baigiau medicinos mokyklą ir vieną dieną atsiėmiau diplomą, o jau kitą dieną išvykau gyventi į vienuolyną. Tada vyko dvejų metų trukmės intensyvus ugdymasis, kuris baigėsi įžadais.
Ar Jums yra tekę pačiai patirti alkoholio padarinius – ne dirbant su žmonėmis, o artimoje aplinkoje?
Būdama paauglė draugavau su vaikinu. Jis vartojo alkoholį. Bandžiau jį palenkti, kad mestų. Kartelę kėliau aukštai. Kadangi buvo labai įsimylėjęs, iš tiesų metė gerti, net ir rūkyti. Su šiuo vaikinu, kaip pabrolys ir pamergė, dalyvavome vestuvėse, kuriose, žinoma, buvo ir alkoholio. Jo giminė – didelė. Pašokau su pusbroliais. Tada kilo pavydo scena. Vaikinas prieš mane panaudojo smurtą. Tąsyk labai aiškiai supratau: jeigu jau bedraugaudamas su manimi jis taip elgiasi, kas lauks, jei ištekėsiu?! Kitą dieną nutraukiau santykius. Kategoriškai. Nors jis dar ilgą laiką mane persekiojo ir bandė susigrąžinti. Supratau, kad negaliu leisti su manimi taip elgtis. Mano šeimoje, kurioje augau, nebuvo pavydo. Tėvai – dainininkai, šokėjai, mėgo ir šventėse dalyvauti, tačiau jose vyravo visiškai kitokia kultūra. Kadangi jau lankiau bažnyčią, mano pačios savivertė buvo besiskleidžianti. Po Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo į pasaulį pradėjau žiūrėti globaliu žvilgsniu. Pasikeitė mano vertybės – jomis tapo meilė, gėris, teisingumas, gyvenimas kitiems. Budo mano moteriška savivertė. Bandžiau ir savo vidumi laisvintis iš smurto ir patyčių kiauto, kuris buvo mane apsupęs. Būtent Bažnyčia ir tikėjimas man suteikė tuos sparnus.
Dirbate su vaikais iš probleminių šeimų. Papasakokite, ką tenka matyti, atliekant savo misiją?
Į Jonavą buvau pakviesta kaip katechetė ruošti vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius sakramentams. Subūriau Sekmadieninę mokyklą ir visą katechezę sutelkiau į sekmadienį. Dirbau su visomis amžiaus grupėmis. Vėliau ėmiau nebespėti, tad pasitelkiau komandą. Su suaugusiais asmenimis pradžioje dirbau viena. Ilgainiui kaip mokytoją mane pakvietė dirbti ir į Bukonis, nes ši parapija buvo aptarnaujama iš Jonavos. Ten susidūriau su socialiai labai apleistais vaikais. Bedirbdama mokykloje pažinau tų vaikų gyvenimą. Pastebėjau, kad vietinė bažnytėlė beveik tuščia. Į šv. Mišias susirinkdavo 6–7 močiutės. Pradėjau važinėti į šv. Mišias Bukonyse ir aš. Norėdama pakelti socialinės rizikos šeimose augančių vaikų dvasią ir savivertę, pakeliui užsukdavau pas kiekvieną į namus ir veždavausi kartu. Pradėjome melstis ir šlovinti Dievą. Kaip pedagogė pastebėjau, kad žinią lengviau pasakyti per giesmę, nei atsistojus moralizuoti. Pati esu sukūrusi keletą giesmių vaikams – apie šv. Pranciškų, ką daryti, kai sunku, Mergelei Marijai. Groju gitara, tad mokiau vaikus giesmių. Jų susirinkdavau 10–15. Lankydamasi namuose, pradėjau pažinti ir jų šeimas. Pamačiau, koks ten vargas. Nepagarbi vaikui aplinka. Jie neišsimiegoję, nešvarūs, nepavalgę eina į mokyklą.
Supratau, kad vaikai susiduria ir su smurtu, tik tyli, nieko nesako. Tėvai girtauja, šaukia ant savo vaikų, nuolat keikiasi. Pakalbėjau su savo vienuolyno vyresniąja, kad norėčiau padėti šiems vaikams. Atsirado galimybė metus gyventi Bukonyse, prie bažnyčios esančiame klebonijos bute, nors ir be patogumų. Sąlygos jame primityvios: vanduo – iš šulinio, tualetas – lauke, kūrenti krosnį reikėjo pačiai. Tačiau man buvo svarbu gyventi arti vaikų. Pradėjome švęsti šv. Mišias ir savaitės viduryje. Po jų – ilga malda, kuria prašydavome šv. Juozapo, šeimų globėjo, pagalbos šeimoms. Keista, tačiau laikui bėgant iš tiesų pradėjo matytis pokyčių. Pora, kuri gyveno susidėjusi, susituokė, nors tam ir nebuvo jokių papildomų priežasčių. Vienam vaikui, iki tol turėjusiam mamos pavardę, tėtis suteikė savąją – kaip tik švento Juozapo dieną, nors jis to ir nežinojo. Su mano buvimu ir budėjimu prie Viešpaties ta aplinka ėmė darytis saugesnė.
Kadangi turiu daug pažinčių, ryšių, ieškojau galimybių suteikti materialinę paramą šeimoms – maisto produktais, mokyklinėmis priemonėmis, drabužiais, higienos reikmenimis. Daug labdaros perėjo per mano rankas į tas šeimas. Ne kartą savo mašina į kaimą vežiau net baldus ar šaldytuvą, dovanotus geradarių. Kaime gyvenau dvejus metus. Antraisiais metais – jau dviese su kita seserimi, kuri taip pat įsidarbino mokykloje. Man atrodo, kad buvome naudingos ir kaimui, ir šeimoms. Tai buvo investicija į vaikų gerumą bei saugumą.
Ar tos šeimos pačios nesikreipia pagalbos, neieško išeičių iš savo problemų? Ar joms gerai taip, kaip yra? Kodėl?
Šeimos nesikreipia niekur, nes pačios nesuvokia, kokios pagalbos joms reikia. Antra vertus, gyvena iš pašalpų. Ilgalaikių investicijų neturi. Įvairiose studijose pastebėta, kad žmogus, gaunantis mažas pajamas, jas išleidžia menkaverčiams dalykams, kurie suteikia malonumą greitai. Tokie žmonės neturi gebėjimo taupyti ir laukti. Gavo pašalpą, prisipirko visko, išleido ją per vieną savaitę, o dar tris savaites gyvena iš to, kas liko arba eina skolon, ir laukia kitos pašalpos. Dažnai šeimose, kur vos galą su galu suduria, gali pamatyti didžiulį, per pusę sienos, televizorių, naujo modelio mobiliuosius telefonus. Taip žmonės bando savo gyvenimo nemalonumą kompensuoti tariamais „malonumais“. Nors tai nesprendžia problemų, o tik sukuria iliuziją. Kaip ir, pavyzdžiui, alkoholis.
Kokių pokyčių reikia mūsų visuomenėje, kad šių problemų mažėtų?
Dažnai susiduriu su nuostata: „Kas gėrė, tas ir gers. Nieko nepakeisi“. Kita nuostata, kad draudimais nieko nepeši. Manau, kad taip kalba tie, kurie akis į akį nesusidūrė su alkoholizmo pasekmėmis. Smurtas taip pat dažniausiai kyla iš šios priežasties. Blaivus žmogus retai kada smurtauja, dažniausiai – išgėrę. Galvoju, kad prevencinė veikla turi būti abipusė – ir švietimas, ir draudimai. Švietimo rezultatai gali būti matomi tik ilgalaikėje perspektyvoje. Ir pats švietimas turi būti ilgalaikis, nes ką įdėjai pradinukui, dar nereiškia, kad tuo jis gyvens po kelerių metų, jeigu taip negyvena jo tėvai. Švietimas, motyvavimas, kodėl apsimoka negerti, ką tai duoda jo žmogiškumui. Rezultatai pasiekiami gal tik į ketvirtą kartą. Tačiau jeigu norime jų šiandien, turime pasitelkti net ir draudimus, kadangi žmonės neturi vidinės laisvės ir saiko. Esu linkusi palaikyti sveikatos ministro Aurelijaus Verygos politiką šiuo klausimu.
Skaudu matyti, kad kaimo parduotuvėse, kas mano vaikystės laikais buvo bakalėja, dabar – alkoholis. Juk turime ne tik sąmonę, bet ir pasąmonę. Kai kasdien matai tą patį vaizdą, ateina žinia, kad turi vartoti. Pradžia – nuo vaikų, pasiūlant jiems vaikišką šampaną. Daug moterų valdo vyrus taip pat alkoholiu. Juos neva gina nuo blogų jausmų ar emocijų. Tačiau vyras yra tam, kad apsigintų pats ir apgintų savo moterį. Šventajame Rašte yra įstatymas, įsakantis nukirsti moteriai ranką, kuria ji, gindama savo vyrą, sučiumpa jo priešininkui už intymios vietos. Ilgai galvojau, kodėl tokia žiauri bausmė ir ką tai reiškia, kol, pradėjusi stebėti patirtis, supratau, kad moteriai nevalia ginti vyro. Vyro vyriškumas subręsta tik tada, kai jis kovoja ir laimi. Kai mamos perka vaikams vaikišką šampaną, o žmonos vyrams – alkoholį, problema slypi jų moteriškume, nes taip jos „gina“ vyrą. Tačiau tokie dalykai neturi ateities. Ar mes daug galime įvardyti praeities didvyrių, kurie prieš daugelį kartų buvo alkoholikai? Ne. Jų kartos jau išmirusios. Didvyriai buvo blaivūs, protingi, išsilavinę, daug pareikalavę iš savęs, gyvenę dėl bendrų interesų ir prisiėmę atsakomybę. Mes esame palikuonys tų kartų, kurios buvo sveikos. Pritariu, kad turi būti specializuotos alkoholio parduotuvės.
Dabar beveik kiekviena šeima turi keturis ratus, tad kas nori alkoholį vartoti saikingai, planuodami savo šventes, gali nuvykt iš anksto ir nusipirkti, kiek reikia. Gyvenant Bukonyse, tekdavo matyti, kad parduotuvė dar neatidaryta, o pirmieji klientai jau laukia – tai alkoholikai. Kas baisiausia, parduoda ir į skolą. Taip ugdoma priklausomybė. Sukuriamas apgaulingas jausmas, kad tavimi pasitiki, gerbia: kai gausi pensiją ar pašalpą, sumokėsi duoklę. Tuo tarpu žmogus žlugdomas. Smurto ištakas pirmiausia matau viešojoje erdvėje, net tarp politikų, kai rodoma nepagarba žmogui, nesiskaitymas. Vieni kitus šmeižia, kaltina, keikia. Nors neturiu televizoriaus, tačiau žinau, kokias laidas žiūri šeimos ir jų vaikai – pastarieji man papasakoja. Jose vyrauja „pypt pypt“ pridengti keiksmai, sarkazmas, net patyčios. Ir mes žiūrėdami leidžiame, kad tai vyktų. Žmonės verčiami pajacais. O paskui reikalaujame, kad vaikai gerbtų suaugusiuosius, nors pirmiausia tėvai rėkia ant savo vaikų. Smurtas prasideda širdyje, iš širdies pereina į mintį, iš minties – į žodį, iš žodžio – į veiksmą. Tai užburtas ratas. Didelė problema – savęs sureikšminimas. Didelis „AŠ“. Aš – pasaulio centras, o visi kiti turi suktis aplink mane. Tai – egoizmas. Jeigu nėra taip, kaip aš noriu, keliu maištą, kuris pasireiškia kito žeminimu.
Kas yra Jūsų įkvėpimas?
Įkvėpimo šaltinis – pirmiausia žinojimas, kam žmogus yra sukurtas. Savo ir kitų atžvilgiu dedu daug pastangų, kad pakelčiau žmogų iki to tikslo. Kasdien beveik valandą praleidžiu su Biblija, Dievo Žodžiu. Iš jos pareina pažinimas – tiesos, žmogiškumo, džiaugsmo, vilties. Kai pasitelki Dvasią ir pasitiki Dievu, dalykai vyksta. Bukonyse kasdien ėjau į šaltą bažnyčią ir valandų valandas meldžiausi Dievui už kaimo žmones. Kaimas iš tiesų atgijo. Kai žmogus pamato pirmuosius pokyčius, jis pradeda norėti keistis. Net daigas prasikala pro tvirčiausią asfaltą ar betoną. Priklausomybės, gyvenimo būdas, šiurkštumai yra kaip siena, atskirianti nuo kitų. Tačiau už tos sienos, gelmėje, yra gyvybės sėkla, kuri pažadinta pramuša tą betono luitą. Noras yra atspirties taškas. Jį pažadina Dievo Dvasia. Dievo jėga didelė. Nes Jo troškimas: kad žmonės būtų laimingi ir jų gyvenimai būtų pilnaverčiai, o ne iliuziniai.
Dar mane įkvepia grožis. Augau miestelyje, kuris bene iki 1980-ųjų buvo pavyzdingiausiai tvarkomas šalyje. Ten tiesiog mokėmės tvarkos. Miestelis ir dabar labai gražus. Yra parkas su lauko estrada, skulptūrų, suoliukų, gatvės papuoštos vazomis su gėlėmis. Niekas nevagia, neišvarto. Visi jaučia atsakomybę. Važiuodama per Lietuvą, visuomet atkreipiu dėmesį į gražias sodybas. Didžiuojuosi ir mūsų miestu Jonava, kuriame taip pat skiriama daug dėmesio jo erdvėms tvarkyti – įrengti dviračių takai, skverai, labai daug gėlių. Grožis mano sielą daro gerą ir gražią. Tikiu, kad ne tik mano.
