Kodėl blogis traukia? Kodėl kartais jis net patrauklesnis už gėrį? Kodėl tenka sunkiai kovoti, renkantis gėrį? Pats blogio egzistavimas ir jo žavesys – viena didžiųjų žmonijos mįslių. Ar kada ją įminsime iki galo?
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Elementari žiniasklaidos taisyklė skelbia: jei blogų naujienų nėra, tai naujienų išvis nėra. Ir su šia realybe labai dažnai tenka susidurti praktikoje. Rašytoja Dorothy L. Sayers skundėsi, kad ne vienu aspektu kalbėti apie blogį yra kur kas lengviau negu apie gėrį. O jeigu vienas iš pjesės personažų – Velnias, tuomet autoriaus laukia be galo sunkus uždavinys – išvengti, kad „vienas personažas nepavogtų viso kūrinio“.
Mintyse šmėkšteli karikatūra iš studijų laikų filosofijos vadovėlio: užstalėje papirosus rūkantys profesoriai laužo galvas, svarstydami apie Dangų: „Ir kaipgi jį, po velnių, derėtų pavaizduoti?“ Tuo tarpu pragarą pavaizduoti – nesunku. Paradoksalu ir tai, kad nors blogį apibrėžiame kaip „gėrio trūkumą“, susidūrę su juo, patiriame visą jo solidų tikrumą.
Nukraujavęs gėris
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Apie blogį“ („On Evil“) žinomas britų rašytojas ir literatūros kritikas, (beje, marksistas) Terry Eagletonas pripažįsta: „Velnio melodijos, sako žmonės, pačios geriausios.“ Puikiai tai iliustruoja scena iš seno lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“, kur rodomos gan primityvios, tačiau mūsų galvose įsitvirtinusios vaizduotės produktai: smagiai dūkstantys ir šėlstantys pragaro gyventojai ir nuobodžias giesmes nulenkę galvas traukiantys dangaus piliečiai.
„Kodėl blogis yra toks neatsispiriamai spalvingas? Kodėl taip yra, kad, kai aš savo dvylikamečiui sūnui pasakiau, jog rašau knygą apie blogį, jis atsako: „nuostabu!“? Dorybė galėtų kelti susižavėjimą, tačiau yda mums atrodo patrauklesnė“, – skundžiasi Terry Eagletonas, pridurdamas: „Niekas nenorėtų gerti apelsinų sulčių su Oliveriu Tvistu, jei galėtų rinktis alų su Faginu (t. y. bloguoju personažu).“ Populiarioji šiandienos kultūra yra pilna vampyrų, zombių ir monstrų. Nėra juk nieko maloniau, kaip būti mirtinai išgąsdintam!
Kada blogis pradeda atrodyti toks kerintis? Vienas iš galimų atsakymų: tada, kai gėris atrodo nuobodus, teigia Eagletonas. Galėtume dėl to kaltinti puritonišką viduriniąją klasę. Tai jie dorybėmis ėmė vadinti taupumą, atsargumą, lankstumą, abstinenciją, lojalumą ir darbštumą. Nesunku suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms labiau patinka energija ir galia trykštantys zombiai bei vampyrai. Gerumas mums neretai sutampa paprasčiausiai su neigimu ir apribojimais. Poetas W. H. Audenas šmaikštavo, kad Dešimt Dievo įsakymų yra ne kas kita kaip žmonių elgesio stebėsenos suvestinė, visur įterpiant žodelį „ne“.
Gyvenimo virtuozai ir diletantai
Tačiau gerumas ne visada atrodė toks nykus, primena knygos autorius. Kai kuriems Antikos mąstytojams, pavyzdžiui, Aristoteliui, gerumas reiškė žinojimą, kaip patirti džiaugsmą. Reiškė mokymąsi, kaip pasiekti savo, kaip žmogiškos būtybės, klestėjimą, kaip pilniausiai ir subtiliausiai išplėtoti savo žmogiškumą.
Būti žmogumi, vertinant iš šio požiūrio taško, reiškia įgyti konkrečių gebėjimų, pavyzdžiui, išmokti groti trimitu arba sugebėti kantriai klausytis nuobodžių pasakojimų per vakarėlius.
Anot Aristotelio, tai glaudžiai susiję su laime. Būti dorybingam jam reiškia tiesiausią kelią į gerovę. Geras vyras arba moteris yra tas, kuris puikiai susidoroja su tokiu nestabiliu verslu kaip buvimas žmogumi. Tie, kurie išties tampa puikiais žmonėmis – šventieji – yra gyvenimo virtuozai, dorybių Pavaročiai ir Wayne Rooneys'ai. Gerumas yra savotiškas joie de vivre, energijos ir pakylėtos dvasios šaltinis. Naujasis Testamentas jį sieja su mėgavimusi gyvenimo pilnatve, o ne mokesčių mokėjimu ir pastangomis laiku įgriūti į darbą.
Remiantis šiuo požiūriu, ydingi žmonės yra tie, kurie niekada neįgudo būti žmonėmis, panašiai kaip kas nors niekada neįgunda žaisti pokerio. Jiems kažko trūksta, stinga, jie nesugeba būti išties gyvi. Blogio išties nėra. Blogi žmonės yra tiesiog neužbaigti realių žmogiškų būtybių eskizai. Tarsi vaiduokliai, jie sklando tarp gyvenimo ir mirties, įstrigę tam tikrame limbo, kuris atskiria juos nuo žmonių pasaulio. Jie gali atrodyti pakankamai žmogiški, kaip ateiviai siaubo filmuose, tačiau tai – vien apgaulinga regimybė.
Blogis gali atrodyti žvalus ir viliojantis, bet jei tik jį stipriau bakstelėsi, subyrės į dulkes“, – rašo Terry Eagletonas. Jis tiek pat fiktyvus kaip politikų šypsenos. Rašytojas primena filosofės Hannah Arendt patirtį. Stebėdama nacių genocido vykdytojo Adolfo Eichmanno teismo procesą Jeruzalėje, Arendt suvokė, kad labiausiai sukrečiantis dalykas apie blogį yra jo banalumas. Eichmannas atrodė kaip įžeistas banko tarnautojas, o ne nuteistas piktadarys. Jis buvo aukščiausio rango biurokratas. Biurokratai nemėgsta netvarkos ir nedaro nieko blogo.
Bloguosius sužadina gryna žmogiškosios egzistencijos netvarka. Jie yra puritonai, kuriems labiau už kūną ir kraują svarbu mirties tobulumas. Tad kaipgi blogieji individai įtikina save, kad jie gyvi? Atsakymas yra paprastas ir nuraminantis: atmesdami kitus žmones. Vienintelis dar nemiręs dalykas juose yra destrukcijos keliamas malonumas. Šiuo atžvilgiu blogis yra iš esmės sadistiškas.
Hitlerio pakalikai žudė žydus, nes matė juos kaip pavojų savo pačių buvimo grynumui. Žydai jiems reiškė klastingą nebuvimo formą, kuri kėsinosi į nacių tapatybę. Greta mitingų ir rasinių fantazijų, naciai buvo gryni nihilistai, kurie myli mirtį ir sunaikinimą. Jei jie buvo beprotiški idealistai, jie taip pat buvo visiški cinikai, kurie džiaugėsi naikindami visas žmogaus prasmes ir vertybes.
Apie tai kalba viena pirmųjų biblinių istorijų – pamenate Kainą ir Abelį? Grynasis blogis nekenčia pačios žmogiškosios egzistencijos, pačios Būties, kurią nori nušluoti nuo žemės paviršiaus. Jame glūdi troškimas įrodyti, kad visas žmogaus gyvenimas – tuščias. Tai pasireiškia jėga. Tiek pat kiek ir agonija, apgaule bei menkumu. Čia sutiksime cinikų ir juokdarių, o kartu ir kankintojų bei prievartautojų.
Štai kodėl blogis yra visiškai beprasmis. Tačiau dėmesio, – sako autorius: mes visi patiriame malonumą naikindami, tai viena iš priežasčių, kodėl mums patinka smurtiniai filmai. Sigmundas Freudas kalbėjo apie žmogaus būties gelmėje glūdintį mirties troškimą. Jis labai galingas, nes malonus. „Vargšas mūsų „ego“ svaigsta nuo minties apie galimybę pabėgti į nebūtį“, – rašo Eagletonas. Kai šis troškimas tampa itin stiprus, iškyla savižudybės grėsmė.
Aš ir blogis
Ar blogio trauka absoliuti? Ar asmuo visada bejėgis jai atsispirti? Ar tikrai jis nežino, ką daro?
Deja, kažkur labai giliai širdyje žinome – teigia kanadiečių psichologijos profesoriaus Jordanas Petersonas. Tiesiog leidžiame sau negirdėti kaskart tyliai mus įspėjančio balselio „Nedaryk to“. Puikybė. Puikybės apimti naiviai įtikinėjame save: „aš susidorosiu“.
Mokslininkas atkreipia dėmesį į savotiškai žavų ir kartu visiškai nepagrįstą mūsų negebėjimą pamatyti asmeninės atsakomybės egzistencinėje blogio dramoje.
Skaitydami kriminalinę kroniką ar teroristinių išpuolių aprašymus, žmonės paprastai stebisi: „Nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti.“ „Aš netikiu tuo, – sako Petersonas. – Manau, jei skirtume valandą laiko apmąstyti savo pačių tamsiausius jausmus apie gyvenimą, savaime labai aiškiai nušvistų kelias, vedantis tokio elgesio link.“
Jeigu šie apmąstymai vis dėlto mums nepadeda įsijausti į nusikaltėlio paskatas, dar nereiškia, kad šis pasiūlymas – bevertis: tikriausiai jums tiesiog „reikia kur kas daugiau sužinoti apie save, nei šiuo metu žinote. Kad ir ką sakytumėte apie tokį asmenį kaip Ericas Harris (JAV Kolumbino mieste masines žudynes sukėlęs vyras – aut. past.), prisiminkite, kad jis taip pat buvo žmogus“, – pabrėžia Petersonas. – Tik tada, kai asmeniškai pripažinsiu, kad ir mano viduje gyvuoja lygiai tokia pati dvasia, kuri įvykdė Kolumbino žiaurumus ir valdė Aušvico stovyklas, suprasiu, jog tai dalis mano paties sandaros paketo ir tuomet prisiimsiu atsakomybę už tai.“
Šiandien, kai seniai rusenę konfliktai gaivališkai ir beatodairiškai išniro į paviršių, palikdami po savęs bedvases dykras, kai visos žmonijos likimas, atrodo, pakibęs ant plauko, alternatyvų nėra daug. „Pasibaigus baisiajam 20 amžiui, mes likome su būtinybe prisiimti atsakomybę už pačius baisiausius mūsų pačių aspektus, – teigia profesorius. – Tokiu būdu galbūt mes sugebėsime užkirsti kelią jiems vėl pasikartoti.“
Ilgametis klinikinės psichologijos specialistas ragina liautis ieškoti piktnaudžiautojų vien kažkur išorėje. Nors konkrečiais atvejais neabejotinai egzistuoja identifikuojami kaltininkai, tačiau laikas žvelgti plačiau ir giliau. Jei norime ką nors pakeisti, jei norime „saugiai izoliuoti piktavališkumą“, tinkamiausia vieta pradėti yra asmeninė ar galbūt dar mūsų šeimos teritorija. Tokiu būdu išvengiama pavojaus nukreipti kaltinimus ir neišvengiamą, dažnai neįsisąmonintą keršto troškimą į kitus. Priešingu atveju – tiesiog išvengtume būtinybės įvardinti savo atsakomybę ir „dar šiek tiek pastūmėti pasaulį pragaro link“.
Petersonas primena, kad visuomenę ištinkančias katastrofas geriausiai galima suvokti kaip individualios patologijos pasklidimą visuomenėje, tos patologijos išdidinimą.
Tad kaip užkirsti kelią blogiui? Kaip pasiekti, kad žmogus niekada nebeįkurtų naujų Aušvicų ir gulagų? Vienintelis kelias yra „individualios sielos atkūrimas, kiekvieno individo lygiu“.
„Tai baisi žinia, – sako Petersonas, – nes ji uždeda naštą tau ant pečių. Tačiau tai ir nuostabi žinia, nes tai reiškia, kad tu gali būti versmė proceso, kuris visiškai užkirstų kelią katastrofai ir piktadarystei pasireikšti. Sunku įsivaizduoti ką nors geresnio, dėl ko būtų galima paskirti mums likusį gyvenimo laiką.“
Sutiksite, tai rimtas viso gyvenimo iššūkis, tenkantis kiekvienam asmeniškai. Ir nepaliekantis daug pasirinkimo. Kas akimirką vis iš naujo tenka rinktis kuo būti – problemos ar sprendimo dalimi. Ir nebeturime prabangos ilgai tam ruoštis.
Šiame kontekste man atrodo kaip niekada aktuali popiežiaus Pranciškaus pastanga palydėti krikščionis jų dvasinio augimo kelyje. Jo naujausias paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) - autentiško dvasingumo receptas, gyvybingas vanduo pavargusioms ir suvytusioms mūsų širdims. Atsiverskime jį. Sužinosime, kad nesame vieni šiame kelyje. Kad Dievo malonė yra ranka pasiekiama, tiems, kurie pažino ir pripažino savo asmeninį ribotumą.
