Apie neigiamus vaiko jausmus ir rizikingą elgesį gali byloti ne tik nekontroliuojamos emocijos, bet ir tyla arba nuolat išsakomas „ne“.
Juk vieni vaikai kenčia garsiai, o kiti – pasineria į tylą, patempia lūpą, juos užklumpa baimės priepuoliai, prasta nuotaika, jie užsisklendžia savyje, tampa pikti ir irzlūs. Kaip tinkamai reaguoti į vaiko užsisklendimą ir nuolat kartojamą „ne“ („nenoriu“, „nežinau“, man „nesvarbu“, „nerūpi“)? Kodėl vaikai taip elgiasi ir kaip pelnyti jų pasitikėjimą?
Knygynų tinklo „Vaga“ rekomenduojamoje garsaus vaikų psichologo dr. R. W. Greene’o knygoje „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba“ (vertė Kristina Gudelytė-Lasman, 2017) galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus. Aptardamas sunkumus, dėl kurių vaikai užsidaro savyje, autorius brėžia gaires, kaip teisingai spręsti nesutarimus ir sugrąžinti į namus ramybę. Taigi, aptarkime keletą situacijų – ką iš tiesų reiškia vaiko „ne“ ir kaip į jį reaguoti?
Vaikas neprataria nė žodžio arba tarsteli „nežinau“
Rūpestingiems tėvams toks atsakymas, ypač uždavus jų akimis svarbų klausimą, neretai sukelia paniką. Žinoma, kad pasijustumėte geriau, jei į klausimą „kas nutiko?“, vaikas ką nors atsakytų ir dar sugebėtų tiksliai paaiškinti.
Jei sugebėtų, jis, žinoma, taip ir padarytų. Užuot davę laiko vaikui pagalvoti, tylą ir atsakymą „nežinau“ suaugusieji dažnai skuba užpildyti savo teorijomis apie tai, kas vaikui kelia nerimą ir koks jo paties santykis su aptariamu klausimu. Tarkim, man regis, šitiek laiko praleidi prie žaidimų todėl, kad vengi prisėsti prie namų darbų. Taip mąstydami išklystate iš tiesaus empatijos pakopos kelio, o norimas tikslas (surinkti informaciją ir bandyti suprasti) lieka nepasiektas, todėl iškyla dar daugiau kliūčių, kurios trukdo vaikui apie tai pagalvoti. Tyla arba „nežinau“ gali reikšti kelis skirtingus dalykus. Dažnai ji atsiranda todėl, kad jūsų vaikas niekada pernelyg nesusimąstė apie savo santykį su aptariama tema ir apie tai, kokie rūpesčiai jį dėl to slegia, todėl paprasčiausiai jam reikia daugiau laiko apie tai pagalvoti.
Patarimas:Galbūt jums derėtų labiau pratintis prie tylos, kuri stoja, kai jūsų vaikas bando suprasti, kas jam kelia nerimą? Apsiginkluokite kantrybe ir padrąsinkite vaiką: regis, anksčiau niekada tavęs nesu to klaususi. Pagalvok. Mes niekur neskubame. Iš tikrųjų visada geriau iš anksto susitarti, kada būtų patogu pasikalbėti, ir duoti užuominą, ką ketinate su juo aptarti. Antraip, jūsų vaikas, netikėtai užkluptas, gali likti nemaloniai nustebintas pokalbio temos, todėl labiau tikėtina, kad bus atsakyta „nežinau“ arba tyla.
„Man tai netrukdo.“
Kaip galima bandyti spręsti sunkumą, jei jūsų vaikui tai netrukdo? Tiesą sakant, yra ne vienas sunkumas, dėl kurių jums kyla didesnis galvos skausmas nei jūsų vaikui, dažniausi pavyzdžiai: netvarkingas kambarys, eiti laiku miegoti arba laiku grįžti namo. Tai neturėtų jūsų stabdyti, veikiau tai proga nuodugniau išsiaiškinkite, ką jis apie tai galvoja.
Patarimas: Tokiomis aplinkybėmis gali puikiai pasitarnauti pirmoji „gręžimo“ strategija (reflektyvus klausymas): vadinasi, tu manai, kad negrįžti laiku namo yra normalu. Tiesą sakant, ne visiškai tave suprantu. Gal galėtum išsamiau paaiškinti? Kita galimybė – vaikas iš tikrųjų nori pasakyti kai ką kita (todėl ir čia galėtų padėti reflektyvus klausymas).
„Neturiu jokio noro dabar apie tai kalbėti.“
Toks atsakymas ne vieną suaugusįjį išmuša iš vėžių. Keli pamąstymai apie tokį variantą išties galėtų praversti. Pirma, vaikas iš tikrųjų neprivalo nedelsiant apie tai kalbėti, ir būtų neblogai leisti jam tai žinoti. Daugelis vaikų prabyla tą pačią akimirką, kai jiems leidžiama nekalbėti. Antra, jei jis iš tikrųjų nenori apie tai kalbėti, galbūt galėtų pasakyti, kodėl. Daugelis vaikų paaiškina priežastis, ir tai taip pat galėtų būti be galo informatyvu. Kai jiems suteikiama tokia galimybė, vaikai pasijunta galintys kalbėti apie tai, apie ką anksčiau nenorėjo kalbėti.
Patarimas: Neverskite vaiko nedelsiant apie ką nors kalbėti, nes prarasite jo pasitikėjimą. Juk rytojus niekur nepabėgs.
„Neprivalau tau nieko aiškinti.“
Kodėl prašymas pasidalyti informacija apie neįveiktą sunkumą gali jūsų vaiką įžeisti? Gali būti gausybė priežasčių. Galbūt vaikas pratęs, kad visus iškilusius sunkumus bandoma įveikti vienašališkai. Galbūt nuogąstauja, kad įvardijęs sunkumą jis gali patekti į bėdą, kad jo laukia griežta bausmė. Galbūt nemato reikalo ar prasmės svarstyti ar garsiai išsakyti jį slegiančius rūpesčius, nes yra pratęs, kad vis tiek nekreipiama į juos dėmesio. Visos šios priežastys sumažina tikimybę, kad jūsų vaikas norės su jumis kalbėti.
Patarimas: Geriausia į įžeidimą atsakyti ne tuo pačiu, o pabandyti būti sąžiningiems. Tinkamas atsakymas į „aš neprivalau tau ką nors aiškinti“ būtų – „tu neprivalai man nieko aiškinti“. Į „tu man ne viršininkas“ derėtų atsakyti „aš ir nenoriu būti tavo viršininkas“. O štai į „tu negali manęs priversti kalbėti“ geriausias atsakas būtų: „Išties negaliu priversti tavęs kalbėti.“ Padrąsinimas taip pat galėtų praversti: „Tikrai nebandau tau nurodinėti, ką daryti“ (nes taip ir nesielgiate), „Esi visiškai saugus“ (nes toks ir yra), „Aš tikrai ant tavęs nepykstu“ (nes iš tikrųjų nepykstate) arba: „Aš tik bandau tave suprasti“ (taip ir yra). Meškos paslaugą gali padaryti bandymas: „Aš tai darau tavo paties labui“ arba: „Aš tai darau, nes esu tavo mama (tėvas) ir tave myliu.“
Kai įvaldysite empatiją ir jau pakankamai suprasite vaiką slegiančius rūpesčius ir jo santykį su aptariama tema, būsite pasirengę dar antram žingsniui – pereiti į sunkumo įvardijimo pakopą. Tuomet aiškiai išsakykite tai, kas jums kelia nerimą, ir savo požiūrį į aptariamą klausimą. Pavyzdžiui, „man kelią nerimą...“ arba „gali nutikti...“ Pasistenkite, kad pagunda atskleisti tai, kas jus pačius jaudina, nekiltų per anksti ir pirmi neišsakytumėte savo požiūrio į aptariamą klausimą. Iš kur žinoti, kad jau esate pasiruošę šiam etapui? Yra du atsakymai. Subjektyvusis: kai naujai gauta informacija jums atrodo verta dėmesio. Objektyvusis: klausinėkite tol („Ar yra dar kas nors, ką turėčiau žinoti apie šį neįveiktą sunkumą?“), kol vaikas nebeturės, ką daugiau apie tai pasakyti.
Galiausiai, trečias žingsnis – kvietimo pakopa. Drauge su vaiku pasukite galvą ieškodami tikrovę atitinkančių ir abiem šalims priimtinų situacijos ar problemos sprendimų. Pavyzdžiui, „Svarstau, ar nėra būdų, kaip...“ arba „kaip manai, ką galėtume padaryti, kad tai pasikeistų?“ Pabandykite padaryti iki tol išsakytų minčių santrauką ir paraginkite vaiką pirmam pasiūlyti galimus sunkumo sprendimus. Nebūsite pasiruošę apsvarstyti galimus sprendimus, kol nebus aiškiai įvardyti ir išgirsti abiejų pašnekovų rūpesčiai ir jų santykis su aptariama tema. Žinoma, kaip ir kiekvienas naujas įgūdis, toks empatiškas klausimasis ir atviras bendravimas reikalauja pastangų ir kantrybės, todėl prireiks laiko, kol jis taps abipusiškai priimtinas, tačiau knygos „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba“, autoriaus teigimu, jo rezultatai bus kur kas efektyvesni.
Parengta pagal R. W. Greene „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba“. Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman, Vilnius: „Vaga“, 2017 m.
