Kas yra godumas
Kalbant paprastai, būti godžiam reiškia per daug mėgti pinigus ir materialius turtus. Ne vien jų turėti, bet turėti nesaikingai. Šv. Tomo Akviniečio apibrėžimu, gobšumas (iš esmės tas pat, kaip godumas) yra „per didelė turto meilė“, nesaikingas noras įgyti ar turėti geram gyvenimui reikalingų daiktų.
Jis neneigia, kad yra būtinų dalykų – yra tam tikras žmogui reikalingas išorinių gėrybių mastas. Tačiau, kai jų turima per daug arba per mažai, įsigali blogis. Kaip nustembame sužinoję, kad rajumas gali apimti ne tik persivalgymą, bet ir neprivalgymą, taip yra ir su godumu. Šv. Tomas Akvinietis tvirtina, kad išlaidumas yra toks pat pavojingas kaip ir gobšumas: nors gobšumas stokoja davimo, per daug užlaiko ir įgyja, tačiau išlaidumas per daug duoda, stokoja išlaikymo ir įgijimo, žmogus į turtą žiūri per daug nerūpestingai. Vis dėlto dėl trijų priežasčių gobšumas yra sunkesnė nuodėmė nei išlaidumas: išlaidumas yra artimesnis davimui negu kaupimui (ir todėl lengviau paverčiamas dorybe); išlaidumas naudingas tiems, į ką išlaidaus asmens dosnumas nukreipiamas, o gobšumas nenaudingas net gobšuoliui; išlaidumas lengviau išgydomas, nes senstant ir tampant mažiau pasiturinčiam išlaidumas apsiribos.
Ypač sunkiai nusidedama gobšumo nuodėme, kai geidžiamam dalykui teikiama pirmenybė prieš Dievo meilę ir kai kitiems žmonėms mūsų gyvenime tenka menkesnė vieta nei mamonai. Godumas (lot. avaritia iš aveo – „trokštu“) pasireiškia tada, kai motyvai savanaudiški ar hedonistiški, kai pasitelkiamos neteisingos priemonės ir kliaunamasi turtais. Tedas Petersas rašo: „Mūsų pomėgis apsipirkti tampa iškrypimu, kai išstumia aukštesnes meilės formas ir užima jų vietą – mūsų meilės tiesai, kitiems žmonėms arba Dievui.“
Tai neabejotinai akivaizdu Orville’o Woodo atveju. Kad galėtų pirkti akcijas, jis šykštėjo pinigų rankšluosčiams, muilui ir elektros lemputėms, slapta nudžiaudavo jų iš vidurinės mokyklos, kurioje dirbo mokytoju; jis rizikingai investavo pinigus, kurie turėjo būti panaudoti būsto paskolai išsimokėti, prie šeimos lėšų neprileido žmonos – visa tai galų gale baigėsi sunkia jos depresija ir skyrybomis. Vertindamas Orville’o šeimai padarytą žalą, Williamas Greenas apibendrina, kad „realiame pasaulyje seni šykštuoliai retai išmoksta branginti savo vaikus tiek pat, kiek pinigus“.
godumas gali reikštis įvairiai: žmogus gali negailestingai konkuruoti, būti darboholikas, sukčius, šykštuolis, lošėjas
Kalbant šv. Tomo Akviniečio sąvokomis, Orville’as savo šeimos atžvilgiu buvo gobšus, o investicijų srityje – išlaidus. Kitaip tariant, godumas gali reikštis įvairiai: žmogus gali negailestingai konkuruoti, būti darboholikas, sukčius, šykštuolis, lošėjas. Taupus žmogus gali slėptis po dorybės skraiste sėkmingiau nei Orville’as, tačiau gali būti apsėstas pinigų ne mažiau už švaistūną, nes nerimądėlateities saugumo mėgina palengvinti, įkeisdamas dabartinį gyvenimą, kad apdraustų neužtikrintą savo ateitį. Apie šį godumo aspektą plačiau dar kalbėsime.
Dabar jau turėtų būti aišku, kad godumas įgyja įvairius pavidalus. Išvardijęs tris gobšumo rūšis, šv. Jonas Kasijonas pateikia biblinius šio trejopo gobšumo pavyzdžius. Gehazis (supriešintas su Eliša) yra iš tų, kas nori kaupti net tai, ko niekada neturėjo (šiuo atveju „pranašystės malonę“). Judas atstovauja tiems, kurie trokšta to, ko anksčiau atsižadėjo. Ananijas ir Sapfyra yra pavyzdys tų, kurie nuo „ydingos ir žalingos drungnos pradžios“ tapo godūs „iš skurdo baimės ir tikėjimo stokos“.
Nors vienoje vietoje šv. Jonas Kasijonas gobšumą vadina tiesiog „pinigų meile“, jo įvairovė didesnė ir apima ne vien pinigus ir turtus. Šv. Tomas Akvinietis pripažįsta, kad veiksmažodis „turėti“ iš pradžių buvo taikomas turtams, tačiau šį žodį galima taikyti daugeliui kitų dalykų: žinioms, pagarbai, sveikatai, sutuoktiniui, drabužiams – viskam, ko tik įmanoma be saiko trokšti. Jis sąmoningai pacituoja šv. Grigaliaus pamokslą, kuriame šis tvirtina, kad „gobšumas yra ne vien pinigų troškimas, bet ir žinių bei aukštų vietų, kai per daug siekiama aukštos padėties“.
Jobo knygos komentare šv. Grigalius aiškiai sako, kad galima būti godžiam pagyrimų ir daryti didžius darbusdėlneteisingos priežasties: veidmainis nepaima iš rankų išorinių dovanų (tarkime, pinigų), tačiau trokšta pagiriamojo žodžio ir dar stengiasi, kad kiti atrodytų blogi, o pats siekia atrodyti geresnis ir vertesnis pagarbos.Tai dar vienas pavyzdys, kaip „demonai“ susiburia pulti į gaują: šįsyk godumo, tuščiagarbiškumo ir pavydo.
Evagrijus godumą pavadina „stabmeldystės motina“, nors nekalba apie tai plačiau. Godumo prilyginimą stabmeldystei jau matėme apaštalo Pauliaus laiškuose (plg. Kol 3, 5; Ef 5, 5), panašių atgarsių randame Jėzaus mokyme (plg. Mt 6, 24; Lk 16, 13). Šv. Tomas Akvinietis nėra toks griežtas. Jo nuomone, gobšumas ne tik nėra svarbiausia iš nuodėmių – jis nėra toks blogas, kaip stabmeldystė, nors turi į ją panašumo, nes gobšus žmogus, kaip ir stabmeldys, pajungia save išoriniam kūriniui, nors ne tokiu pat būdu. Stabmeldys pajungia save išoriniam kūriniui teikdamas jam dievišką garbę, o gobšus žmogus pajungia save išoriniam kūriniui per daug jo trokšdamas – ne garbinti, bet naudoti.
XX a. sociologui ir teologui Jacques’ui Ellului godumas atrodo klastingesnis nei šv. Tomui Akviniečiui. Jis primena, kad esame pavaldūs nuopuoliui, kaip „dvasiniam visuotinės traukos dėsniui“: „Turtas yra pagunda, nes jis skatina pasitikėti pinigais veikiau nei Dievu. Nes žmonės teikia pirmenybę tam, ką gali matyti ir paliesti, o ne tam, ką žada ir teikia Dievas.“ Galima teigti, kad bet kada, kai sudedame viltį ir pasitikėjimą į materialų pasaulį, tam tikra prasme elgiamės stabmeldiškai. Tas, kas neberanda savo tikslo ar išsipildymo Dieve, bet ieško išsipildymo savyje, per savo turtą arba savo gobšumą, sukuria stabą, kuris stengiasi viską pajungti sau. Jėzus kalbėjo aiškiai: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Stabas – šeimininkas – daro įtaką tam, kuris atrodo jį valdantis.
šv. Grigalius vaizdingai palygina godumą su „pūlinga odos liga, kuri plinta, užkrečia ir subjauroja“ kūno narius
Godumas ne tik perima žmogaus gyvenimą kaip šeimininkas. Atkartodami šv. Pauliaus žodžius iš pirmojo laiško Timotiejui (1 Tim 6, 10), šv. Jonas Kasijonas ir kiti pripažįsta, kad godumas yra „visų blogybių šaknis“, „tikras nuodėmių lizdas“. Šv. Tomas Akvinietis paaiškina, ką reiškia „visų blogybių šaknis“; nereikia šito suprasti, kad visos blogybės visada kyla iš gobšumo, tačiau „nėra blogybės, kuri kokiu nors metu nekiltų iš gobšumo“. Remdamasis ta pačia šv. Pauliaus pastaba, šv. Grigalius vaizdingai palygina godumą su „pūlinga odos liga, kuri plinta, užkrečia ir subjauroja“ kūno narius. Taip ir godumas, tariamai teikdamas malonumą savo aukos protui, išberia ją pūliniais. Jis pripildo mintis, siūlydamas įgyti vieną dalyką po kito, tačiau įžiebdamas šiuos židinius per daromas žaizdas neteikia skausmo, nes sujaudintam protui pažada gausą kaip nuodėmės atpildą. Taip kūno nariai praranda grožį, nes ši nuodėmė sudarko kitas gražias dorybes. Kitaip sakant, subjaurojamas visas kūnas, nes protą užteršia įvairios ydos.
Ši, šv. Grigaliaus tvirtinimu, visokį blogį sukelianti yda išplinta taip toli, kad šv. Grigalius net palygina ją su eretikais, kurie geidžia ne tik tų, kuriuos jie moko, protų, bet ir paties jų gyvenimo.
Išganymo istorijoje toks savanaudis kaupimas turi prototipą – nuskintą uždraustą Edeno sodo vaisių. Ankstyvieji vienuoliai pastebėjo, kad nuodėmėms įprasta jungtis į poras; panašiai girdime ir apie godumo sąsajas su kitomis nuodėmėmis: puikybe, pavydu, rajumu, gašlumu. Biblinis naratyvas net patvirtina mintį, kad šios svarbiausios nuodėmės išleidžia atžalas: Ahabo ir Jezebelės istorijoje (plg. 1 Kar 21, 5–16) iš godumo gimsta žmogžudystė ir neteisingumas. Pasekmė yra savinaika ir visiška izoliacija nuo Dievo ir kitų žmonių – Judo Iskarijoto palikimas. Šios sąsajos pavaizduotos ir šiuolaikinėse kino filmų istorijose, pavyzdžiui, Siera Madrės lobis ir Fargo.
Bernardinai.lt
