Jau pats temos formulavimas nurodo, kad nestosiu nė į vieną iš pagrindinių ideologinių pozicijų lytiškumo klausimu. Todėl, kad nei vien biologinė lyties samprata, nors mes ją kažkodėl tapatiname su „sex“ ir šiandien vadiname biologine lytimi (jai jau radome ir lietuvišką atitikmenį „gimtis“), nei vien konstruktyvistinė „gender“ samprata, kuri šiandien įvardijama kaip socialinė lytis, nebus mano svarstymo prieigomis.

Kovo 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje konferencijoje „Meno edukacija: patirtys ir iššūkiai“, skirtoje Justino Vienožinskio dailės mokyklos 60 metų jubiliejui, šios mokyklos direktoriaus Algio Lankelio skaitytas pranešimas.

Onutė tik tyliai prašydavo neišeiti, dar paskaityti jai eiles“: maltiečių savanorės pasakojimas, kaip 90–metės aklos, vienišos senutės priežiūra atnešė jai neįkainojamą dvasinį patyrimą.

Pradedame videointerviu ciklą „Pažinti reikia drąsos“ apie svetur gimusius, bet su Lietuva gyvenimą nutarusius susieti žmones.

44-erių sirų kilmės Fouzi ALHARIRI savo gimtinę Siriją, kaip pats sako, visuomet nešiojasi širdyje, tačiau paklaustas, ką vadina savo namais, ištaria Lietuvos vardą. Mūsų šalyje jis jau 24 metus. Plačios šypsenos, šiltų akių Vilniaus greitosios pagalbos stotyje dirbantis Fouzi akimirksniu sužavi pozityviu požiūriu. „Toks buvo mano auklėjimas – visada pozityviai žiūrėti į gyvenimą, net į priešus. Žmogus turi daugiau gerumų negu blogumų“, – sklandžia lietuvių kalba sako jis.

 Nors neįmanoma pagrįsti pareigos mylėti tautą (nes tai reikštų, kad reikia pagrįsti pareigą bet kuriam asmeniui būtinai kurią nors bendriją laikyti sava, išgyventi tam tikrą ryšį – kitaip sakant, išleisti įstatymą jausmui), tačiau galima parodyti, kodėl yra protinga ugdyti tautos meilę. Tautos meilės nuostata yra vertinga dėl dviejų priežasčių: ji pažaboja asmens egoizmą, be ko būtų vargiai įmanomas bendras sugyvenimas, taip pat suteikia kryptį ir tikslą kultūriniam bei politiniam gyvenimui. Nei protas, nei sąžinė nėra pakankamai stiprus motyvas paaukoti savo siaurus interesus dėl bendresnio intereso. Viena stipriausių visuomenes klijuojančių nuostatų yra meilė tautai ir/ar valstybei.

Skaitykite Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamo disputų ciklo „Pavojingos mintys“ vasario 15 d. susitikime „Tautos meilė – pražūtinga?“ nuskambėjusias kultūros istorikės prof. dr. Rasos Čepaitienės mintis. Jai oponavusios politologės doc. dr. Ingos Vinogradnaitės argumentus rasite čia. 

Lietuvoje gyvenantys musulmonai sudaro 0,1 proc. šalies gyventojų, tad daugelis lietuvių jų nėra pažinę. Tačiau beveik pusė lietuvių – 45 proc. sako nenorintys turėti kaimyno musulmono. Musulmonai Lietuvoje yra antra labiausiai nemėgstama etninė-religinė grupė po romų. Kas tai lemia ir kaip tai pakeisti?

Vasario 16-osios akto originalą suradęs profesorius Liudas Mažylis pripažįsta esąs aistringas kolekcionierius ir todėl nuolat lankosi įvairiuose sendaiktininkų ir antikvarų susibūrimuose.

„Kaskart lankydamasis tokiame renginyje tikiesi atrasti ką nors išskirtinio. Pripažinsiu, dar iki surandant aktą, vis pagalvodavau – o gal pavyks aptikti kokią užuominą, susijusią su pačiu aktu arba signatarais, kuri galėtų užvesti ant kelio“, – pasakojo profesorius, savaitgalį besiruošiantis apsilankyti didžiausiame Baltijos šalyse senturgyje „Laiko ratu“.

„Nuo didelio nuovargio, nuo karšto oro ir nuo stiklo degtinės, išgertos laive, mane suėmė miegas. Išsitiesęs ant nedidelės ir labai minkštos žolės užmigau taip kietai, kaip niekuomet nebuvau miegojęs. Miegojau gal apie devynias valandas, nes atbudęs supratau, kad visai šviesu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau pasijudinti“, – taip Jonathano Swifto Guliveris pradeda savo pasakojimą apie patekimą į Liliputų šalį ir pažintį su mažaisiais žmogeliukais.

„Laimingas kunigas, jei jo asmenybė susiderina su pašaukimu, nes tuomet vidiniai išgyvenimai jo negniuždo ir veda į individualybės tobulėjimą.“ Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Vaclovas Aliulis – iškilus Lietuvos dvasininkas, intelektualas, rašytojas, leidinių redaktorius, vertėjas, visuomenininkas, daug nusipelnęs Katalikų Bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei. 

Laura ir Mantas yra ilgamečiai Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ bičiuliai, tikriausiai taip būtų teisingiausia juos pavadinti. Mantas prieš dvidešimt metų, kada savanorystė dar nebuvo tokia madinga ir populiari, pradėjo savanoriauti vaikų dienos centre. Vėliau į draugystę su „Vilties angelo“ vaikais pakvietė ir savo žmoną Laurą. Jau septyneri metai jiedu dalyvauja programoje „Parama per atstumą“ ir finansiškai remia du vaikus, su kuriais draugystę kuria susirašinėdami laiškais.

Sudėtinga įsivaizduoti išsivysčiusią valstybę, kurioje skaitymo mastai mažėtų. Skaitymo procesas tyrinėjamas daugelį metų, bet skaitmeniniame amžiuje iškilo poreikis į skaitymą pažvelgti kitaip – per labai sparčios naujųjų technologijų pažangos prizmę. 

Taip teigia Aivaras Miliauskas, šiuo metu dirbantis socialinėje įmonėje UAB „Kauencraft“. Nuo vaikystės regėjimo negalią ir kitų sveikatos problemų turintį 40 metų vyrą likimas nelepino. Kaip ir jo dvylika brolių ir seserų, Aivaras užaugo internatuose. Nors išbarstyti po visą Lietuvą, tačiau ryšio neprarado. Dabar liko aštuoniese, todėl šeimą dar labiau brangina. Visi jie taip pat turi sveikatos problemų, tačiau nepasiduoda gyvenimo negandoms, kabinasi į gyvenimą. Aivaras didžiuojasi savo vyriausiu broliu Juozu, kuris buvo aktyvus sportininkas, dabar yra Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas, beje, taip pat yra dirbęs toje pačioje socialinėje įmonėje. Ir ne tik jis. Čia dirba ir Aivaro sesuo, brolio dukra, anksčiau yra dirbęs dar vienas brolis. Visi jie taip pat turi regėjimo ir kitas negalias.

Kalbant apie darbuotojų įvairovę organizacijoje, vis dažniau atkreipiamas dėmesys į kartų skirtumus. Nors ši tema susilaukia gana prieštaringų mokslininkų vertinimų, tačiau praktikams ji itin aktuali, nes darbo rinkoje pradeda dominuoti Y kartos darbuotojai, kurie apibūdinami kaip stipriai „kitokie“ nei jų pirmtakai.

Sociologas Vytautas Sakaitis pastebi, kad Kovo 8-osios šventė Lietuvoje gerokai transformavosi nuo sovietinių laikų ir įgijo kitokių formų, todėl jokios grėsmės visuomenei dėl jos šventimo neįžvelgia. Tuo tarpu prekybininkai pastebi, kad šventė neprilygsta didžiosioms metų progoms, bet yra gana aktyviai minima.

Kovo 2 dieną Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje įvyko konferencija „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“.

Statistika skelbia, kad Lietuvoje kiekvienais metais apie 70 vaikų išgirsta gąsdinančią diagnozę – vėžys. Ligoninėje atsidūrusiems mažyliams tenka iškęsti ne tik kankinančias ir skausmingas medicinines procedūras, bet ir nuolatinį baimės ir nerimo jausmą. Daugelis tėvų, patys ištikti šoko, net nežino, kaip apie šią ligą kalbėtis su savo sergančiais vaikais.

Vokiečių dailininko Gerhardo Richterio darbai neturėtų patikti tradicinio meno gerbėjams – spalvos tarpusavy susimaišiusios, purvinos, o kompozicija nesuprantama, abstrakti. Tačiau šio abstraktumo gausu ne vien šiuolaikiniame mene – šis it veidrodis dažnai tik atspindi pasaulį, kuriame gyvename. 

Per vieną paskutinių organizuotų evangelizacinių renginių jaunimui išgirdau seniai girdėtą klausimą: „Kada bus laisvo laiko?..“ (Mat mūsų renginiuose tokio dalyko beveik nebūna.) Atsakymas paprastai toks, kad visas mūsų laikas yra laisvas – tiesiog pasirenkame jį praleisti tam tikra konkrečia forma (su tuo pasirenkame ir aplinkybes – tada jau reikia elgtis pagal vietinę dienotvarkę). 

Paklausta, ar išsiunčiau reikiamus dokumentus, nusišypsau ir nervingai sulinksiu. Skubu išsiųsti dabar pat. Vis dėlto pamelavau. Kolegė priėjusi paklausia, ar jai tinka naujieji akiniai. Nesvarbu, ką galvoju. Nenoriu, kad įsižeistų. Pameluoju.  

Kasmet JAV žurnalas „Fortune“ kartu su „Great Place to Work“ institutu skelbia patraukliausių darbdavių sąrašą, Lietuvoje vyksta „Verslo žinių“ organizuojamas „Geidžiamiausio darbdavio“ konkursas, o „OVC Consulting“ teikia apdovanojimus „AON Best Employers Awards“. Organizacijų atranka ir vertinimas remiasi darbuotojų ir vadovų apklausomis, kurių metu aiškinamasi darbuotojų santykis su vadovybe, kolegomis ir pačiu darbu. Pirmąsias vietas sąrašuose ir reitinguose pelno organizacijos, sudarančios motyvuojančias, įkvepiančias sąlygas produktyviai veiklai ir besirūpinančios savo darbuotojais.

Juokas – tai sveikata, laisvė ir spontaniškumas. Kodėl jis toks svarbus mūsų gyvenime? Ar humoro jausmą gauname gimdami, ar jį reikia lavinti taip, kaip laviname raumenis?

Atkurtos Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejų atšventė ir Kauno rajono gyventoja Julijona Armonaitienė. Iš senos bajorų Blinstrubų giminės kilusia senole jau 20 metų rūpinasi Garliavoje kartu gyvenanti dukros Valerijos šeima.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje padaugėjo diskusijų, susijusių su organų donoryste. Garsiai kalbėti šia tema – labai svarbu. Organų donorystė dažnu atveju yra susijusi su artimo žmogaus netektimi. Todėl suprantama, kad tai yra jautri tema, paliečianti tiek netektį išgyvenančius mirusiojo artimuosius, tiek tuos, kurie laukia kokio nors organo persodinimo operacijos.

„Tolerancija ir pilietinis pakantumas retai kada veši be aukštesnio išsilavinimo, gilesnio emocinio intelekto ir padoraus elgesio tradicijos. Pasaulyje, kuriame tikėjimas Dievo tvarka lengvai keičiamas tikėjimu viskuo, kas pakliūva didesnio ar mažesnio ekrano paviršiuje, labai greitai veriasi naujojo fanatizmo ir naujos elektroninių laukinių minios tamsybės“, – kalbėdamas per Tolerancijos žmogaus apdovanojimą teigė Sugiharos Fondas „Diplomatai už gyvybę“ pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.

Neseniai Kazlų Rūdos kaimo tvenkinyje skendęs žvejys gali save laikyti laimės kūdikiu. Jo šauksmą, sklindantį iš už miškelio, tądien išgirdo moteris, kuri ir paskambino skubios pagalbos telefonu 112.  Atskubėję Kazlų Rūdos komandos ugniagesiai bandė jį gelbėti, mesdami virvę, tiesdami medžio šaką, bet 69-erių metų žvejui stigo jėgų į ją įsitverti. Laikas bėgo…  Tądien Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys naras Tomas Pečkys, gyvenantis Kazlų Rūdoje,  atostogavo. Apie tai, kad Kazlų kaimo tvenkinyje skęsta žmogus,  jam pranešė Bagotosios komandos ugniagesys, kuris įvykio eigą sekė per radijo ryšį. „Kol atvyks  narai,  brangi buvo kiekviena minutė. Išskubėjau nedelsdamas. Kadangi nardymas yra mano pomėgis, esu įsigijęs  savo įrangą. Šiai gelbėjimo operacijai prireikė naro kostiumo ir gelbėjimosi virvės“, – pasakoja T. Pečkys.

Trumpalaikis vidutinis skausmas, sunkaus nerimo ar su depresija susijusio nerimo sutrikimas, panika, erdvės baimė – dalis simptomų iš lietuvių pamėgtų migdomųjų, raminamųjų vaistų informacinių lapelių.

Rémi Brague’as (g. 1947) yra plačiai žinomas prancūzų filosofas, krikščionių, žydų ir arabų civilizacijų specialistas, eseistas, Paryžiaus Panteono-Sorbonos ir Miuncheno Ludwigo Maximiliano universitetų profesorius. 2009 m. jis buvo apdovanotas Prancūzijos Akademijos Filosofijos premija (Grand prix de philosophie) už viso gyvenimo darbus, o 2012 m. gavo Ratzingerio premiją už indėlį į teologijos mokslus. Du jo veikalai yra išversti į lietuvių kalbą: Ekscentriškoji Europos tapatybė (vertė Regina Matuzevičiūtė ir Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001) ir Pasaulio išmintis: žmogaus visatos patyrimo istorija (vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Aidai, 2005). Brague’as 2006 m. viešėjo Lietuvoje, skaitė paskaitą Vilniaus universitete. 

Po bemaž dvidešimt metų, praleistų Vilniuje, pedagogų Daliaus ir Linos Dapkų šeima ne vieną nustebino savo sprendimu su dviem mažamečiais vaikais persikelti gyventi į kaimo vienkiemį. Kas galėjo nulemti tokį sutuoktinių, dirbusių aukštojo mokslo institucijose ir gyvenusių pačiame Vilniaus centre, apsisprendimą? Apie šią gyvenimo permainą pasakoja Lina.

„Ateities bagažą susikrauname vaikystėje“, – užtikrintai pokalbį pradeda Vaida ir džiaugiasi bei dėkoja likimui, kad jos bagažas puikus, nes didžiausią įtaką Vaidos gyvenimui padarė labai rūpestingi ir dėmesingi tėvai. Būtent Vaidos šeima jai buvo ir yra viso gyvenimo pamatas.