Vokiečių dailininko Gerhardo Richterio darbai neturėtų patikti tradicinio meno gerbėjams – spalvos tarpusavy susimaišiusios, purvinos, o kompozicija nesuprantama, abstrakti. Tačiau šio abstraktumo gausu ne vien šiuolaikiniame mene – šis it veidrodis dažnai tik atspindi pasaulį, kuriame gyvename.
Vienoje publikacijoje britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas pažymėjo, jog nebėra kapitalistinių ir komunistinių visuomenių, nebėra aiškių karų pradžių ir pabaigų – jis nerimavo, kad gyvename vis abstraktesniame pasaulyje, kuriame blunka visos ribos. O kadangi tai palyginti naujas reiškinys, nežinome, kaip reaguoti. Ir tai, ko gero, yra viena (bet ne vienintelė) priežastis, kodėl vis labiau palaikomos kraštutinių pažiūrų idėjos, asmenys bei organizacijos – nes jos kalba apie tariamai dingusios tvarkos sugrąžinimą, nubrėžiant aiškias ribas ir įvardinant priešus.
Tačiau tai – neabejotinas žingsnis atgal. Vakarų pasaulis, o ypač Europa, jau kurį laiką juda visuotinės integracijos keliu, paremtu principu, jog nedera atstumti nė vienos tautos ar žmonių grupės, tačiau bendromis pastangomis siekti gerovės. Tai precedento neturintis reiškinys pasaulyje, pripratusiam suvienyti tam tikrą žmonių grupę atstumiant kitas – nurodant tariamą priešą, kuriuo dažnai, kaip JAV istorikas Timothy Snyderis pabrėžė, tampa negalinti apsiginti mažuma. Tokie yra buvę žydai, o šiandien daugelio Vakarų civilizacijos problemų kaltininkais dažnam tapę musulmonai bei imigrantai – esą jie neša terorizmą, prievartavimus ir griauna katalikišką Europą.
Visgi tenka pabrėžti, jog Senojo žemyno klestėjimo garantas ir stiprybė niekad ir nebuvo vientisumas – kas kelis šimtus kilometrų atsidursime radikaliai kitokioje kultūrinėje terpėje, tad mūsų, kaip europiečių, stiprybė visuomet buvo gebėjimas bendradarbiauti, diskutuoti ir dalintis idėjomis. Tai pamatinis Europos klestėjimo principas – nuomonių sklaida. Visi tie antikos mąstytojų pokalbiai, kurių dėka gimė daugelis šiandien kūną įgavusių idėjų; Renesanso atradimų sukeltos diskusijos svarbiomis mokslo temomis ar Prancūzijoje suklestėję salonai, kuriose mintimis besidalinę iškiliausi to meto švietėjai subrandino Prancūzijos revoliucijos, prigimtinių žmogaus teisių ir kitas mintis, tarsi įrodo: kai Europa diskutuoja – Europa klesti, kai ši nutyla ir nusprendžia pasitikėti vienu ar keliais asmenimis, prasideda viduramžiai, į valdžią ateina diktatoriai, kyla karai.
Tad neturėtų stebinti ir tai, jog būtent Vakaruose suklestėjo laisva žiniasklaida bei debatai aktualiomis temomis. Jokiame kitame pasaulio krašte nėra tokių tvarių nuomonių bei idėjų sklaidos mechanizmų kaip Europoje ar JAV, nes jokiame kitame pasaulio krašte diskusija nėra ir niekuomet nebuvo tokia svarbi visuomenės gyvenimo dalis, o jos vietą dažnai užimdavusi diktatūra ar įvairių formų cenzūros. Visgi, galimybė kalbėti laisvai ir nevaržomai įpareigoja – dialogas visad buvo ir turėtų išlikti viena iš svarbiausių priemonių sprendžiant problemas.
Tik bėda ta, jog žiniasklaida dažnu atveju renkasi lengviausią kelią ir daugiausia dėmesio skiria tuščiam, bet skaitytojų mėgstamam turiniui publikuoti, kaip antai įžymybių gyvenimo detalės, jų prabangūs namai ir pirkiniai, renginiai, kuriuose pastarieji lankėsi, kitaip tariant, rašant paskaloms ir gandams sklisti skirtas pseudonaujienas. Bet neįpareigojančios ir tik pramogai bei lengvam vartojimui skirtos publikacijos ugdo pasyvią ir vien į save sutelktą visuomenę.
Todėl, kai pasaulis susiduria su labai rimtais iššūkiais, pradedant klimato kaita ir baigiant nepriklausomos žiniasklaidos kova su politikais, užsimojusiais ją naikinti ar bent jau rimtai deformuoti, dažnu atveju į šias naujienas daugelis tik trumpai užmeta akį – užima pasyvaus stebėtojo poziciją. Tiesa, kiek didesnio susidomėjimo sulaukia lokalios naujienos, bet tik tos, kurios vienokiu ar kitokiu būdu turės įtakos skaitytojui. Visa kita nėra labai svarbu.
Gyvename globalioje visuomenėje – esame „pasaulio piliečiai“ ir šioje naujoje erdvėje nebėra lokalių problemų. Perskaitę apie žūvančius žmones Rytų Ukrainoje, kiekvienas mūsų vienokia ar kitokia forma yra įpareigotas išreikšti solidarumą ar pasmerkti agresorių, bet vietoje to ne per seniausiai girdėjome minčių, ar nereikėtų gerinti su pastaruoju santykių. Tai negali būti tik politiniai, priešrinkiminiai ar ekonominiai aspektai. Pirmiausia tai – moraliniai ir vertybiniai klausimai.
Globalizacija, nors turbūt negali būti vertinama vienareikšmiškai, visgi primena, jog esame žmonės, nepaisant to, kad mus galbūt vieną nuo kito skiria šimtai kilometrų, odos spalva, tikėjimas, kalba ar politinės pažiūros – tai, kas susiję su kitu žmogumi turi likti aktualu ir mums. Tik vis dar taip nemanome. Turbūt, kaip kad reikia laiko, kol išlaviname gebėjimą abstrakčiame mene regėti kai ką daugiau nei susimaišiusias ir purvinas spalvas, taip ir prireiks laiko, kol išsiugdysime platesnių pažiūrų – globalią – moralę.