Psichologė L. Vėželienė: „Jei gyvenime nelieka vietos džiaugsmui, virstame biologiniais džiūvėsiais“

 

Juokas – tai sveikata, laisvė ir spontaniškumas. Kodėl jis toks svarbus mūsų gyvenime? Ar humoro jausmą gauname gimdami, ar jį reikia lavinti taip, kaip laviname raumenis?

Juokas ir jį sukeliantys žodžiai, veiksmai ar vaizdai, kas apibendrintai yra vadinama humoru, mūsų sveikatai turi didžiulę reikšmę. Galėdami pajuokauti vienas su kitu tampame nuoširdesni ir atviresni. Humoro jausmą turintis žmogus pasižymi geresne psichine sveikata. Todėl humoro jausmo praradimą galima vertinti ir kaip vieną iš psichinės nesveikatos simptomų. Pamažu sprendžiant psichologines problemas, kad ir psichoterapijos procese, humoro jausmas taip pat grįžta. Tarsi atgyja kartu su gyjančiu žmogumi. Žmogus ir vėl gali suprasti pajuokavimą, pats pradeda juokauti. Todėl manyčiau, kad humoro jausmas daugiau duotybė kiekvienam, kaip ir gebėjimas džiaugtis ar mylėti, nei kažkokia išskirtinė dovana ypatingiems asmenims, kuriems labiau pasisekė su genetika ar auklėjimu. Tai duotybė, kuri dėl įvairiausių patirčių ir priežasčių gali būti nuslopinta, uždaryta.

Žinoma, jei vaikas auga humoru persmelktoje aplinkoje, tai jo gebėjimas pačiam pajuokauti ar suprasti humorą turėtų stiprėtis, tam tikra prasme lavėti. Bet net ir tokioje terpėje jis gali užaugti labai rimtas.

Kaip vertinate žmogų, neturintį humoro jausmo?

Norėdami aptarti humoro jausmo nebuvimo pasekmes, pirmiau turėtume apsibrėžti, ką vadintume humoro jausmu. Turbūt, ne vienam yra tekę girdėti tokius smerkiančius pareiškimus kaip: „Tu visai neturi humoro jausmo!", „Su tavimi ir pajuokauti negalima!“ Tokiomis diagnozėmis paprastai švaistosi asmenys, neskiriantys humoro nuo sarkastiškų patyčių. Ir jei pašnekovas į griausmingu juoku palydimas patyčias ar žeminančias pastabas nereaguoja kaip į šaunų sąmojį, jis tučtuojau apkaltinamas humoro jausmo neturėjimu. Bet ar netoleranciją psichologiniam smurtui galima vadinti humoro jausmo nebuvimu? Tikrai ne. Humoro jausmas yra visai kas kita. Ir tai ne tolerancija patyčioms. Tai labiau gebėjimas kiekvienoje situacijoje įžvelgti ir jos komiškąją pusę.

Mus gelbsti mokėjimas humoru nusvarbinti pernelyg sureikšmintas situacijas, pamatyti tą patį dalyką ir iš kitos, šviesesnės pusės, taip pat gebėjimas išsilaisvinti iš perdėto rimtumo keliamos įtampos. Humoro jausmo neturinčiam žmogui tą padaryti genėtinai sunku. Humoro jausmas yra tarsi įrankis, su kurio pagalba bet kuriai situacijai galima sugrąžinti adekvatumą. Humoro jausmas padeda nusileisti ant žemės žmogui, linkusiam į didybės manijas. Humoro jausmas valdžios troškulio kamuojamam karjeristui primena, kad aukščiausias postas vis vien jau užimtas. Aukos vaidmenyje skęstančiajam humoro jausmas padeda nusimesti bereikalingas naštas, leidžia pamatyti save iš šono, maišus, kryžius velkantį, laisva ranka dar ir rimbu pasiplakantį. Ir paslapčia per petį žvilgčiojantį, ar tikrai visi mato jo didžią kankinystę, ar žiūrovai jau klumpa iš pagarbos jo aukai...

Humoro jausmas žmogų nuleidžia ant žemės. Taip pat kilsteli nugrimzdusius į kančios ar savigailos liūnus, gyvenimui ir pačiam žmogui grąžindamas realius kontūrus, jei žmogus dar nespėjo jo sunaikinti, tapdamas mirtinai rimtas.

Taip pat humoro jausmas palengvina socialines komunikacijas, sukuria lengvos, šviesios bendrystės su kitu jausmą. Ypač pagelbėja aptariant labai sudėtingas ar labai jautrias temas, apie kurias rimtai kalbėti būtų ne visai jauku.

Todėl humoro jausmą galima vadinti labai svarbiu įrankiu harmonizuojančiu ne tik santykį su savimi, bet ir su kitais.

O kas yra „mirtinas rimtumas“?

Mirtinu rimtumu susergama, kai išnyksta gebėjimas atskirti, kas iš to, kas su manimi vyksta, yra svarbu, o kas – ne. Viskas susvarbinama, kiekviena smulkmena išpučiama iki globalaus „būti ar nebūti“ klausimo. Kai į kiekvieną pasiūlymą bent kiek atsipalaiduoti ar pasilinksminti žmogus turi tik tą vieną atsakymą: „Kaip aš galiu linksmintis, jei Afrikoje vaikai badauja?" Tokį jau galima įtarti susirgus „mirtino rimtumo“ liga. O tai reiškia, kad nei gyvenimo džiaugsmo, nei humoro jausmo jame nebelikę. Jei žmogaus gyvenime nebelieka vietos džiaugsmui, juokui, humorui, jei jam viskas jam tampa stipriai rimta – jis virsta tokiu biologiniu džiūvėsiu, apie kurį sakoma „mirė dar gyvas būdamas“.

Gebėjimas žvelgti į linksmąją gyvenimo pusę mus išlaisvina iš įtampos. Juokas dažnai tampa ginklu prieš prievartą, bukumą, sustabarėjimą, tuštybę. Prisiminkime sovietmečio anekdotus, kai juokdavomės iš sovietinio absurdo. Tačiau dažnam juokas tampa sarkazmu, ironija, patyčiomis. Ką tai atskleidžia apie žmogų ir kuo tai kenkia jam pačiam?

Kiekviename pasišaipyme – tiek iš situacijos, tiek iš santvarkos – yra ne tik šmaikščios kritikos, bet ir tam tikra dozė agresijos. Ir tik nuo besišaipančiojo motyvų priklausys, ar pasišaipymas taps įrankiu, išlaisvinančiu nuo įtampos, ar ginklu, skaudinančiu ir žalojančiu kitą žmogų. Kuo pasišaipyme daugiau agresijos, tuo jis arčiau psichologinio smurto ribos.

Nemanau, kad pačiam žmogui kenkia jo agresyvios ekspresijos. Atvirkščiai, gal labiau tai jo vidinės agresijos iškrovos būdas, palengvinantis vidines įtampas. Žinoma, tokiu būdu žmogus gadina santykius su kitais, jo imama bijoti, pradedama vengti. Agresyvaus humoro ginklais mosuojantis asmuo automatiškai susikuria tokią erdvę aplink save, kurios žmonės lenkiasi.

Ar jis nuo to laimingas?

Reikėtų klausti paties žmogaus, bet jei jis taiko tokią bendravimo formą, matyt, kažko siekia. Gal pranašumo, aplinkinių įbauginimo ar manipuliacijos. Savo tikslus pasiekęs toks žmogus yra laimingas. Aišku, žiūrint iš trumpos ir siauros perspektyvos.

Bet kažkas tokiu atveju turėtų glūdėti pačiame žmoguje?

Jis pats turėtų būti patyręs kažką panašaus savo atžvilgiu – gal jis pats kažkada buvo žeminamas, tapęs patyčių objektu. Antra vertus, turėtų būti prikaupęs nemažą kapitalą agresijos.

Ar terminas patyčios ne per dažnai vartojamas? Juk yra toks žanras kaip satyra, groteskas, juodasis humoras. Kur yra ta riba, nuo kurios prasideda patyčios?

Neišmatuosime tos ribos. Kada baltas humoras jau tampa juodas. Kaip jau minėjau, tai priklauso nuo agresijos dozės jame. Pavyzdžiui, pačiam juokautojui jo kuriamas groteskas atrodo labai šaunus pokštas, kuriam ploja visa jo aplinka. O tam, iš kurio buvo šaipomasi, gali būti visai nejuokinga. Jis jausis pažemintas ir įskaudintas. Kur baigiasi humoras, o kur prasideda patyčios, reikėtų klausti to žmogaus, iš kurio šaipomasi. Nes žiūrovams dažniausiai bet kokiu atveju linksma. Vieni juokiasi dėl to, kad neįžvelgia jokių asmenį žeminančių užmačių, kiti dėl to, kad įtiktų juokautojui ir patys išvengtų tokių atakų iš jo pusės.

O jei poreikis atskirti, kur baigiasi juokai, o prasideda patyčios kyla pačiam humoro skleidėjui, reikėtų sąžiningai savęs paklausti apie tikruosius savo motyvus. Jei aš piešiu šaržą, kažką įdedu į internetą ar aprengiu klounu, koks mano motyvas? Ar siekiu pažeminti žmogų, pademonstruoti savo pranašumą, ar noriu kartu pasijuokti iš situacijos (poelgio, sprendimo) absurdiškumo?

Sakoma, kad patyčios – tai juokas iš silpnesniojo. O kaip tuomet su politikais – ar pasišaipymas iš jų vadinamas patyčiomis, ar ne?

Politikas yra viešas asmuo, tad šiuo atžvilgiu jis yra silpnesnis, nes yra labiau matomas ir dėl to lengviau pažeidžiamas. Jis yra žmogus, stovintis ,,ant bačkos“ lūkesčių ir reikalavimų turinčios anoniminės minios akivaizdoje. Nors jis ir turi valdžios statusą, kuris jį tarsi gina, taip pat turi jį palaikančią komandą, tačiau, žiūrint žmogiškai, visgi jis yra toks pat jautrus smurtui, kaip ir bet kuris kitas. Įdomu, kiek iš tos minios bekritikuojančių ir besityčiojančių norėtų keistis su juo vietomis?

Politikus ar kitus viešus asmenis laikyti atspariais bet kokiai agresyvaus humoro dozei antžmogiais yra didelė klaida, stipriai prasilenkianti su bet kokiu žmogaus orumą ginančiu įstatymu.

Karaliai ir valdovai turėdavo savo juokdarius, kurie išdrįsdavo iš jų pasišaipyti, viešai žerdami į akis tiesą...

Bet juokdarys buvo tik vienas. Nė vienas iš svitos atvirai tyčiotis iš valdovo nedrįsdavo. O dabar „tiesos gavėjas į akis“ yra vienas, o juokdarių daug. Kritikai, atakoms reikia būti pasiruošus, reikia turėti labai stiprią, palaikančią komandą.

Beje dar apie „tiesos į akis sakymą“. Paprastai, šiuo gebėjimu besididžiuojantys asmenys patys apie save tokios „tiesos“ jokiu būdu nenorėtų girdėti. Be to, žeminančią, žalojančią, agresyviai subjektyvią kito žmogaus nuomonę vadinti tikrąja tiesa yra gerokai keista.

Tačiau susidūrusi su absurdu visuomenė turi teisę juokdamasi sveikti...

Be jokios abejonės, visi turi teisę pasijuokti iš bet kurio socialinio ar politinio absurdo ir tokiu kiek saugesniu būdu išreikšti savo nuomonę. Gaila tik, kad pas mus pernelyg mėgstama tyčiotis iš žmogaus, o ne iš jo poelgio, iš asmenybės, o ne iš situacijos.

Antra vertus, tyčiojimas iš į valdžią išrinkto asmens yra labai keistas dalykas. Juk kiekvieną politiką išrenka tam tikra žmonių dalis? Kažkas juo pasitikėjo, kažkas už jį balsavo. Išeitų, kad viena visuomenės dalis tyčiojasi iš kitos visuomenės dalies pasirinkimo. Vieni tuomet kvailesni, kiti protingesni?

Vadinamųjų nuomonių lyderių pašaipūs vertinimai ir komentarai labai dažnai prasilenkia su elementaria etika. Ar tokie žmonės turėtų jausti atsakomybę, paleisdami į eterį įžeidžiamus epitetus kritikuojamųjų atžvilgiu?

Žinoma, būtų nuostabu, jei nuomonių lyderiai jaustų atsakomybę už savo žodžius, kuriuos išleidžia į eterį. Juk už jų stovi minia. Jie formuoja minios nuomonę apie vieną ar kitą asmenį. Jei vienas pilietis mano, kad Jonaitis kvailys, tai Jonaitis dar turi galimybę įrodyti, kad yra ne taip. Bet jei 10 tūkstančių yra įtikinti lyderio, kad Jonaitis kvailys, tai kad ir kokius išmintingus sprendimus Jonaitis imtų siūlyti, niekas juo jau nebepasitikėtų.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode