Apie laisvą laiką

 

Per vieną paskutinių organizuotų evangelizacinių renginių jaunimui išgirdau seniai girdėtą klausimą: „Kada bus laisvo laiko?..“ (Mat mūsų renginiuose tokio dalyko beveik nebūna.) Atsakymas paprastai toks, kad visas mūsų laikas yra laisvas – tiesiog pasirenkame jį praleisti tam tikra konkrečia forma (su tuo pasirenkame ir aplinkybes – tada jau reikia elgtis pagal vietinę dienotvarkę). 

Atrodo, kad stipriai plečiasi laisvo laiko mitas – samprata laiko, kuris skiriasi nuo viso kito gyvenimo, laikas, kurio laukiama kaip atpildo už kasdienybės rutiną, kuris vienintelis yra kokybiškas bei svarbus – ir nustelbia kitaip leidžiamą laiką. Atrodo, kad gyvenimas suskyla į kelis savo kokybe besiskiriančius gyvenimus... Ar tai reiškia, kad tuo metu, kai mano laikas nėra „laisvas“, kai turiu vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, užsiimu kasdiene veikla (net nebūtinai labai malonia) – ta gyvenimo dalis yra mažiau tikra?.. Kad tada mažiau esu savimi?..

Man visgi panašu, kad visas mūsų laikas laisvas – laisvai mums padovanotas, atiduotas mūsų sprendimams – tik mes pasirenkame jį leisti konkrečia forma – dirbdami konkrečius darbus, prisiimdami atsakomybes, kurdami pasirinktus santykius. Juk laiką esame gavę kaip duotybę (ir net nežinome, kiek jo turime) – nuveikti, ką norime, kas mums atrodo reikšminga, sukurti tuos dalykus, kurie mums svarbūs, išpildyti tikrovę, kuria tikime. Juk negali būti, kad mūsų laisvalaikis skiriasi nuo viso kito gyvenimo – galbūt skiriasi veikla, bet ne esmė, ne gyvenimo tikrovė – liekame savimi. Neseniai kažkam sakiau, kad laisvalaikiu būnu vienuole – tai yra visą savo laiką, visada. Juk nėra laisvo laiko nuo buvimo mama (net jeigu tam tikru metu ir neleidžiamas laikas su vaikais), nuo buvimo sutuoktiniu, nuo buvimo Dievo sukurtam iš meilės... Net sunkiose situacijose, kurių patys nepasirenkame, galime rinktis, kaip leisti laiką – su kokiomis nuostatomis, apsisprendimais...

Mes kartais sakome, kad melsimės, kai turėsime laiko – tai yra iš viso Dievo mums dovanoto laiko skirsime Jam truputį „laisvo“ laiko (kaip kokiam laisvalaikio pomėgiui, „laisvalaikio“ Dievui). Primena tą situaciją, kai kažkada mieste radau Šventosios Dvasios gatvę – man tas faktas sukėlė juoko bangą, nes Dievui, kuriam priklauso visas pasaulis, priskirta viena gatvė... Primena visagalybės iliuziją – duoti laiko trupinių, likučių Tam, Kuriam priklauso laikai... Juk nėra laisvo laiko nuo buvimo Dievo tikrovėje – galima apsimesti, galima atsitraukti, paneigti, bet dėl to tikrovė nekinta. Ir net ir sunkus laikas, neišbaigtas, neišbūtas, alinantis yra laisvas – laisvas Dievui veikti ir būti. 

Ar Dievas turi laisvo laiko nuo mūsų?.. Ar turi laisvo laiko nuo mūsų mylėjimo, buvimo su mumis, viską persmelkiančios ištikimo artumo patirties?.. Jis turbūt tikrai „laisvalaikio“ Dievas – nes visas Jo laikas yra laisvas mums, kad būtume Jo meilės tikrovėje.

Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode