Paklausta, ar išsiunčiau reikiamus dokumentus, nusišypsau ir nervingai sulinksiu. Skubu išsiųsti dabar pat. Vis dėlto pamelavau. Kolegė priėjusi paklausia, ar jai tinka naujieji akiniai. Nesvarbu, ką galvoju. Nenoriu, kad įsižeistų. Pameluoju.
Taigi meluojame mes visi. Tiesa, vaikai paprastai tai daro kiek dažniau nei suaugusieji. Su jais buvo atlikta daug tyrimų mėginant išsiaiškinti, kaip dažnai vaikai meluoja ir kokios priežastys dažniausiai juos skatina meluoti.
Kanadoje esančio Vaterlo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu stebėjo vaikus jų pačių namuose. Tyrimo metu nustatyta, kad 96 procentai vaikų linkę meluoti įvairiose situacijose.
Keturmečiai vidutiniškai melavo kas dvi valandas, šešiamečiai – kas valandą.
Melavimas reikalauja sudėtingo mąstymo. Vaikai ne tik turi įsivaizduoti kažką, kas yra netiesa, bet ir nuspėti, kaip bus reaguojama į jų pasakas, atsiminti netikrą istoriją ir ją tęsti bei kontroliuoti impulsyvų norą pasakyti visą tiesą.
Kuo vaikai vyresni, tuo geriau meluoja. Vaikai pradeda meluoti būdami maždaug dvejų ar trejų metų. Pirmieji melai dažniausiai naudojami paneigti jų neteisingą elgesį.
Tačiau tai gali būti tiesiog didelis noras pakeisti praeitį ir pasitaisyti, o ne apgalvotas melas. Maži vaikai, sakydami, kad tai padarė ne jie, įsivaizduoja, jog tuomet jų tėvai nepyks ir anksčiau padaryta kiaulystė kažkokiu magišku būdu išsitrins iš jų atminties.
Maždaug ketverių metų vaikai pradeda įsivaizduoti, ką kas nors kitas gali galvoti ir kaip reaguoti į jų melą. Jų melai tampa įtikimesni, nes vaikai pradeda suprasti, ką žino ir ko nežino jų klausytojai. Jie jau gali atskirti melą nuo tiesos, žino, kad meluoti blogai, tačiau tuo pat metu nori patenkinti suaugusius, todėl meluoja užglaistydami blogą elgesį.
Septynerių–aštuonerių metų vaikai ne tik sugeba sąmoningai meluoti, bet taip pat gali sklandžiai tęsti melagingas istorijas ir tuo pačiu apsimesti nuoširdžiais. Tokių metų vaikai meluoja tam, kad nepapultų į bėdą ir nesijaustų „blogais vaikais“.
Su vaikų melavimu kovoti kartais gali būti nepaprastai sunku, todėl vienas iš įrankių bent šiek tiek pristabdyti vaikų melus gali būti knygos. Knygų, kuriose kalbama apie melavimą, yra nemažai, tad pasirinkti yra iš ko. Turbūt daugeliui pažįstamas pavyzdys – Motiejaus Valančiaus „Mikė melagėlis“ („Vaga“, 1980 m., „Vyturys“, 1991 m.). Tai istorija apie vaiką, kuris visad meluodavo, tad, kai galiausiai pasakė tiesą, niekas juo nebetikėjo.
Yra ir naujesnių kūrinių šia tema. Praėjusiais metais leidykla „Nieko rimto“ išleido Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės knygą „Riešutortas“ vaikams apie melavimą ir jo pasekmes. Tai smagi ir puikiai iliustruota istorija apie varniuką ir voveriuką, kurie suvalgę riešutus mėgina suversti kaltę lapei. Knygos ir smagios, pamokančios istorijos padės vaikams nuo mažens suprasti, kad melai prie gero neveda.
Vaikams būtina nuo pat pirmųjų mėginimų meluoti suvokti, kad melas negali būti skatintinas dalykas ir kad tiesa visada išaiškėja. Mokyti sakyti tiesą galima net ir per pačius mažiausius dalykus, todėl pats pirmasis įrankis tam tikrai gali būti pamokančios knygos. Net jeigu jos ir nepadės visiškai atpratinti vaiko nuo melavimo, tai galbūt privers jį prieš meluojant nors sekundei susimąstyti. Na, o papildomas laikas su vaiku ir skaitymas jam apie svarbius dalykus tikrai padės kurti tvirtesnį tarpusavio ryšį ir padidinti pasitikėjimą.
