Agnės Žagrakalytės pristatyti turbūt nereikia. Ši iš Ustukių (Pasvalio r.) kilusi sėkmingų šešių knygų autorė puikiai pažįstama tiek kultūrinėje erdvėje, tiek, drįstu sakyti, apsigyvenusi dažno knygos mylėtojo sąmonės ir širdies ploteliuose, gal net – plotuose. Naujausias A. Žagrakalytės pasiekimas – šioje recenzijoje pristatoma knyga „Štai:“, komisijos ir skaitytojų išrinkta 2017 metų poezijos knyga. Gyvai Agnę pirmą kartą sutikau per jos knygos pristatymą. Tuomet apsikeitėme poezija, ir ant mano spintelės prie lovos, o vėliau – ir „ant širdies“ nugulė „Štai:“. Knygą skaičiau ir skaičiau, ir skaičiau, nes ji, gyvačiokė, vis žaidė su manim, vis rangėsi, kol galiausiai pavyko sučiupti ją už uodegos galelio. Daugelis į šią knygą sudėtų eilėraščių parašyti prieš gerą dešimtmetį, o pati autorė teigia „labai stengusis nerašyti šios knygos“. Tokio pat plauko ir recenzentė, visaip gi stengusis išnešioti žodžius.
Perskaičiusi knygos anotaciją ir pačios autorės pasisakymą per knygos pristatymą susiduriu su prieštaromis. Anotacijoje rašoma, kad „pagrindinė Agnės Žagrakalytės poezijos tema – moteriškumo refleksija, įvairios jo formos ir transformacijos“. Pati autorė, atsakydama į literatūros kritikės Neringos Butnoriūtės klausimą, teigė, kad jai jau kiek pabodo ta „moteriškumą eskaluojančios poezijos etiketė“. Ir iš tiesų tai priverčia suklusti ir gal kiek kitaip peržvelgti savo interpretacijas. Yra, yra tos moterystės slėpinių ir šioje kūrėjos knygoje, tačiau vis dėlto ne juos pasirenku kertiniu knygos atrakinimo raktu. O tas raktas man pasirodė esąs iki ekstazės vedantis pasaulio šėlas, dionisiška, provokuojanti būtis, jos slėpinių skenavimas. Tai ne(be) introspekcija. Tai būties eksperimentas, kuriam duomenys renkami būnant ir įsibūnant pasaulyje, stebint žmones ir daiktus, jų būsenas ir virsmus. Vienas gražiausių, jusliškiausių, provokuojančių ir drąsiausių man atrodo eilėraštis „Nuo saulės iškvaišt nuo mėnulio“. Kaip byloja ir pats pavadinimas, eilėraštyje bus daug laisvės, beprotybės, gamtos ir žmogaus sandūros: „nėr gražesnio vamzdelio už moterį, / NĖR GRAŽESNIO VAMZDELIO UŽ / MOTERĮ, VĖJO SKLIDINĄ, NEPAJĖGIANČIĄ / SUSIČIAUPTI“(46 p.). A. Žagrakalytė seka moterų istorijas – lyrinė subjektė knygoje į veidrodį pažvelgia, rodos, tik du sykius eilėraštyje „Veidrodis“. Konstatuojamas pasikeitęs žvilgsnio kampas, atėjusi vidinė branda. Nes ši eilėraščių moteris yra „laiminga ANT VISO GARSO“. Man šis eilėraštis su smūgine pabaiga pasirodo esąs labai simptomiškas – kai jau pamatai save laimingą, kai jau užaugi, nėra poreikio visą laiką užsiimti savistaba, nuolat „tikrintis“, gali atsigręžti į pasaulį, būti jame, užmegzti su juo autentišką dialogą, būti atspindėtam Kito ir pačios būties akių (prisimenu Buberį). Tokia laiminga, buitį ir būtį sujungusi burtininkė, archetipinė (gal truputį ir „baba jaga“, bet dar ne visai) yra eilėraščio „Imberlach“subjektė: „labai gudria sena moterim, kuria štai ruošiuosi / tapti / maišydama marmeladą: / tarkuotos morkos, trys nekantros kraujo lašai, / kilogramas / švendrių saldybės“ (53 p.). Netgi apie jausmus lyrinis subjektas / subjektė sugeba kalbėti pasitelkusi daiktus ir tai daro labai žaismingai. Kitame įstrigusiame eilėraštyje „Apie meilę kaip apie muziką:“poetinė kalba desakralizuojama, įterpiami buitiniai žodelyčiai, o meilės troškulys perteikiamas pasitelkus dviračio įvaizdį. Jis, mano galva, labai vykęs, gražiai įžeminantis jausmą, žavintis žaisminga pabaiga: „ – iš tikrųjų tai limuzino norėčiau, / Ką jau čia. / Ką jaučia ką jaučia ką jaučia?“(21 p.). Nepakeliamos meilės lengvybės ironizuojant (bet nepiktai) atsiskleidžia ir kituose tekstuose, pavyzdžiui, eilėraštyje „Čia nėra interneto:“. Lyrinė subjektė išgyvena, kad be interneto negali prisipažinti meilėje. Interviu, spausdintame žurnale „Literatūra ir menas“, A. Žagrakalytė teigia esanti feministė. Tai pajutau ir iš knygos tekstų – šis feminizmas nėra aštrus ir kraštutinis, eilėraščiuose juntamas greičiau lengvas pasišpilkavimas (prisimenu seną Agnės tekstą „Mama poetė“, spausdintą šiame portale), mėginimas sužaisti vaidmenimis, įvardyti poeto-poetės dichotomiją, steigti autentišką tapatybę. Tai itin ryšku eilėraštyje „Miestai, kuriuose meldžiausi, o dabar tai parduodu:“. Jame ironizuojamas vyriškas poetiškas rimtumas, desakralizuojama pati poezija, teigiamas paprastos buities žavesys ir šiaip valiūkaujama – su gera saviironijos doze: „jums nežinoti, – nei parašyti / eilėraštį, – kartais smagiau yra eiti / matuotis suknelių ir iš šimto šešiolikos / išsimatuotų: / kokias keturias / nusipirkti“. Moters-mamos-poetės triada atskleidžiama eilėraštyje „Claudio Bottega“. Subjektė, ištikta eilėraščių, nebaigia „pasakoti“, nes šaukia buitis ir motinystės priedermės – vaikai siunta. Eilėraštyje „Jei nebūčiau poetas, būčiau“pabrėžiama moters poetės būtis, jos jusliškumas, gamtiškumas, intuityvumas, kolektyvinė atmintis. Čia vėlgi prisiminiau laukinės moters archetipus, jau ne pirmą sykį mąstydama apie šią knygą.
Autorei ir jos eilėraščių subjektei svarbu apmąstyti patį kūrybos fenomeną. Tam pasitelkiami ir intertekstai. Knygos pradžios eilėraštyje „Kodėl sustojau rašyti:“minima jauna Pūkelevičiūtė, „Baltušis parduoda savo vasaras“. Paveikiausias kūrybos gimtį ir reikšmę artikuliuojantis man pasirodė eilėraštis „Žodininkė“– labai gražus, spėčiau, biografiniu kontekstu paremtas kūrinys, kuriame žaidžiama prasmėmis – iš žolininkės lyrinė subjektė tampa žodininke. Taip fiksuojamas labai autentiškas, gyvastingas virsmas: „mano tai buvo pasaulis, nuosava karalystė, / palėpę valdžiau, žolynais nuklotą, / (ne-si-keikt!) – iki trylikos šitaip / gražiai gyvenau, ir reikėjo man / tarp žolių rasti žodį: / meilužę meilužin keisti“ (37 p.).
Knygos eilėraščiai iš tiesų alsuoja meile – nebanalia, autentiška – labiausiai apie subjektę pasaulyje – ištikties akimirkoje, pagaliau užaugus, pažiūrėjus į veidrodį, sutikus save, atsispindinčią Kito akyse.
Galvojau, kokiu raktu atrakintini ne tik knygos, bet ir didelės dalies eilėraščių pavadinimuose esantys dvitaškiai. Dvitaškis – ženklas, po kurio akimirkai sustojama, atsikvepiama ir imamos pasakoti istorijos. Poetinė pauzė, po kuria išvardijami pasaulio stebiniai.
A. Žagrakalytės poetinė kalba – permaininga, tačiau žaidybiškumas išlieka vienu svarbiausių konstrukcinių elementų. Grakščias metaforas, subtilius įvaizdžius keičia buitinės, šnekamosios kalbos intarpai, į poeziją veržiasi „dviračiai, puodai, vaikai“. Ir tai žavu. Kaip ir taiklios ironijos smeigutės.
Štai čia pasaulis, į kurį kviečia autorė. Įdomus, savitas. Ne visi knygos tekstai man vienodai „lipo“, dalis labiausiųjų pacituoti šioje recenzijoje. Šie eilėraščiai, pati knygos koncepcija paskatino netgi mane, užkietėjusią savistabos meistrę, atkišti skruostą pasauliui. Patikėti, kad galgi gausiu pluoštą spindulių, ne tik antausių. O ir jie kartais reikalingi. Būkim štai-pasaulyje. Net nusvildami. Būkim „Štai:“ pasaulyje. Nes jis yra gražus. Ištiktyje, akimirkose – pasaulio žolininkai ir žodininkai.