Prieš kurį laiką su šeima leidomės į nuotykį nacionaliniame parke. Po maždaug valandą trukusios kelionės vaikai norėjo žūtbūt ištrūkti iš automobilio, tyrinėti, keliauti pėsčiomis ir plaukioti.
Keliavimas pėsčiomis su šešiais 3-18 metų amžiaus vaikais reikalauja daug jėgų, jei žygis yra ilgesnis nei 200 metrų. Po 20 minučių sėkmingai išlaviravę tarp driežo, kurį rankose palaikyti norėjo mažieji, vienoje tako pusėje ir stataus skardžio, prie kurio arčiau jie norėjo prieiti, kitoje pusėje, pasiekėme krioklių apačioje esantį baseiną.
Vanduo buvo rudas, atrodė nešvarus, dugno nesimatė. „Tėti, tėti, ar galime išsimaudyti?“, – zyzė vaikai. Pats neketinau ten lįsti, bet jie norėjo, tad kodėl ne?
Jie puolė į vandenį, juokėsi, taškėsi ir žaidė, mėgino kiek įmanoma arčiau prieiti prie vandens krioklių.
Mano trimetė norėjo tyrinėti. Ji slidžiais akmenimis atsargiai užsiropštė prie kito šalia esančio baseino. Sekiau ją išlaikydamas atstumą, kad būčiau šalia, jei ji nukristų, tačiau kartu pakankamai nutolęs. Kai ji kopė slidžiais ir beveik nepraeinamais akmenimis, mano širdis lipo per gerklę. Ji ne kartą paslydo ir vos nenugriuvo. Pavojus buvo realus, bet jai pavyko. Ir tai ją labai džiugino.
Rizikingi vaikų žaidimai nyksta. Mūsų sterilus „saugokime juos bet kokia kaina“ požiūris į lauko žaidimus veikia natūralų mūsų vaikų troškimą tyrinėti bei valdyti riziką ir viską, kas eina kartu (įskaitant nerimą).
Ronaldas Dahlas sakė, kad „kuo daugiau leidžiate savo vaikams rizikuoti, tuo geriau jie išmoksta savimi pasirūpinti“.
Žaidimų aikštelėje leidžiu savo vaikams rizikuoti. Laikas nuo laiko jie į ką nors atsitrenkia arba kas nors atsitrenkia į juos, kartais jie nukrenka ir tuomet dažniausiai verkia. Tačiau vėliau jie būna atsargesni. Leidžiu savo mažamečiams lipti čiuožykla į viršų. Tai moko juos konfliktų sprendimo, taip pat – fizikos, kūno pažinimo, rizikos įvertinimo, laukti savo eilės ir t.t.
Yra daugybė kitų pavyzdžių: leidimas vaikams eiti ar važiuoti į mokyklą, draugų namus ar parduotuves, skatinimas valgant naudotis peiliu, leidimas lipti į medį, pritarimas, kai jie nori važinėtis riedlente ar paspirtuku ant rampos. Neteigiu, kad reikia skatinti kvailą rizikavimą, pavyzdžiui, eiti per arti uolos krašto. Ribos yra svarbios. Nepriimtina rizika egzistuoja, ir visi turime slenkstį, kas yra nepriimtina. Tačiau galbūt turėtume apriboti savo atsargias reakcijas ir dažniau sutikti su rizikingais žaidimais.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie rizikuoja, saugumo išmoksta geriau nei tie, kurie nerizikuoja. Jie paprastai būna fiziškai stipresni, turi geresnę koordinaciją. Jie geriau suvokia riziką ir pavojų bei supranta greitį ir fiziką.
Svarbiausia, vaikai, kurie skatinami rizikuoti, tampa labiau emociškai kompetentingi. Jie išmoksta kontroliuoti savo emocijas – ypatingai nerimą – ir dorotis su stresu, kuris kyla, kai darome dalykus, kuriuos laikome baugiais ir pavojingais.
Įsisiūbavus vasaros atostogoms jūsų vaikai maldaus leisti daryti rizikingus dalykus. Jie norės važiuoti greitai ir toli. Jie norės kopti, žaisti imtynes ar daryti kažką, dėl ko mums širdis lips per gerklę. Daugeliu atveju, leiskite jiems to imtis. Jie išmoks ir pasitikės savimi. Ir daugeliu atveju jiems viskas bus gerai.
Saugus žaidimas gali būti rizikingiausias iš visų.
