Esu filologė, visą gyvenimą dirbusi su žodžiais, save ir pasaulį suvokdavusi daugiausia per žodžius, sugertus iš knygų, iš iki manęs pasakytų iškilių asmenybių žodžių, apie juos rašanti ir kalbanti, tačiau jaučiu, kad nebūtų sąžininga man toliau kalbėti apie žodžius, apie tekstus, apie kalbą apskritai, nežvilgtelėjus į jos metamą šešėlį, į tai kas tarp žodžių – pauzę ir kas iki jų, kas anapus jų – tylą. Kaip nuotrauka negatyvą, kiekvienas daiktas turi savo kitą pusę, savo šešėlį. Nesuvoktume šviesos be tamsos, bet be šviesos nebūtų šešėlio, nesuvoktume sakinio be pauzių tarp žodžių, nesuvoktume garso be tylos, kaip nesuvoktume gėrio be blogio, džiaugsmo be skausmo, atradimų be praradimų, gyvybės be mirties. Dualumas neišvengiamas visame kame, kaip ir mumyse ir dėl jo egzistuoja suvokimas, sąmoningumas ir augimas.
Visą gyvenimą buvau liberalas demokratas (savo pirmąjį plakatą, agituojantį už tuometę Liberalų partija, priklijavau per rinkimus 1974-ųjų vasarį, būdamas 11-metis) ir nesu beaistris stebėtojas – juolab vertindamas savo paties partiją. Deja, vienintelė Britanijos proeuropietiška centro partija kampanijos pradžioje iššvaistė savo politinį pranašumą, įklimpusi į klausimus, ar jos lyderis Timas Farronas, uolus krikščionis, galvoja, kad gėjų seksas yra nuodėmė.