Paparčių (Kaišiadorių r.) šv. Juozapo šeimos namų vadovė Rūta Kanclerytė spinduliuoja šilumą. Jau 11 metų šeimos namams vadovaujanti moteris tvirtina, jog labai svarbu svajoti, savo svajonėmis tikėti ir atkakliai dirbti siekiant jas įgyvendinti. Būtent direktorės ir kitų darbuotojų svajonių bei bendro darbo vedami Paparčių šv. Juozapo šeimos namai persitvarkė taip, kad dabar yra laikomi vienu iš geriausių globos namų reformos pavyzdžių Lietuvoje.
Rūta prisimena, jog Šv. Juozapo globos namuose atsidūrė visiškai atsitiktinai. Darbo biržai atsiuntus dirbti viešųjų darbų į globos namus, čia ji pasiliko visam laikui, supratusi, jog geriausia, ką žmogus gali daryti savo darbe – tai padovanoti džiaugsmo kitiems, taip pat – užauginti svajonę ir atkakliai siekti, kad ji virstų realybe. „Geriausia mano darbo dalis ta, jog čia yra labai daug pirmųjų kartų“, – linksmai pasakoja R. Kanclerytė apie savo darbą globos namuose. „Kai į globos namus ateina labai liūdnas vaikas, kuris nežino, ką reiškia šypsena, ir mes jį išmokome šypsotis, arba, kai jau paūgėjusius vaikus, dar niekada gyvenime nemačiusius jūros, mes nuvežame pamatyti tą didžiulį gamtos stebuklą – tai yra tikrasis džiaugsmas! Jį vaikams galime suteikti mes, žmonės, dirbantys globos namuose. Nors, tiesą sakant, geriau jau tų globos namų Lietuvoje iš viso nebūtų“, – atsidūsta Rūta.
Kelias nuo Paparčių šv. Juozapo globos iki šeimos namų, pasak Rūtos, driekėsi labai natūraliai, neforsuojant, stebint vaikų bei jų šeimų kasdienybę. „Viskas prasidėjo nuo globos namų, kuriuose gyveno iš šeimų paimti vaikai. Pastebėjome, jog tik nedidelė dalis mažųjų globos namų gyventojų iš tiesų neturi tėvų, vos kelių vaikų tėvai buvo mirę. Tuomet greta globos namų sugalvojome įsteigti intensyvios pagalbos krizių centrą, padedantį tėvams išlaikyti savo vaikus, kai suaugusieji susiduria su rimtomis problemomis. Pasiūlėme, kad šeimą ištikus krizei vaiką ne paliktų šeimoje, jį žalojančioje aplinkoje, ne vežtų kur nors į nakvynės namus, o laikinai atvežtų čia, pas mus į Paparčius, į saugią, jaukią, žaislų ir nuoširdaus suaugusiųjų rūpesčio pilną aplinką, į vaikų kolektyvą. Vaikas pas mus gali atvažiuoti bet kuriuo paros metu ir pabūti tiek, kiek tėvams užtruks įveikti juos užklupusią krizę“, – apie Šv. Juozapo šeimos namų paslaugas pradeda pasakoti R. Kanclerytė.
Taip pat natūraliai, stebint vaikus ir aplinką, Paparčiuose buvo įkurtas ir vaikų dienos centras. „Globos namuose turėjome šešiolikmetę mergaitę, kurios ateidavo aplankyti vaikinas. Kuo toliau, tuo daugiau jis pas mus leisdavo laiko, į globos namus ateidavo ir savaitgaliais. Pabendravusi su tuo vaikinu, sužinojau, kad jo tėvai skiriasi, ir jam nebemiela parėjus iš mokyklos būti namie. Apsidairiusi pamačiau, kad mūsų kaime yra ir daugiau šeimų, kurių 5 ar 6 metų vaikai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro laiką leidžia stoviniuodami krepšinio aikštelėje, nes šie vaikai paprasčiausiai neturi kur būti. Pagalvojau, o kodėl visiems šiems vaikams neįsteigti dienos centro – saugios, šiltos, tvarkingos erdvės, kurioje vaikai leistų laiką po pamokų, kurioje išmoktų įvairiausių buities darbų, kurioje, bendraudami su kitais vaikais galėtų išsiugdyti atsakomybės jausmą“, – su užsidegimu pasakoja Rūta. Pasak šeimos namų vadovės, ne paskutinėje vietoje ir kitas vaikų dienos centro aspektas: „Darbuotojai labai stengiasi, kad į dienos centrą atėjęs vaikas patirtų sėkmę, nes daugeliu atvejų sunkumų patiriančiose šeimose augantiems vaikams trūksta paskatinimo siekti mokslo, sporto ar kitų gyvenimo aukštumų, šių vaikų gyvenime trūksta pagiriančių, motyvuojančių suaugusiųjų. Dėl to šie vaikai užsisklendžia ir mano, kad jei jau visi juos laiko blogais, tai nebėra prasmės stengtis elgtis gerai ar kažko siekti. Dienos centras šį požiūrį visiškai pakeičia. Atėjęs į vaikų dienos centrą, ėmęsis iniciatyvos ir, pavyzdžiui, draugams iškepęs blynų, vaikas pasijunta pačiu nuostabiausiu, nes niekas dienos centre tokių blynų nemoka kepti; labai pasistengęs ir sukūręs kažkokį meno kūrinėlį vaikas taip pat iš dienos centro socialinių darbuotojų gauna pagyrimą, paskatinimą kurti toliau. Taip vaikas pasijaučia įvertintas, pakyla jo savivertė, sužadinamas noras imtis iniciatyvos, svajoti. Dienos centras yra ta vieta, kurioje visi vaikai jaučiasi gerai“, – dienos centrų naudą vaikui apibendrina Rūta Kanclerytė.
Mamos ir vaiko centras Paparčių šv. Juozapo šeimos namuose taip pat atsirado ne atsitiktinai, o iš didelės Rūtos meilės jaunoms mamoms ir noro joms padėti, kad pačios galėtų rūpintis savo mažaisiais. „Vieną dieną pas mus atkeliavo šešiolikmetė mama su 3 mėnesių kūdikėliu, ir mes rūpinomės ja bei jos vaikeliu, mokėme motinystės įgūdžių. Tada supratome, kad būtinai reikia paslaugos jaunoms, sunkumų patiriančioms mamoms, kad jos turėtų kur laikinai apsistoti, išmokti rūpintis savimi ir savo kūdikiu tam, kad jo neprarastų“, – rūpinasi Rūta. Pasak jos, yra pasitaikę atvejų, kai į mamos ir vaiko centrą atvyko jau besilaukiančios mamos, kurios ten gyvendamos ir pagimdė, o centro darbuotojai jas mokė, kaip reikia vaiką maitinti, nuprausti, aprengti, kaip prižiūrėti, pratino, kaip mamai pirmiausia reikia stebėti vaiko poreikius, o ne savo. Rūtos įsitikinimu, toks centras jaunoms mamoms yra be galo naudingas ir reikalingas. „Mamos ir vaiko centre sunkumų patiriančias jaunas mamas ėmė konsultuoti psichologas ir tai tapo patariamųjų paslaugų globėjams ir įtėviams užuomazga“, – apie dar vieną Šv. Juozapo šeimos namų paslaugą užsimena šių namų vadovė bei pamini, kad, dirbdami su tėvų globos netekusiais vaikais, šeimos namų darbuotojai sukaupė daug žinių apie šių vaikų poreikius tad labai natūraliai šiuose namuose imtasi ir globėjų bei įtėvių rengimo.
Visi šie pokyčiai, pasak Rūtos, ne tik atliepia realius visuomenės socialinių paslaugų poreikius, bet yra itin naudingi ir su Šv. Juozapo šeimos namais vienaip ar kitaip susiduriantiems vaikams – ugdomas vaikų pasitikėjimas savimi, empatija, rūpinimasis ne tik savimi, bet ir artimu. „Labai žaviuosi, kai iš mokyklos į dienos centrą atėjęs vaikas iš karto bėga į mamos ir vaiko centrą pas kurią nors mamą ir siūlosi padėti išvežti į lauką kūdikio vežimėlį, ką nors paduoti, kitaip pasitarnauti. Taip pat džiaugiuosi matydama, kai šešiolikmečiai ar septyniolikmečiai – dideli vaikinai, kurie, atrodo, nė nepastebėtų mažo vaiko po kojomis, susėda ratu ant grindų šūkauja: „Ateik pas mane, ateik pas mane.“ Jie tarsi lenktyniauja, kuris iš jų pirmas išmokys vaikščioti naujagimį, gyvenantį kartu šeimos namuose“, – džiugias šeimos namų akimirkas vardija Rūta ir priduria, jog vaikai čia jaučiasi tikrai kaip namuose. „Ypač tai pasijautė pakeitus įstaigos pavadinimą iš globos namų į šeimos namus. Dabar, kai vaikų paklausiame, kur jie eina, dažnai vaikai atsako: „Einu namo.“ Juk namai nebūtinai turi būti ten, kur yra mama. Namai yra ten, kur vaikui gera“, – jautriai dalijasi šeimos namų vadovė.
„Mūsų šeimos namuose kartu su vaikais užauginamos ir jų svajonės, be kurių gyvenime – nė iš vietos, – tikina Rūta. – Širdis džiaugiasi stebint kartu susėdusius tėvų globos netekusius vaikus ir dienos centro mažuosius kartu einant pasivaikščioti, rengiant sporto varžybas, sprendžiant kasdienes vaikiškas problemas. Šie vaikai tikrai nesijaučia atskirti nuo kitų – jie vienas kitą labai palaiko, bendrauja, svajoja. Dažnai vaikams primenu šluotos alegoriją: „Jei visi būtume tarsi po vieną virbą, mus labai lengvai sulaužys, bet kol esame kartu – visas ryšulys – mūsų niekas neperlauš“, – motyvuojančia išmintimi dalijasi šeimos namų vadovė. „Gal todėl užaugę ir šiuos namus palikę, iškeliavę į pasaulį siekti savo svajonių, vaikai mus prisimena, apie mus galvoja, dažnai aplanko. Be to – jau turime net 16 anūkų!“, – džiugiai priduria.
Nors visoms šioms pertvarkoms reikėjo didžiulių pastangų ir labai didelio tikėjimo savo svajonėmis bei darbais, Paparčių šv. Juozapo globos namų vadovė R. Kanclerytė sako, jog kad ir kaip būtų tikėjusi šių permainų nauda, viena tikrai nebūtų jų įgyvendinusi. „Labai džiaugiuosi, kad mane visuomet palaikė ir lydėjo kolegos. Jie buvo ramūs ir siekė bendro tikslo, nes suprato, kad, įgyvendinus visus šiuos pokyčius, nė vienas iš darbuotojų tikrai nepraras darbo. Atvirkščiai – reorganizavus įstaigą, šiek tiek pasikeitus kai kurių darbuotojų darbo specifikai ir matant tokius teigiamus šio pokyčio rezultatus vaikams bei visuomenei, išaugo darbuotojų pasitikėjimas savimi, jie suprato, kad visa ši reorganizacija visapusiškai tik į gera“, – visuomenėje sklandančius baubus vaiko šeimos namų vadovė bei užsimena, kad artimiausiuose Šv. Juozapo šeimos namų planuose – dienos centro neįgaliesiems sukūrimas.
Toms globos įstaigoms, kurios ruošiasi permainoms, Rūta pataria pirmiausia nebijoti pokyčių, tačiau žinoti, kad jie nevyksta greitai. Jei reikia patarimų ar iškyla klausimų, galima kreiptis pagalbos į tokias organizacijas, kaip „Gelbėkit vaikus“ ar panašias, kurios yra susipažinusios su geraisiais pertvarkos pavyzdžiais visoje Lietuvoje arba reikėtų nebijoti kreiptis į permainas jau išgyvenusias įstaigas ir prašyti pasidalinti jų gerąja patirtimi. „Taip pat labai svarbu kalbėtis su darbuotojais ir gauti jų palaikymą bei būtinai tikėti tuo, ką darote ir – žinoma – svajoti“, – pokalbį baigia Paparčių šv. Juozapo šeimos namų vadovė Rūta Kanclerytė.
Nuotrauka:
Rhendi Rukmana (www.unsplash.com) nuotr.
