Filosofams svarbu ne žinoti, bet pažinti, ko nežinai. Jie nori sugriauti dabarties žmonių tikėjimą savo žinojimo pranašumu. Jiems nėra nieko blogesnio, kaip dabarties žmonių pasitikėjimas savo žinojimu. Šis pasitikėjimas savimi ir savo žiniomis yra pagrindinis dabartinių Lietuvos reformatorių trūkumas. Jie turi pagrįsto ir patikimo žinojimo sampratą, kurią bando primesti tikrovei. Vyksta nesibaigiantis tikrovės prievartavimas dėl nežinia kieno sugalvotų taisyklių. Reformatoriai taip stipriai tiki savo misija, kad tam tikru momentu reformos tampa svarbesnės už žmogų. Jeigu lietuviai emigruoja iš Lietuvos – sakoma, kad nebuvo reformų. Tam, kad lietuviai neemigruotų iš Lietuvos, reikalingos reformos. Jeigu lietuviai nežino, kokių reformų reikia, reikalinga jų pažinimo reforma. Jeigu jie žino per daug, būtinai reikia atlikti jų perteklinio žinojimo reformą. Sąjūdžio laikais lietuviai norėjo laisvos Lietuvos. Šiandien jų gyvenimas pajungtas reformoms. Jeigu Sąjūdžio laikais kas nors būtų pasakęs, kad reformos yra svarbesnės už Lietuvą, tai būtų suvokta kaip išdavystė. Šiandien reformatoriai mano, kad jų reformoms labiausiai trukdo Lietuva, jos žmonių įpročiai ir prisirišimai. Tegul prasmenga Lietuva ir lietuviai, tegyvuoja puikusis reformų pasaulis.