Rudenį teko kalbėtis su jaunuoliu apie meilę. Vaikinas: „Žinok, bus šalta žiema.“ Ses. Juozapa: „Kodėl?“ Vaikinas: „Nes mokykloj visi poruojasi, na, kad šilčiau būtų...“ Aišku... Vaikinas: „Žinok, bus tikrai šalta žiema.“ Ses. Juozapa: „Kodėl?..“ Vaikinas: „Net prie manęs visos limpa...“
Tenka stebėti, kaip dalis jaunimo karštligiškai bando susirasti antrąją pusę (tendencija labai aiškiai matoma socialiniuose tinkluose). O kita dalis – aštriai šaiposi iš to, pernelyg aštriai, kad tai būtų jiems nesvarbu. Faktas – poreikį būti mylimiems turime visi. Kitas faktas – mylėti norime irgi visi. Bėda, kai socialinis statusas, bandymas įrodyti aplinkiniams, jog myliu ir esu mylimas, tampa svarbiau už pačią meilę. Tas meilės troškimas širdyje įrašytas, jis tampa visa ko varomąja jėga – kai tikrai nesavanaudiškai mylime, išsiskleidžia mūsų esmė, mūsų talentai, išsiveržia kūrybos galia dovanojimuisi. Tada tampame labai panašūs į Tą, kuris iš meilės mums visą save atidavė. Tada galime atsisakyti savo ego, ambicijų, galime apsiriboti – iš meilės.
Reikia pripažinti, kad visuomenė tiesiog alsuoja meilės alkiu, meilės poreikiu. Ypač ryškiai tai matoma būnant su jaunimu – tas meilės poreikis toks didelis, kad, siekdami meilės, gali atsisakyti daug gerų dalykų – savo esmės, talentų, galimybių – kad tik būtų (jaustųsi – net jei tai paviršutiniška) kitų mylimi ir priimti. Juk ir patyčių kultūra kyla ne iš ko kito, o iš meilės poreikio – juk jei būtume tikri, kad esame geri, mylimi, svarbūs – nereikėtų siekti svarbumo pabrėžiant kito nesvarbumą.
Su jaunimu daug diskutuojame apie tolimąjį pasiruošimą santuokai – apie tai, jog jau dabar reikia taip save ugdyti, kad iki šeimos kūrimo išmoktum mylėti, atleisti, kalbėtis, klausytis, dovanoti save – kad išmoktum mylėti, būti meile. Juk negalima kurti santykių dėl to, kad Tave mylėtų, kad Tu jaustumeisi mylimas – tokie santykiai pasmerkti žlugti. Bet jei nesi meilės pakankamai patyręs, jei į kiekvieną sutiktą žiūri kaip į Tave turintį užpildyti meilės davėją – nieko jam negali duoti, nes nepasirenki to santykio laisvai, pasirenki iš poreikio. Tikrai nepadeda su jaunimu mokytis mylėti visuomenės spaudimas, kad labai jauname amžiuje reikia turėti antrąją pusę (beje, nemaža dalis jaunimo tokį spaudimą patiria ne tik iš bendraamžių, bet ir iš tėvų). Vienas vaikinas, nebepakeldamas mamos klausimų, kada „susiras“ merginą (skamba kaip apie kokią priemonę, priedą), davė atsakymą: „Mama, aš turiu merginą – jos vardas Juozapa...“ Žavu, kai jau paaugliai ima suprasti savo elgesio motyvus – kad daug dalykų (draugystes, santykius, savo įvaizdžio formavimą socialiniuose tinkluose, pirmavimą visose srityse ir t. t.) renkamės iš nevisavertiškumo, iš meilės stygiaus, iš noro būti mylimiems. Tik štai priešintis tam visuomenės spaudimui būti „kaip visi“ – labai sunku.
Panašu, kad apie meilę pernelyg daug kalbama ir pernelyg mažai mylima. Pernelyg daug deklaruojama ir pernelyg mažai veikiama iš meilės. Nes meilė yra būti dovana kitam, buvimas taip, kad jis patirtų meilę To, kuris mus pirmas pamilo. Nes „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai – jei mylėsite vieni kitus“. Ir jei turi patirtį, jog esi mylimas besąlygiškai, esi mylimas To, kuris sukūrė Tave iš meilės – labai banalu ir skausminga rinktis meilės pakaitalus, kurie toli gražu neprilygsta tai patirčiai. Ir labai skausminga pačiam nemylėti, nesidalinti ta įkvėpta dovana, nekurti meilės keičiamo pasaulio – tada tikrai labai nuskurdinam savo prigimtį ir esmę, apiplėšiam save. Ir niekas kitas to begalinio meilės ilgesio užpildyti negali – tik Tas, Kuris mus myli nuo pradžios iki galo, Kuris pats save atidavė už mus – iš meilės.
Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF
