Juozas Girnius yra rašęs, kad laisvės problema yra vienas aktualiausių mūsų laikų klausimų. Ir nors ši mintis atrodo patraukliai, manau, kad jis šiek tiek perdėjo. Ne todėl, kad jo „mūsų laikai“, o šią tezę jis suformulavo XX a. viduryje, esmingai skirtųsi nuo šiuolaikinių „mūsų laikų“. Todėl, kad, kalbėdamas apie „mūsų laikus“, jis norėjo kalbėti apie visą žmoniją ar bent Girniui pažįstamą Vakarų pasaulį. Nors kiek teisingiau būtų kalbėti, jog „mūsų“ yra „lietuvių“. Laisvės problema yra vienas aktualiausių lietuviams klausimų.
Galima įtarti, kad tai pirmiausia susiję su tuo, jog lietuvio istorinė atmintis yra kovos už laisvę atmintis. Kova dėl laisvės nuolat iškyla kaip bandymas apginti savo žmogiškumą ar lietuviškumą (pastarasis, beje, irgi suprastinas kaip specifinė žmogiškumo forma). Tokiu atveju būti laisvam reiškia būti labiau žmogumi ar lietuviu. Ir tai, tiesą sakant, negali nekelti susižavėjimo.
Tačiau laisvės klausimas yra svarbus ir šiandienos pažinime, kaip aktualių politinių diskusijų turinys, jų vertinimo atspirties taškas. Turiu omenyje tai, kad Lietuvos viešojoje erdvėje kiekvienas politinis sprendimas tampa vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis praplės, ar apribos valstybės, įmonės, žmonių grupės ar asmens laisvę. Kitaip sakant, lietuviškoji ideologinė vaizduotė, panašu, geriausiai jaučiasi matydama laisvę kaip svarbiausią politinę idėją, su kuria gretinamos kitos – lygybė, gerovė, brolybė, valstybingumas, tvarka, teisingumas ir t. t. Štai ir Girnius savo lietuvišką problematiką nesąmoningai pateikia kaip svarbiausią viso jo gyvenamojo laiko problemą, ir būtent laisvė, jau ne be Santaros-Šviesos liberalių intelektualų pastangų, tapo svarbiu, jei ne svarbiausiu, kalbėjimo apie politiką elementu. Net pokomunistinė Palucko socialdemokratija yra „išlaisvinimas iš gamtos ir rinkos sąlygotos nelygybės“.
Ir čia „Laisvė rokenrolui“ tampa savotiška dabarties diskusijų dėl laisvės simboliu. Mano galva, būtent pastaroji ištara ir ją paskatinusi valstietiškoji iniciatyva kur kas geriau leidžia suprasti, kokioje padėtyje atsidūrė laisvės problema mūsų, XXI a. pradžios, laikais.
Tačiau kur kas geriau laisvės problemą iliustruoja ne šie intelektualizuoti ir sąmoningai pasaulėžiūriški pasvarstymai, bet laisvės koncepcijos vartojimas kasdienėje politinėje retorikoje. Ir čia „Laisvė rokenrolui“ tampa savotiška dabarties diskusijų dėl laisvės simboliu. Mano galva, būtent pastaroji ištara ir ją paskatinusi valstietiškoji iniciatyva kur kas geriau leidžia suprasti, kokioje padėtyje atsidūrė laisvės problema mūsų, XXI a. pradžios, laikais. Ir taip yra todėl, kad „Laisvė rokenrolui“ yra paprastų žmonių kalbėjimas apie laisvę, kuris skirtas paprastiems žmonėms. Kaip nereikia pamiršti ir to, kad dabartinio alkoholio kontrolės įstatymo svarstymas yra iš liaudies kilusių politikų užmačia, kuri neatsiejama nuo pačių piliečių inicijuoto įstatymo pakeitimo. Abi šias akcijas vienija tai, kad jos be gilesnių analizių, be subtilesnių bandymų apeiti kokius teorinius ar praktinius nenuoseklumus bei prieštaravimus kalba iš paprasto nuoširdaus ir ideologinio tikėjimo. Bet jos abi atspindi dvi įsigalėjusias lietuviškosios laisvės sampratos puses. Todėl įsiklausykime, kas ir kodėl kalba apie laisvę. Nuo ko ir kaip jie bando mus apsaugoti?
Pradėkime nuo lozungo, kad kovojama dėl „rokenrolo laisvės“. Jau vien tai rodo, kokia viešųjų ryšių diktuojama aistra yra užvaldžiusi kalbančiuosius apie laisvę. Šiuolaikinėje lietuviškoje vaizduotėje bet kas gali būti laisvas. Ir kai sakau „bet kas“, pirmiausia turiu omenyje ne asmenybę, o bet kurį fenomeną. Kitaip sakant, viena yra sakyti, kad laisvė būdinga sąmoningam ir protaujančiam subjektui, ir visai kas kita ją priskirti dariniams, apie kurių mąstymą, sąmoningą rinkimąsi žmogiškoji vaizduotė negali pasakyti nieko tikro. Laisvė rokenrolui? Kaip? Ką jis su ja darys? Žinau, tirštinu spalvas ir suprantu, kad iš tiesų ne dėl rokenrolo visa tai. Rūpinamasi žmogumi, kuris susijęs su „rokenrolu“. Konkrečiu miestiečiu, kuris nori atsipalaiduoti festivalyje. Konkrečiu festivalio organizatoriumi, kurio sėkmė priklauso nuo lankytojų skaičiaus. Konkrečiu muzikantu ar įrangos nuomotoju, kurio pajamos priklauso nuo rėmėjo finansinių pajėgumų. Konkrečia įmone, kurios pelnas priklauso nuo suvartoto ir perdirbto alkoholio kiekio. O kai paliečiamas šios konkrečių Lietuvos dalių laisvės ir teisės klausimas neišvengiamai įtraukia ir kitas organizacijas, kurių gerovė tiesiogiai priklauso nuo pirmųjų – viešųjų ryšių agentūras, laisvę ginančius institutus, verslo interesams atstovaujančias asociacijas. Visa govėda šiuolaikinės Lietuvos ekonomikos didžiųjų, vidutinių ir mažųjų kažko netenka ir įsitraukia į šią išlaisvinimo akciją už laisvę vartoti bei būti vartojamam.
Kai kalbame apie tokį konkretų laisvės turėtoją ir jo laisvės apribojimus, valstietiška politinė vaizduotė iš tiesų susiduria su sunkumais. Jai tiesiog neužtenka fantazijos. Tarkim, tokios liberalios, kuri kiekvieną draudimą gali apginti kaip laisvės gynimą. Kaip kad vilniečiams anksčiau sėkmingai įteigė (buvęs) liberalas meras, gėrimas iš butelių viešojoje vietoje yra nekultūringa. Modernesnis liberalizmas gali pasielgti dar išmintingiau plėsdamas zonas (be draudimų), pavyzdžiui, kur nors pakabindamas lentelę „Zona be alkoholio“ ar „Kultūringo poilsio zona“. Galėtų ir Veryga taip kalbėti, bet jis juk sąžiningas ir supranta, kad iš tiesų ne dėl laisvės visa tai. Jam rūpi ne laisvė. Jam rūpi visuomenės sveikata. Jam rūpi gėris, kuris neredukuojamas tik į laisvės lozungą. Ir taškas. (Šį rūpinimąsi žmogumi galima būtų formuluoti ir krikščioniškai, veik valančiškai primenant, kad iš tiesų rūpinamasi tikruoju žmogaus išlaisvinimu iš ydų. O yda šiuo atveju gali būti ne tik chroniškas alkoholizmas, bet ir kaspenktadieninis žemės graibymas. Bet, žinoma, šį pamąstymą geriau nutylėti, nes čia jau dabar regiu, kaip autoriui užduodamas grėsmingas klausimas: „Tu ką, žinai, kas yra gėris ir blogis?“ Ar dar blogiau: „Tu čia dabar bandai mums primesti savo pasenusią moralę ir sovietinį totalitarizmą?“
Taigi tiesa tokia, kad reikalaujantieji „laisvės rokenrolui“ reikalauja laisvės sau. Kito bėda jam nesvarbi, net savotiškai verta pasigėrėjimo, nes tas kitas ten atsidūrė savo laisva valia.
Taigi tiesa tokia, kad reikalaujantieji „laisvės rokenrolui“ reikalauja laisvės sau. Kito bėda jam nesvarbi, net savotiškai verta pasigėrėjimo, nes tas kitas ten atsidūrė savo laisva valia. Rokenrolistas tiesiog negali priimti paprasto kasdienio fakto – laisva valia gali vesti į blogį ir nelaisvę, nors taip jau buvo gal tūkstantį kartų. Kita vertus, prohibicininkai, o čia juk irgi visos kariaunos suinteresuotų piliečių nuo sveikos gyvensenos šalininkų iki valančiukų, irgi nori žmogų išlaisvinti iš socialiai, kultūriškai ir ekonomiškai įteikto vartojimo. O tokią laisvę gali suteikti pats žmogus (bet, kas yra akivaizdu, to didžioji dauguma padaryti negali), bendruomenė (nors jose labai retai kas bendrauja) ir valstybės valdžia, kuri tam ir yra, kad vienaip ar kitaip rūpintųsi savimi negalinčiu pasirūpinti piliečiu.
Į išlaisvinimo klausimą įsitraukus valdžiai šis iškyla visai kitokioje šviesoje. Pirma, valstybė pradeda veikti kaip apšviestas, žinantis patvaldys, kuris reguliuoja pavaldinių gyvenimą tik tam, kad šie būtų laisvesni nuo savo aistrų. Tad nebijokime sakyti, kad ji nori visuomenę išlaisvinti. Nors iš tiesų valstybės užduotis šiuo atveju nėra tik laisvės siekimas. Tai ir bandymas išlaikyti sveiką ir produktyvų savo socialinį kūną. Tai, kad tas rūpestis paliečia ir narelius, kuriais rūpintis nereikia, yra neišvengiama visus sulyginančio valstybinio sprendimo blogybė. O ilguoju laikotarpiu vis tiek viskas daugmaž užsimirš, kaip kad užsimiršo pažadas „gerti alų savo Vokiečių gatvėj“.
Antra, būtent valstybė čia pasirodo kaip absoliučiai laisvas subjektas, kuris, tiesą sakant, turi teisę toks būti. Tokia valstybinė laisvė, kurią įkūnija parlamentinė dauguma, yra ne kas kita kaip kryptingas, nieko neapribotas, savo norimos politikos įgyvendinimas. Kad tokios politinės laisvės apraiškos gali sugniuždyti individualias laisves, suverenui per daug nerūpi. Jis bet kada gali apeliuoti į bendrąjį interesą ir nekreipti dėmesio į nepatenkintųjų šūksnius. Nepatinka? Šokit, grokit, protestuokit, juk esate laisvi, bet ne tiek galingi kiek faktinė valdžios laisvė. Vis dar nepatinka? Luktelėkit kito rinkimų ciklo.
Tad nereikia apsigauti: ir rokenrolistai, ir valstybininkai rūpinasi laisve, bet tiek pirmi, tiek antri iš esmės įkūnija tik laisves institucijų, kurioms tas žmogus priklauso.
Tad nereikia apsigauti: ir rokenrolistai, ir valstybininkai rūpinasi laisve, bet tiek pirmi, tiek antri iš esmės įkūnija tik laisves institucijų, kurioms tas žmogus priklauso. Pirmieji tai daro ekonominės laisvės vardu (aš galiu, nes aš turiu lėšų; aš darau, kad jūs gyventumėte turtingai), o antrieji iškelia politinę savivalę (ar galiu, nes aš teisėtas; aš darau, kad jūs gyventumėte teisingai). Pirmieji žmogų teigia apsaugantys nuo valdžios diktato, o antrieji – nuo ekonominių interesų įtaigos. Bet nė vienas iš tiesų nesuteikia galutinės laisvės, nes neturi tokios galios (štai net dabartinis Alkoholio kontrolės įstatymas su kur kas mažesnėmis užmačiomis nėra įgyvendinamas; ką jau kalbėti apie pažadą, kad žmogų išlaisvins rokenkrolas), ir kiekvienas kuria savotišką nuolankumą.
Ir čia verta ištisai cituoti vieną iš rokonerolistų veidų – Jazzu. Ji skaito ir kiekviena mintis lyg tyčia yra nukreipta į ją pačią: „Klausiu savęs, kaip žmonės, neišmanantys įstatymo, gali kažką mums liepti daryti, gali kažką mums drausti, ar ne? [iš tiesų, Jazzu, kaip?] Iš kur tas nežabotas noras mus valdyti? [iš tiesų, Jazzu, iš kur?] Tai, ką aš girdžiu šiandien, man skamba kaip melas ir dabar bando mus paversti klykiančio dėl nieko, be jokios priežasties asilų banda [bet juk tiesa, visa tai tiesa, tik pažiūrėk į minią prieš save, Jazzu]. Prieš tai mus suskaldę, sukompromitavę, nors mes esam progresyvi, sąmoninga tauta.[ taip, taip, taip ir dar kartą taip – kieno pastangų dėka šiaip gera iniciatyva mažinti alkoholio vartojimą įgyja tokių fantasmagoriškų formų]. Mes nesame gyvulių banda ir nereikia mūsų ganyti. [būtent; bet ką gi tu čia ką tik padarei, mūsų brangioji, nuostabioji Jazzu?].“
JUSTINAS DEMENTAVIČIUS
