Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos išvakarėse su istorike Aiste Petrauskiene kalbamės apie tai, kaip geriausia įamžinti partizanų atminimą.
Istorikė neseniai apgynė disertaciją tema„Partizaninio karo vietos: įamžinimas ir įpaveldinimas nepriklausomoje Lietuvoje“.
Šiandien paminklų partizanams turime per daug ar per mažai?
Nemanau, kad paminklų apskritai gali būti per daug, kad ir kas tai būtų: paminkliniai akmenys, lentelės, mokyklų pavadinimai, spektakliai. Niekada nebus per daug įamžinimo iniciatyvų, kurios kyla iš atskirų žmonių ar bendruomenių, o ne iš valstybės.
Savo dienoraštyje partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė apie bendrą partizanų pageidavimą, kad, Lietuvai atgavus laisvę, kiekviename miestelyje, toje vietoje, kur buvo išniekinti partizanų kūnai, būtų pastatytas kryžius ir paminklas. Tuo tarpu jūs savo disertacijoje lyg su nusivylimu kalbate apie tai, kad per nepriklausomybės metus paminklais buvo įamžintos beveik vien partizanų mirties vietos.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Vanagas kalbėjo ne apie partizanų žūties, bet apie jų išniekinimo vietas, apie kurias šiandien mes beveik nieko nežinome. Nors ir esame girdėję, kad tai daugiausia būdavo miestelių aikštės, dabar daugumoje jų nerastume jokio atminimo ženklo. Kad ir kaip mėgstama jomis rūpintis, jas renovuoti, iškloti brangiomis europinėmis plytelėmis, jos nepanašios į tas, kurių norėjo Vanagas ir jo kovos draugai.
Suprantama, kad tuo metu, kai vyko kova, partizanai nesiekė savo buvimo įamžinti materialiomis formomis, pavyzdžiui, išsaugoti bunkerių. Daug svarbiau jiems buvo įamžinti draugų žūčių vietas, paliekant jų atminimą ateičiai. Ne veltui ir atgavus laisvę vyraujančia įamžinimo forma tapo apeigos bei paminklų statymas. Didžiulė politinė trauma, kuri buvo tiek metų užslėpta giliai tautos atmintyje, pagaliau galėjo būti išreikšta – buvo galima viešai gedėti. Pirmaisiais įamžintojais tapo arba išlikę nukentėjusieji, arba anų dienų įvykių liudininkai, bet šiandien vis mažiau lieka gyvų to meto žmonių ir vis daugiau naujų kartų žmonių nebeturi su partizaniniu karu jokios tiesioginės sąsajos.
Žūties vietas turime gerbti: uždegti žvakutę, giedoti giesmes ar dainuoti partizaniškas dainas, bet tikrai ne visur reikia partizanų gedėti. Manau, kad jau turi įvykti virsmas, mūsų santykis su partizanais turi pasikeisti, kad pirmiausia juos matytume kaip kovotojus, o ne kaip žuvusius pralaimėtojus.
Nebuvo sunku įprasti klaidingai manyti, kad jie pralaimėjo – juk nepriklausomybės metais partizanų istorija buvo rašoma remiantis sovietiniais dokumentais, o pačių partizanų mums palikti archyvai iki šiol neišnaudojami. Ne iš neturėjimo ką veikti jie pildė ir saugojo ūkines apyskaitas ar kautynių aprašymus, bet tam, kad, atgavus Lietuvai laisvę, galėtume atkurti tokį pasakojimą, kokį jie norėjo mums palikti, o ne kokį siekė sukurti sovietai. Todėl ir noriu savo darbu parodyti, kad partizaninis karas nėra tik partizanų žūčių istorija, kad iki mirdami jie neįtikėtinai daug nuveikė ir apskritai, kad jie laimėjo.
Ką turite omenyje sakydama, kad partizanai laimėjo?
Tie, kurie išėjo į miškus kovoti ir žuvo aiškiai suvokdami, kad žūsta už tėvynę, už laisvą Lietuvą – tokie žmonės, mano nuomone, yra laimėtojai. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad tokių partizanų buvo dauguma. Kai kurie iš tų žmonių, pokariu aktyviai saugoję tarpukario valstybingumą, o vėliau tapę politiniais kaliniais ir tremtiniais, sulaukė nepriklausomybės ir šiandien gali viešai giedoti himną, kelti trispalvę. Argi tai nėra pergalė žmonėms, kurie pamatė išsipildant tai, dėl ko kovojo, apie ką taip svajojo su kovos bičiuliais? Ir politiniu požiūriu nugalėtojais partizanai pripažinti dar 1999-aisiais, Seimui paskelbus, kad vienintelė teisėta valdžia okupacijos metais buvo Lietuvos partizanai. Galiausiai, partizanai tapo pavyzdžiu ir įkvėpimu ateities kartoms, taip pat ir mūsiškėms, o tai irgi yra pergalė.
Kodėl sakote, kad valstybinė partizaninio karo įamžinimo politika yra žalinga autentiškam laisvės kovų pasakojimui? Koks tas autentiškas pasakojimas?
Mano disertacija skirta partizaninio karo vietoms. Partizanai, kurie stengėsi dar vykstant kovai įamžinti tas vietas, visada rinkdavosi autentiškas vietas. Manau, kad ir mes turėtume grįžti prie tikrų įvykių vietų, nes dėl valstybinės politikos esame nuo jų nutolę. Šiandien paminklai atsiranda pakelėse, miško pakraštyje su užrašu „šiame miške...“ ar kaimo viduryje su lentele „šiame kaime... “. Kitaip sakant, tam, kad šiandieniam žmogui nereikėtų vargti ir eiti į miško gilumą prie bunkerio duobės, paminklai atkeliami į lengvai prieinamas zonas. Ir kai manęs žmogus paklausia, o koks skirtumas – prie vieno medžio ar prie kito – aš visada pasidomiu, kodėl eidamas uždegti žvakutės ant artimojo kapo ją dega ne prie kapinių tvoros, o ieško konkrečios vietos.
Valstybinėms institucijoms partizanai kartais atrodo tokie tolimi ir į juos žiūrima taip abstrakčiai, kad galima ironizuoti: Lietuvos plotas 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų, partizanų žuvo apie 20 tūkstančių, tai gal tiesiog kas 3 kvadratinius kilometrus pastatykime po paminklą, ir bus gana. Valstybinė politika nejautri, jai visai neskauda, ji persmelkta valdiško, biurokratiško požiūrio: finansavimą gavome, projektą sukūrėme, paminklą pastatėme. Neįtikėtina, kiek pinigų skiriama akmenims, kurie stovi nežinia kur.
Mes žinome, kad ten, kur šiandien stovi paminklas, iš tikrųjų nieko neįvyko, bet rytoj žmonės nebežinos – taip iškraipomas autentiškas istorinis pasakojimas. Paskutinis pavyzdys yra sumanymas 1949 m. partizanų signatarų gimtinėse pastatyti po paminklą. Idėja puiki, tik galiausiai jie statomi ne gimtinėse, o ten, kur patogiau. Tarkime, Leonardo Grigonio gimtąją vietą Pužonių kaime mena šimtametis ąžuolas, tėviškėje - statytas tam metui modernus namas, bet paminklas atsidūrė už keleto kilometrų esančioje Sėlynėje, kur jis mokytojavo.
Rašote, kad partizaninio karo vietoms per visą nepriklausomybės laikotarpį dėmesys buvo rodomas išimtinai retai. Kokios tos užmirštos ir apleistos vietos, kurioms nepelnytai neskiriamas dėmesys?
Prieš paskaitas mėgstu studentų klausti, ką žmonės įvardintų kaip partizaninio karo vietas. Dažniausiai žinomos žūties ir niekinimo vietos ar bunkeriai. O kiek mes žinome apie ryšių punktus, apie rėmėjų sodybas? Juk be rėmėjų partizanai nebūtų išsilaikę. Galų gale esama ir partizanų vestuvių vietų. Vien Radviliškio rajone buvo mažiausiai šešios susituokusios partizanų poros. Juk viskas, kas normaliomis aplinkybėmis vykdavo kaime, persikelė į mišką.
Pabrėžiate vaizduotės ir jausmo svarbą pažindinant žmones su partizanų istorija. Rašote, kad, siekiant žmones sudominti, reikia žaidimo ir įtaigios interpretacijos.
Noriu partizaninio karo pasakojimą atriboti nuo siauro akademiškumo. Šiandienei kartai reikia žaidimo. Šiandien turime ne vieną maršrutą, bet tai viso labo apie paminklinius akmenis sudėlioti taškai. Paminklų nepakanka, reikia pasakojimo, reikia intrigos, o partizaninis karas tam be galo dėkingas – jame tiek intriguojančių detalių!
Kodėl pažintiniuose takuose neįrengus partizanų stovyklos pavyzdžio? Ir kodėl stende – vietoj smulkių aprašymų, kurių dažnai ne iš blogos valios neperskaitome – neaprašyti kad ir paprasčiausio kiškių kopūstų sriubos recepto, pagal kurį sriubą virdavosi patys partizanai? Stovyklavietės lankytojas galėtų ten pat sriubos ir išsivirti. Arba sumeistrauti eglišakių pavėsinę. Manau, kad, išsivadavę iš vien tik sakralių partizanų pagerbimo būdų, lengviau pritrauktume ir jaunus žmonės, ir vaikus, kurie galėtų partizaninį karą žaisti tikrose jo erdvėse.
Ar tai ir yra disertacijoje aprašomas partizaninio karo erdvės išplėtimas nuo pavienių mūšių ir žūčių iki partizanų valstybės sampratos, apimančios visą partizaniško gyvenimo įvairiapusiškumą – net ir partizanišką buitį?
Partizanų valstybės samprata padeda parodyti, kad partizanų gyvenimas nėra vien siauras karinis pasakojimas. Tai nėra istorija apie vieną ar kelis mūšius – veikiau tai daugybė metų gyvenimo, vykstant pratyboms, mokymams, mezgantis draugystėms, santuokoms, net susilaukiant bunkeriuose vaikų. Analizuodama partizanų archyvus negaliu atsistebėti, kaip gražiai ir įvairiai žmonės sugebėjo gyventi tomis sudėtingomis sąlygomis. Tik pradėjusi tyrinėti partizaninį karą supratau, kaip nuostabiai mes šiandien gyvename, kiek daug turime. Partizanai įkvepia nesiskųsti šiandiena.
Dažna pastarojo meto iniciatyva, kuria siekiama skaudžius mūsų istorijos įvykius pasakoti populiariai, baigiasi pasipiktinimu ir kaltinimais nepagarba. Pakanka prisiminti porą patriotinio kino pavyzdžių: Ekskursantė, Emilija. Abiem atvejais režisieriai kaltinti istorijos suprimityvinimu, popsu. Ar jūsų bandymai keisti visuomenės požiūrį į partizanus taip pat sulaukė skepsio ir kritikos dozės?
Kiekvienas mano žingsnis, įskaitant ir disertaciją, turėtų nepatikti tiek valstybinėms institucijoms, tiek politiniams kaliniams ir tremtiniams. Nežinau, ar pastariesiems, kuriuos mėgstu lankyti, būtų priimtina partizanų valstybės koncepcija, tačiau faktas tas, kad jaunoji karta į jų veiklą žvelgia drąsiau negu jie patys. Politiniai kaliniai ir tremtiniai savęs nevertina taip, kaip juos vertiname mes, nes laiko save pralaimėtojais – juk juos nugalėjo. Visgi jie turi suprasti, kad yra mums didžiulis įkvėpimas.
Ką turite omenyje rašydama, kad faktų žinojimas plačiame visuomenės rate turi užleisti vietą legendai ir net mitui? Kritikai net nemirktelėję jus apkaltintų tautinės propagandos kūrimu.
Sovietmečiu turėjome aiškų priešą, buvo prieš ką kovoti, o šiandien gyvename sąlygomis, kai nebeturėdami tikro įkvėpimo šaltinio ginčijamės dėl smulkmenų. Mito nereikia bijoti. Priešingai, mums, kaip tautai, labai reikia savų herojų, kurie mus įkvėptų eiti pirmyn. Tie herojai turi būti mums artimi, o jų istorijos, kurias pasakotume, labai asmeninės. Turime kalbėti ne apie 50 tūkstančių kovojusių partizanų, o apie Joną ar Juozą, kurie sunkiausiu metu tautą vedė į priekį. Aš tikrai tikiu, kad galiausiai tos asmeninės istorijos turi išaugti į legendą.
O ar trukdo mito kūrimui sovietinės praeities likučiai, kurių mums taip sunku atsikratyti, kaip, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūros ar kaimų pakelėse vis dar stovintys paminklai stribams?
Iki šiol mūsų aplinkoje išlikę ženklai labiausiai užkliūva žmonėms, kuriems jie daug reiškia. Manau, kad daugelis jaunų žmonių jų apskritai nepastebi. Pati esu iš tų, kuriems Žaliojo tilto skulptūrų visai negaila. Gerai, kad jas nugriovė, gerai, kad nugriovė paminklą stribams, stovėjusį prie Onuškio. Tas paminklas pakelėje stovėjo daug metų, kol kažkas jį išpaišė grafičiu užrašydamas: „Šlovė partizanui Žaibui“. Žaibo vadovaujami partizanai toje vietoje buvo atlikę sėkmingą operaciją, per kurią žuvo 18 sovietų kariškių.
Kita vertus, išlieka sovietinių karių kapų problema. Puiki jos iliustracija yra Palangoje, kur netoliese raudonųjų partizanų kapinių tvoros stovi paminklas Jonui Žemaičiui-Vytautui. Tos dvi erdvės lyg ir sutelpa viena šalia kitos, bet norint sukurti tautinį pasakojimą taip būti neturėtų – visgi tai nėra mūsų istorinio pasakojimo dalis.
Partizanams vis labiau tampant mūsų pasakojimu, pamažu nunyks ir tie priešiškos praeities ženklai. Svarbiausia, kad laikui bėgant tų paminklų, sovietinės atminties likučių, neliktų žmonių sąmonėse, kad jų vietą užimtų mums laisvę atnešusių partizanų atminimas.
