Dirbote globos namuose. Kodėl vėliau nusprendėte imtis kitokio darbo?
Pagalba norintiesiems įvaikinti turi labai aiškią prasmę, ko negaliu pasakyti apie darbą vaikų globos įstaigoje. Kad ir kaip ten būtų gražu ir tvarkinga, daug veiklos ir pramogų, įstaiga niekada neatstos šeimos ir namų. Tam pritaria ir visų vaikų namų darbuotojai, net ir tų, kurie šiandien jau yra tokie išdailinti, kad juokaudamos juos vadiname 5 žvaigždučių vaikų namais.
Vaikas yra paimamas iš šeimos, nes jam toje šeimoje yra labai blogai, kartais net pavojinga gyvybei, tačiau institucinė globa turėtų būti labai laikina – daugiausia mėnesį ar du– ir jeigu po to vaikui nėra galimybės grįžti namo, jis turi patekti pas globėjus arba būtų įvaikintas. Džiugina tai, kad Lietuvoje jau pradedame aiškiai suvokti, jog vaikų namai nėra gėris. Prieš 15 metų to supratimo visai nebuvo. Net ir patys darbuotojai sakydavo: „O kas čia blogo? Jie turi daugiau, negu turiu aš.“
Kiek vaikų per savo darbo metus padėjote įsivaikinti italų šeimoms?
Su italų įvaikinimo organizacija dirbu nuo 2001 metų. Pirmasis įvaikinimas buvo užbaigtas 2002-aisiais. Iš viso nuo to laiko įvaikinome 250 vaikų. Tokiai valstybei kaip Lietuva tai yra daug. Į šį skaičių įeina ir brolių grupės, pavyzdžiui, po du ar tris tos pačios šeimos vaikus įvaikina viena italų šeima.
Italai mielai įvaikina net ir didesnius, pavyzdžiui, 10 ar net 14 metų vaikus. Daugelis kitų valstybių savo piliečiams tokių didelių vaikų įvaikinti neleidžia. Savaime aišku, omenyje reikia turėti ir tai, kad italams, kaip ir kitų užsienio šalių piliečiams, Lietuvoje įvaikinti mažą sveiką vaiką praktiškai neįmanoma, nes pirmenybė teikiama vietiniam įvaikinimui. Svarbu, kad vaikas augtų savo šalyje, savo kultūroje, bet kai tokios galimybės nėra, turime žvelgti į žmogų, o ne į statistiką. Galbūt net ne į tautos, o į žmogaus gyvenimą ir gerovę.
Kokie tai žmonės, panorę atvažiuoti į Lietuvą ir čia susirasti savo įsūnį arba įdukrą?
Atsiprašau, bet prisikabinsiu prie žodžio susirasti. Mes iš tikrųjų taip ir manome apie tą procesą. Net ir globos įstaigose dažnai su tuo susiduriu – ateina pas mane ir sako: „Kodėl šitą išsirinko?“ O iš tikrųjų pačios šeimos vaiko nesirenka. Jos pasirenka šalį, iš kurios įvaikinti, pasirenka asociaciją, su kurios pagalba nori vaikinti.
Dažniausiai šeima jau turi savo šalies teismo sprendimą su leidimu įvaikinti. Jame būna nustatyta, kiek ir kokio amžiaus vaikų šeima galės įvaikinti. Su leidimu šeima tada teikia prašymą kažkuriai valstybei, o valstybė savo ruožtu šeimai pasiūlo vaiką ir pateikia apie jį visą informaciją. Jeigu tą informaciją peržiūrėjus paaiškėja, kad šeima, sakykime, dėl didelių vaiko sveikatos problemų, nebus pajėgi išlaikyti vaiko ir jam padėti, šeima gali pasakyti ne. Tačiau tam turi būti svarių motyvų, nepatikusios nuotraukos tikrai nepakanka.
Aišku, reikia pasakyti ir tai, kad italų dažniausiai jokios vaiko patiriamos problemos neatbaido, į mus besikreipiantys tėvai iš tiesų labai nori padėti vaikui, priimti jį į savo šeimą ir užauginti.
O kodėl tie žmonės apskritai atvažiuoja į svečią šalį? Ar pačioje Italijoje nėra vaikų, kuriems reikėtų šeimos?
Italijoje nėra tiek vaikų įvaikinti, kiek yra galinčių ir norinčių įvaikinti žmonių. Dažna italų šeima, kai gauna leidimą įvaikinti iš užsienio, kartu gauna galimybę įvaikinti ir pačioje Italijoje. Leidimas galioja trejus metus, tačiau per tuos trejus metus jie dažniausiai nesulaukia pasiūlymo įvaikinti. Jeigu sulaukia, įvaikina Italijoje, kadangi tai daug paprasčiau dėl kalbos ir dėl visų išlaidų, kurias tenka padengti vykstant į svečią šalį, pratinantis prie vaiko.
Bet šeimų, kurios turi galimybę įvaikinti savo tautietį, skaičius tikrai nėra didelis, todėl italai vaikina iš viso pasaulio. Kur tiktai atsiranda galimybė įvaikinti – jie tikrai bandys gauti leidimus. Gal dar ir todėl, kad šeimos pojūtis Italijoje yra labai stiprus ir to vaiko laukia ne tik būsimi įtėviai, o ir visa plati giminė. Esu mačiusi ir nufilmuotų vaizdų iš amikirkų, kai vaikai atvyksta į Italiją, o šeima oro uoste laukia su pasitikimo plakatais ir dovanomis.
Labai svarbu tai, kad dauguma vaikinančių šeimų turi labai tvirtą palaikymą tiek iš draugų, tiek iš šeimos platesne prasme. Taip pat pasirengusieji įvaikinti visą laiką turi ir kitą užnugarį – nevyriausybines organizacijas – kurios jiems padeda net tik įvaikinti, bet ir po įvaikinimo. Vyksta kursai, susitikimai. Galioja patarlė, kad užauginti vaiką reikia viso kaimo.
O kaip su kylančiais iššūkiais sekasi dorotis patiems įvaikintiems vaikams? Kas jiems sunkiausia?
Vaikai turi didesnę ugnį nei mes, suaugusieji. Jie sugeba labai spontaniškai, natūraliai pereiti į visiškai kitą aplinką, kultūrą, visai kitą šeimą. Tikriausiai todėl, kad vaiko troškimas turėti tėtį ir mamą, būti šeimos dalimi, yra didžiulis. Tvarkant įvaikinimo dokumentus, vaikas dažnai nesugeba įsisąmonininti, kas vyksta. Tikrosios baimės prasideda jau prieš išvykstant į naujus namus, ir tada kai kurie vaikai lyg pasikeičia. Būdavo ramus, linksmas, o dėl patiriamo didelio streso kuriam laikui pasidaro piktas, šiurkštus. Kad ir kiek stengtųsi jo naujoji šeima, natūralu, jog vaikui sunku susivokti. Dažnai net ir šeimai, nors specialiai tam ruošėsi, taip pat nelengva suvokti, kas vyksta.
Bet jau nuvykę į Italiją vaikai gana greitai prie tos aplinkos pripranta. Pamenu, kartą labai nustebau sutikusi mergaitę, kuri iš Lietuvos išvyko būdama 13 metų – ir išvykimą sunkiai išgyveno – o nepraėjus nė metams ji naujoje aplinkoje buvo taip įsigyvenusi, kad man rodė kieme stovinčią mašiną ir sakė: „Šita mašina buvo mano senelio.“ Nors buvo įvaikinta ir paties senelio ji niekada nematė. Manau, kad būtent noras priklausyti nugali daugumą baimių.
Ar pasitaiko atvejų, kai šeimai niekaip nepavyksta su įvaikintu vaiku sugyventi?
Yra buvę tokių atvejų su didesniais vaikais, galbūt 14 metų. Toks vaikas jau turi didelį dažnai labai skausmingos patirties bagažą, o globos įstaigoje ne visada yra galimybių jam tinkamai padėti.
Būna, kad vienam psichologui tenka 30–50 vaikų. Tokiu atveju beveik neįmanoma su sužalotu vaiku dirbti nuolatos, todėl kartais įvaikinusi šeima išvyksta su paaugliu, kuris lyg ir labai nori būti įvaikintas ir labai tuo džiaugiasi, bet ir pats neįsisąmonina, kokių išgyvenimų kartu su savimi vežasi. Kai pradeda žaizdos atsiverti jau būnant tenai, ne kiekviena šeima sugeba užmegzti net draugystės ryšį, o ką jau kalbėti apie prisirišimą.
Įvaikinime, kaip ir gyvenime, kaip ir auginant savo biologinius vaikus ar apskritai bendraujant su žmonėmis, būna visko. Reikia suprasti, kad šansas, kurį vaikas gauna, kai jį įvaikina, yra didelė galimybė jam. Kol kas nėra tyrimo apie tai, kaip vyksta tokia tarptautinė integracija, bet, manau, 80 procentų tai bus tikrai labai gerai.
Kai sudėtinga su savo biologiniu vaiku, tiesiog kyla mintis – toks gyvenimas. Bet kai sunku su įvaikintu vaiku, tikriausiai kylantys iššūkiai gali atrodyti baugiau. Kaip tėvams sekasi įveikti baimes, kad gal niekada taip ir nepavyks su vaiku užmegzti ryšio?
Dažnai įsivaikinusią šeimą kamuoja kaltės jausmas: štai aš įvaikinau, bet negaliu vaikui padėti taip, kaip norėčiau, taip, kaip įsivaizdavau, kad galėsiu. Visgi svarbu suprasti, jog tų problemų ne tik gali kilti, jos tiesiog turi vienu ar kitu metu iškilti, nes vaikas neišvengiamai į naują šeimą atsineša anksčiau įgytų žaizdų ir anksčiau ar vėliau privalu su jomis susitvarkyti.
Manau, kad įvaikinime svarbiausia yra ugdyti sau gebėjimą priimti vaiką dėl jo paties. Tu jį vaikini, kad užaugintum. Tai žmogus, kurį Dievas paleido į šį pasaulį, ir jam dabar reikia pagalbos. Vaikai neturėtų būti vaikinami dėl savęs pačių, norint gerovės sau. Viena psichologė italė, turinti biologinių vaikų ir kartu globojanti, man labai teisingai pasakė, kad įvaikinimas yra darbas. Ir nereikėtų manyti, kad tai yra vien pasivaikščiojimai susikibus už rankelės su maloniu vaiku. Tai yra darbas, nes reikia padėti žmogui įsitvirtinti pasaulyje.
Gal galėtumėte nupiešti besivaikinančių šeimų bendrą paveikslą? Kokios tai šeimos? Ar jos turi savo biologinių vaikų?
Tai yra labai įvairios šeimos, pirmiausia todėl, kad labai įvairi yra Italija. Tai italai nuo pačios šiaurės iki pietų, jų ekonominė padėtis labai skirtinga. Yra įvaikinę žmonės, kurie yra žemdirbiai, yra įsivaikinę gydytojai. Pagal amžių įtėviai taip pat labai skirtingi, nors italai dažniau vaikina sulaukę vyresnio amžiaus – neretu atveju apie 50-ies, o jauniausi buvo 32-iejų. Yra įvaikinusių šeimų, kurios turi savo biologinių vaikų, bet tai yra tikrai labai nedidelė šeimų dalis, apie 5 procentai. Taip pat yra įvaikinusių šeimų, kurios jau turėjo įvaikintą vaiką. Viena šeima, kuri įvaikino tris vaikus iš Lietuvos, jau turėjo berniuką iš Rumunijos.
Ar vaikams išvykus gyventi į Italiją toliau su jais palaikote ryšį?
Daug vaikų po kurio laiko pradeda grįžti į Lietuvą, norėdami pamatyti globos namus, susitikti su jų darbuotojais. Jie pradeda dėlioti savo praeities dėlionę iš gabalėlių, kad galėtų geriau suvokti save, o aš juos lydžiu. Dažniausiai vykstame būtent į globos įstaigą, ir ten jie beveik visada nori nusifotografuoti toje vietoje, kur prieš dešimt metų darėme pirmąją nuotrauką su būsimais įtėviais, būtent ant tų laiptų – ir kaip būna liūdna, kai tų laiptų neberandame. Mane labai žavi italų šeimų atvirumas. Nesakau, kad jie to visai nebijo, bet su savimi dirba, ir jeigu tik vaikas nori – jis vežamas susitikti ir su biologiniais tėvais.
Mes kartais kalbam apie įvaikinimą, kaip apie kažkokią paslaptį, kad vaikas nežinotų iš tų šeimų, kurios įvaikino. Yra vaikų, kurie nenori į Lietuvą grįžti, bet italai iš tiesų labai gerai geba vaikams įteigti meilę Lietuvai. Būna, atvažiuoja mažiukai aplankyti Lietuvos ir man sako: „Aš Lietuvoje kada nors įkursiu piceriją.“
Ką atsakytumėte manantiems, kad nors ir kokiomis geromis sąlygomis augtų įvaikintas vaikas, vis tiek jo asmenybę ir elgesį lemia genai?
Turime leisti veikti Dievui net ir šioje, vaiko įvaikinimo, srityje. Turime padėti vaikui būti ne pagal savo susikurtą vaizdinį, o pagal Dievo paveikslą. Matau, kokią didelę įtampą kartais sukelia įsivaikinančių šeimų noras, kad vaikas nugyventų nuostabų gyvenimą, nes jis to vertas. Taip, jis tikrai to vertas, bet reikia suprasti, kad kiekvienas nugyvename savo gyvenimą.
Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, kad genetika gali turėti įtakos maždaug dešimčiai procentų atvejų, tačiau net ir tuos dešimt gerai susiklosčiusios aplinkybės gali pakreipti visiškai kita linkme. Nuo to, kur ir kaip vaikas auga, labai priklauso, koks jis užaugs, kokius santykius puoselės su kitais žmonėmis.
Dar kitas dalykas, kad net ir tas vaikas, kuris šeimoje gyveno sunkiai, galbūt tomis pirmomis savo gyvenimo dienomis buvo apdovanotas mamos meile. Kartais paskaičius vaiko bylą atrodo, kad jo gyvenimas prasidėjo kaip visiška tragedija, ir vis dėlto paaugęs vaikas švyti, yra linksmas, pozityvus. Gal tikrai, net neturėdama didelių gebėjimų ir įgūdžių, mama sugebėjo jį taip prie savęs priglausti, taip priimti, kad jis ir šiandien jaučiasi šiame pasaulyje savas. Aišku, su tuo, kad buvo paliktas savo biologinių tėvų, vaikas turės tvarkytis visą likusį gyvenimą, nes tai palieka gilią žaizdą, ir ją būtinai reikia gydyti.
Kaip padrąsintumėte tuos, kurie nori įsivaikinti?
Labai žaviuosi šeimomis, kurios įvaikina, globoja, kuria šeimynas. Tai yra žmonės, kuriais reikia žavėtis ir juos drąsinti. Dažniausiai manome, jog viską privalome padaryti vieni patys ir kad mums pakaks jėgų, bet dažnai būna per sunku. Todėl pirmiausia noriu padrąsinti, jei tik yra mintis įsivaikinti, žengti pirmus žingsnius – Lietuvoje jau turime pasiruošimo įvaikinti kursus. Svarbu apie tai kalbėti, tam ruoštis, bet užvis svarbiau – žengti pirmus žingsnius. O vaikų, kuriems reikia namų, reikia mamos ir tėčio, šiandien Lietuvoje yra labai daug. Mes galime jiems padėti, galime kartu kurti gražesnę rytdienos Lietuvą.
Vytautas Raškauskas,Veronika Kimbrytė
