„Britų pensininkai iš valstybės gauna didesnes pensijas nei lietuviai iš „Sodros“, bet ir ten pensijos – ne stebuklai“, – sako Londono Sityje dirbantis lietuvis – asmeninių finansų ekspertas Marius Raugalas. Pasak jo, jei pasikliautų vien valstybės dosnumu, britų pensininkai irgi skurstų, tačiau tai jau praeitas etapas – dabar dauguma britų jau moka susitvarkyti gyvenimą taip, kad senatvėje netektų vargti.
Apie tai, kaip senatvei ruošiasi britai ir ko lietuviai galėtų iš jų pasimokyti, pasakoja septynerius metus Londone gyvenantis ir šiuo metu Londono Sičio lietuvių klubui vadovaujantis M. Raugalas.
– Ne paslaptis, kad retas pensininkas Lietuvoje gali džiaugtis oria senatve – nuolat kalbama apie tai, kad pensijos per mažos, todėl mūsų senjorai, bandydami sudurti galą su galu, priversti tapti tikrais išgyvenimo virtuozais. Na, o kaip verčiasi britų pensininkai – ar jų senatvė šviesesnė?
– Anglija didelė šalis, todėl ir žmonių čia yra visokių. Čia irgi yra tikrai skurstančių senjorų – tokias istorijas kartais aprašo žiniasklaida. Kita vertus, nemažai ir tokių, kurie visą gyvenimą kaupė, nuosekliai investavo ir sulaukę senatvės jau būna užgyvenę nemenką turtą. Tokie žmonės senatvėje iš tiesų gali džiaugtis nerūpestingu gyvenimu. Na, o jei kalbėti apskritai, vidutinis britų pensininkas gyvena geriau nei tipiškas pensininkas Lietuvoje – tai tikrai matyti. Ir tai suprantama: mūsų istorinės aplinkybės visiškai kitokios. Lietuva dar tik žengia vakarietiškos gerovės link, o tas kelias ilgas ir sunkus, tad reikia laiko. Turi keistis ir žmonių suvokimas bei atsakomybė dėl savo ateities.
– Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje turint 30 metų būtinąjį stažą siekia apie 266 eurus. Įdomu, kokias pensijas gauna britų pensininkai?
– Maksimali bazinė valstybės mokama senatvės pensija turint 30 metų būtinąjį darbo stažą siekia 122 svarus per savaitę (arba 159 svarus pasiekusiems pensinį amžių 2016 m. balandį ar vėliau, ir turintiems 35 metų darbo stažą). Priklausomai nuo stažo ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų galima gauti ir papildomą pensiją, kuri gali pridėti prie pensijos dar apie 20–30 svarų per savaitę. Taigi visa valstybinė senatvės pensija gali siekti maždaug 700 eurų per mėnesį. Jungtinėje Karalystėje tai nėra didelė suma – neturint nuosavo būsto už tiek vargiai būtų galima pragyventi.
Natūralu, kad jauni žmonės pirmiausia stengiasi apsirūpinti būstu, susikurti materialinę gerovę, o tik po to pradeda labiau galvoti apie tai, kaip ir iš ko gyvens senatvėje. Dažnas jaunas žmogus galvoja, kad iki pensijos jam dar toli, todėl dar spės ja pasirūpinti – man regis, tai būdinga visiems žmonėms, tiek britams, tiek lietuviams, todėl čia labai svarbus valstybės vaidmuo. Jungtinės Karalystės politikai, suvokdami šią problemą ir galimą socialinę naštą, kuri valstybei gali tekti ateityje – kad žmonės iš prigimties nėra linkę patys kažką daryti ir galvoti, kaip jie gyvens po 30–40 metų, priėmė visą kompleksą teisės aktų, skatinančių papildomą kaupimą senatvei.
– Apie tai, kaip reikėtų skatinti žmones taupyti senatvei, pastaruoju metu aktyviai diskutuojama ir Lietuvoje. Gal galėtumėte pateikti keletą pavyzdžių, kokius skatinimo modelius taiko britų valdžia?
– Dabar papildomą pensiją Jungtinėje Karalystėje galima kaupti bent keliais būdais: tiek individualiai, tiek per tarpininkus, tiek dalyvaujant vadinamojoje profesinių pensijų sistemoje, t. y. prie savo darbuotojų būsimų pensijų prisidedant ir darbdaviams. Daugeliu atvejų valstybė skatina tokį kaupimą taikydama įvairias mokesčių lengvatas. Pavyzdžiui, jei žmogus savo pensijai skiria 40 svarų, o darbdavys savo ruožtu – dar 30 svarų per mėnesį, tai valstybė prideda dar bent 10 svarų (ar daugiau, priklausomai nuo pasiektos pajamų mokesčio kartelės). Taip bendra suma jau po 80 svarų kas mėnesį keliauja į jo būsimos pensijos fondą. Tai mokestinė lengvata, kai iš esmės tie pinigai pervedami į pensijos sąskaitą prieš nuskaičiuojant mokesčius ir tokiu būdu valstybė prideda papildomą įnašą. Šis pavyzdys galioja, jeigu darbuotojas moka 20 proc. dydžio pajamų mokestį, tuo tarpu, jei darbuotojo mokamas pajamų mokestis siektų 40 proc., tai valstybės mokestinė parama pensijai kaupti jau būtų ne 10, o 20 svarų.
Net ir per televiziją gali pamatyti socialinę reklamą, kuria valstybė skatina kaupti senatvei, naudotis taikomomis pensijų kaupimo galimybėmis. Reklama skatina žmones susimąstyti, ar jie tikrai daro viską, kad pasirūpintų savo oria senatve. Na, o verslas tai aktyviai naudoja darbuotojams motyvuoti: tiek įvairius papildomo kaupimo pensijai modelius, tiek ir kitus finansinio saugumo instrumentus (pvz., mokėdami už savo darbuotojus visas arba dalį jų gyvybės draudimo įmokų).
Britų valdžia supranta, kad galima ir nieko nedaryti, bet tada žmonės tikrai nesukaups savo senatvei pakankamai ir sulaukę pensijos paprasčiausiai skurs.
– Ar patys britai noriai naudojasi šiomis galimybėmis?
– Žinoma, yra visokių žmonių, bet bendras sąmoningumo, atsakomybės už savo ateitį jausmas Jungtinėje Karalystėje didesnis. Pats gyvendamas Londone matau, kad tai įgyjama iš kartos į kartą – dažniausiai tėvai yra tie žmonės, kurie pirmiausia įskiepija finansinės atsakomybės jausmą savo vaikams.
Štai vienas konkretus pavyzdys, kuris mane iki šiol stebina. Turiu draugą anglą, prieš septynerius metus mes su juo kartu pradėjome dirbti viename darbe. Prisipažinsiu, kad buvau ištiktas šoko, kai jis man pasakė, kad vos gavęs savo pirmą algą iškart atsidėjo 20 procentų būsimai pensijai. Atmenu, kad anuomet, dar tik apšylant kojas Londono Sityje, man tai atrodė labai keista: juk buvome ką tik po studijų, kai atrodė, kad pagaliau gali pagyventi sau ir paprasčiausiai pasidžiaugti gyvenimu. Aš to nesupratau, man atrodė, kad ta pensija dar labai toli ir čia kone pinigų metimas „į balą“. Tuo tarpu mano draugas anglas paaiškino, kad jį taip auklėjo tėvai – jie įskiepijo atsakomybės jausmą už savo ateitį, kad reikia pradėti taupyti ateičiai kuo anksčiau, nes priešingu atveju pinigus tiesiog iššvaistysi ir to net nepajusi. Ilgainiui gyvendamas Londone aš ir pats supratau, kad jis buvo teisus – tai tam tikra prasme padėjo keistis ir mano požiūriui.
– Kokių dar būdų randa britai savo finansinei padėčiai senatvėje pasigerinti?
– Pastebėjau, kad britai, skirtingai nei žmonės Lietuvoje, taip neprisiriša prie savo būsto: kol jauni ir uždirba daugiau, jie investuoja į erdvesnį būstą arba esantį arčiau centro (jei tik yra tokia galimybė), o sulaukę pensinio amžiaus jį parduoda ir įsigyja paprastesnį būstą. Taip gaunama atliekamų lėšų, kurias galima skirti pragyvenimui, kelionėms ir pan.
Gana populiaru tarp britų pensininkų parduoti būstą Jungtinėje Karalystėje ir išsikelti gyventi kur nors į Pietus, kur nekilnojamasis turtas gerokai pigesnis – pvz., į Ispaniją ar Italiją. Teko girdėti pasakojant, kad dviejų kambarių butą Londone (net ne centre, o kiek tolėliau – 3–4 zonoje) pardavę britai įsigyja visą vilą Ispanijoje. Panašiai mąsto ir nemažai lietuvių, dabar dirbančių ir gyvenančių Jungtinėje Karalystėje: galvoja, kad aš dabar čia pagyvensiu, užsidirbsiu neblogą pensiją, o sulaukęs senatvės įsigysiu kokį sodo namelį Lietuvoje ir grįžęs čia ramiai sau gyvensiu.
Nekilnojamasis turtas Londone iš tiesų brangus: žinau, kad, jei pirkčiau čia būstą, turėčiau skolintis iš banko mažiausiai pusę milijono svarų, taip pat reikėtų iš karto įnešti ne mažiau kaip 5–10 proc. dydžio pradinį įnašą.
Tačiau nekilnojamasis turtas yra tik viena iš galimybių, padedanti sugeneruoti papildomas pajamas senatvėje. Finansinių instrumentų taupyti ateičiai daug ir įvairių, ypač Jungtinėje Karalystėje. Be to, pasikliauti tik vienu pajamų šaltiniu senatvėje nėra saugu.
Tyrimai rodo, kad senatvei papildomai kaupia maždaug du trečdaliai britų. Beje, britų nuomone, senatvei būtina atsidėti bent 12 proc. savo pajamų – tai vertinama kaip minimali kaupimo ateičiai riba. „Scottish Widows Retirement Report 2016“ duomenimis, savo senatvei pakankamai atsideda 53 proc. 30–50 metų amžiaus britų, o tarp įkopusių į šeštą dešimtį šis rodiklis siekia 64 proc. Tuo tarpu likusieji taupo dar nepakankamai – taigi ir britams dar yra kur tobulėti.
– Lietuvoje jau tapo įprasta gyventi nuo reformos iki reformos: kaupimą senatvei skatinantys įstatymai nuolat keičiami. Stabilumo nebuvimas skatina žmonių nepasitikėjimą – jie nežino, kaip elgtis, nes bet kurią dieną gali sulaukti naujos „dovanėlės“ iš valdžios. Ką jūs patartumėte tokioje situacijoje?
– Didelio politinio stabilumo nėra ir Jungtinėje Karalystėje, įstatymai čia keičiami gana dažnai, bet pamatiniai principai nesikeičia. Valstybė nuolat ieško būdų, kaip tobulinti sistemą, kad ji labiau skatintų žmones taupyti ateičiai, didinamos ir darbdavių įmokos į darbuotojų pensijų fondus.
Lietuvos žmonėms patarčiau susikurti savo finansinės gerovės pamatus ir gyventi taip, kad galėtum jaustis saugus nepriklausomai nuo to, kokia politinė jėga ateis į valdžią ir kokia nauja reforma bus įgyvendinta.
Giedrė BUIVYDIENĖ
