Kareivių vėlės prie seno tilto – vaizduotė?

Dabar vis dažniau kalbama apie protu nesuvokiamus dalykus – ateivius, burtus, vaiduoklius. Galbūt tai tik išsigalvojimai, o gal – paranormali tiesa. Galėtume sakyti, jog žmonės per daug fantazuoja, jog nieko antgamtiško nėra, tačiau Bažnyčia sako kitaip. Mokslininkai paaiškina 90 proc. visų paranormalių reiškinių.

Tiltas – vaiduoklis

Mažeikiškiai pasakoja, kad labiausiai įsimintinos vietos, kuriose esą vaidenasi, yra Mažeikių r., Kurmaičiuose, senas geležinkelio tiltas, o prie naftos gamyklos – negyvenamas daugiabutis.

Pirmasis geležinkelio tiltas per Ventą šioje vietoje pastatytas 1904–1905 m., jo liekanos matomos po dabartiniu, naujuoju, prieš dešimtmetį pastatytu tiltu. Dabar aiškiai matyti, kad karo metu tiltas buvo labai stipriai saugomas, o jo strateginė svarba buvo itin didelė. Sienos išvarpytos kulkų. Dotai keturių aukštų, ant stogų pastatyti bokšteliai, galbūt tai buvo kulkosvaidžių lizdai. Kai kurie žmonės tiki, kad ten vaidenasi, vakarais galima išvysti kareivių vaiduoklius, išgirsti šūvių garsus.

„Nerandu žodžių apasakyti, kas ten dedasi vakare, apie 23–24 val. Buvom su draugais, girdėjosi garsai, tarsi kažkas būtų viduje, bildėtų. Per langelį matėme atvaizdą, kurio neįmanoma gerai įžiūrėti. Iš ten kažkas metė akmenį, gerai, kad spėjau pasilenkti. Galvojau, jog mane iš vidaus užsmaugs, tiek trūko oro, kad ašaros pradėjo riedėti, o iš ten labai nenorėjau išeiti, atrodė, lyg kažkas mane laikytų. Ten labai baisu“, – socialiniame tinkle pasakojo su reiškiniu susidūrusi viena mažeikiškė.

     Emilija tvirtino, jog, atvažiavus prie tilto, pasigirdo garsas, lyg būtų nukritęs didžiulis akmuo, tačiau, pasak jos, nesimatė nieko, kas galėjo jį numesti. „Nors buvo labai baisu, tačiau kitą kartą vėl patraukėme tilto link. Nedrąsiai žvalgėmės ir pamatėme iš pastatų žygiuojančius kareivius. Jie atrodė lyg šešėliai. Nesupratau, kas ten įvyko, tačiau nemanau, jog tai buvo vaizduotė.“

      „Esu buvusi ant to tilto ir dieną, ir naktį. Tikrai esu įsitikinusi, jog niekas nesivaidena, vėjas pučia per visus kampus, žvėreliai sukrebžda ir viskas“, – teigia gyventoja. Daugelis su ja sutinka, tačiau yra žmonių, kurie tvirtai tiki tuo, ką matė, ką girdėjo.

„Vaiduoklių slėnis“

Internete pasklidę daug šiurpių pasakojimų apie vykstančius antgamtinius ir sveiku protu nepaaiškinamus darinius, pasireiškiančius šalia šio tilto. Kai kuriems kalbintiems žmonėms vadinamasis „Vaiduoklių slėnis“ – mistiška vietovė, likusi po II pasaulinio karo, buvusi žudynių ir žmonių kankinimo vieta, slėnis, kuriame galima išvysti vėles. Pasak pasakojimų autorių, ten kadaise gyveno malūnininkas, tais laikais jie būdavo turtingi žmonės. Vieną dieną atėjo plėšikai ir malūnininką nužudė. Kalbama, kad nuo to laiko malūnininkas, baltas kaip miltai, vaidenasi. Iš tikrųjų šalia tos vietos dar ir dabar tebėra likusios malūno girnos. Dėl šių pasivaidenimų ši vieta netoli tilto ir praminta Vaiduoklių slėniu.

„Mitais nelabai tikiu, tačiau, kad ten vaidenasi, tiesa. Vaikštant ten galima rasti iš šakų ar pagaliukų surištus kryželius. Sako, kad tai būdavo apsauga nuo vaiduoklių. Vėlai vakare esu mačiusi vaiduoklį ar kažką paranormalaus. Iš pradžių pamaniau, kad man pasirodė, tačiau tas darinys vis ten buvo, jis judėjo, vaikščiojo. Labai išsigandau. Nuo to laiko viena ten nebesilankau“, – kalbėjo netoli gyvenanti mergina.

Name – mirusios sielos?

Vyresnio amžiaus mažeikiškiams žinoma, jog Mažeikių nafta (dabar jau „ORLEN Lietuva“) buvo statoma kalinių, o vėliau tų, kurie gydėsi nuo alkoholizmo. Dirbdavo po du tūkstančius žmonių. Jiems buvo įsteigta ir speciali gyvenvietė – vadinamasis „Žvaigždžių miestelis“. Šiandien visi namai jau išgriauti, belikę tik griuvėsiai ir šiukšlės, tačiau vienas vis dar tebestovi. Žinoma, iš jo likusios tik sienos ir laiptai. Kalbama, kad šiame name apsigyveno mirusios sielos, kurios pasirodo būtent naktį.

„Jame labai nejauku. Dažnai girdisi įvairiausi garsai. Vaikštant iš vieno galo į kitą, atrodo, lyg už nugaros kažkas krebžda arba tiesiog eina kartu. Sunku apibūdinti šį jausmą, bet ten būnant šiurpuliukai per kūną eina. Niekada ten viena nevaikščiočiau. Žinoma, dieną ten nieko nevyksta, bet naktį...“ „Esu ten buvusi, ir ne kartą. Jau vien pažiūrėjus į jį šiurpas nukrato, o viduje išties baisu. Buvau ten vėlyvą vakarą su draugais. Įėjau pati pirmoji, kol kas lyg ir nieko, tačiau toliau einant darėsi vis baisiau, kol galiausiai iš kažkur aukštai pradėjo kristi akmenukai, lyg kažkas būtų paėmęs saują stambesnio žvyro ir metęs žemyn. Toliau vaikščiojant girdisi žingsniai, galima išgirsti įvairių krebždesių“, – apie savo nuotykius FB pasakojo Greta ir Simona.

Apie galimus Mažeikių apylinkėse vaiduoklius paklausus FB draugų, teisingų ar melagingų liudijimų netrūko. Viena mažeikiškė atsiuntė ir nuotraukas su, jos manymu, šalia upelio sėdinčia neaiškia būtybe.

Vaiduoklio apibrėžimas

„Vikipedijoje“ vaiduoklis apibrėžiamas kaip galimai įsivaizduojama klaidžiojanti mirusio žmogaus dvasia. Nėra jokių patikimų jo egzistavimo įrodymų, tik kai kurių žmonių tvirtinimai, kad juos matė. Apie vaiduoklius parašyta daugybė knygų ir pastatyta filmų. Dažniausiai vaiduokliai vaizduojami kaip nužudytų ar kraupiai mirusių žmonių sielos, kurios keršija už savo mirtį. Pasak kai kurių mitų, kai vaiduokliai užbaigia savo darbą žemėje, jie gali ją palikti.

Anapusinis gyvenimas

Apibendrinus mūsų kalbintų bei įvairiose žiniasklaidos priemonėse paviešintų žmonių pasakojimus galime teigti, kad anapusinis pasaulis žmoniją domina nuo pat užgimusių pirmųjų civilizacijų. Viduramžiai neatsiejamai susiję su įvairiomis mistinėmis legendomis, vaiduokliais, mirusiųjų kultu ir kt. Žmogus tarsi siekia pakelti uždangą, skiriančią jo gyvenamąją erdvę nuo anapus.

Bažnyčia tvirtina, jog žmogaus gyvenimas nesibaigia sulig visišku išnykimu, mirtimi: baigusi savo viešnagę žemėje, žmogaus siela iškeliauja į kitą pasaulį, kur prasideda naujas jos gyvenimas – jau ne laike, o amžinybėje.

Du pasauliai

Apie antgamtiškų pasaulių susiliejimą skelbė ne vienas pasakojimas, kurį žinojo ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur mirusiųjų garbinimas prasidėjo XVI a. pabaigoje–XVII a. baroko laikotarpiu, kai tapo gajus mirties kultas. Tuo metu suklestėjo pasakojimai apie vaiduoklius. Mirties kulto apraiškų galima aptikti didikų antkapiuose, bažnyčių interjeruose. Į mūsų kraštus vakarietiški papročiai vėluoja šimtmečiu. 

Dvasinis pasaulis – realus

Vienas iš septynių Lietuvoje esančių egzorcistų, kun. teol. dr. Arnoldas Valkauskas įsitikinęs, kad dvasios gali rodytis įvairiose vietose: „Reikia šventinti butus, ligonines. Dvasinis pasaulis labai realus, tik gaila, kad mes, kol jo neapčiuopiame, su juo nesusiduriame, to neįvertiname. Manome, kad esame techniški žmonės, kuriems viskas aišku, tačiau net aukšto lygio fizikams aišku, kad niekas šiame pasaulyje neaišku.“

Kun. A. Valkauskas piktojo ženklų įžvelgia ir politikoje: „Jo apraiškų – daugybė, tiesiog šėtono siautėjimas. Pavyzdžiui, aiškiai piktosios dvasios darbas yra vadinamųjų naujų gėjiškų šeimų noras įsiteisinti, nors tai ėjimas prieš prigimtį. Akivaizdus mirties kultūros ženklas – vaikų nepriežiūra, kuri atima identitetą ir naikina asmenybę, nors deklaruojama, kad ji gerbiama. Kai nėra tvarkos mokykloje, negerbiamas mokytojo autoritetas, bet ginamos mokinio teisės, žmogus nebręsta. Kasdien nekeldamas naujų uždavinių negali augti, ir jeigu viską leidi savieigai ir sakai, kad taip įtvirtini savo teises, vadovaujiesi šėtoniška apgaule. Saldainiais maitinamas vaikas, aišku, džiaugsis, bet koks bus rezultatas? Psichoterapeutai patvirtins, kad žmogaus asmens pažeminimas, išniekinimas turi didžiulį psichologinį poveikį. Dabar daug kalbama apie pedofiliją. Išnaudojami vaikai sužalojami visam gyvenimui ir tai atitaisyti gali tik Dievo stebuklas. Tuo tarpu ribos, kur baigiasi psichologinis teroras, psichologiniai sužeidimai ir prasideda velnio veikimas, atskirti neįmanoma. Tiesiog drauge su psichologais galima iš skirtingų pusių analizuoti ir žiūrėti, kaip žmogui padėti.“

Piktosios dvasios veikimas

Kun. Gintaras Blužas OFS teigia, jog šėtonas nėra kūrybingas, jis kartojasi, todėl jo veikimą galima net numatyti, nuspėti, atpažinti: „Žinoma, jis klastūnas, jis klaidina ir painioja. Jis gėrį vadina blogiu, o blogį gėriu, jis mėgsta slėpti dalykus. Šėtonas yra kaltintojas, gundytojas, skaldytojas. Jis sėja tarp žmonių pavydą, rietenas, piktą ir pan. Šėtonas nori žmogų pavergti. Visokios vergystės, priklausomybės (pavyzdžiui, alkoholiui, narkotikams, rūkymui, seksui, magijai, godumas pinigams, garbės troškimas ir kt.) yra Šėtono veikimo išdava. Kai Piktasis visiškai užvaldo žmogų, jį apsėda, piktąją dvasią gali išvaryti tik egzorcistai.“

Apsėdimo priežastys

„Šiuolaikiniai žmonės įsivaizduoja viską žiną, bet tuo pat metu susižavi magija, burtais, horoskopais, rytietiškoms meditacijomis ir pan. Pas būrėjus ir žiniuonius žmonės eina ieškoti laimės, meilės, sveikatos, sėkmės versle. Tikima jų galia, bet šis tikėjimas iškreiptas, o pasekmės – sunkios“, – teigia kun. A. Valkauskas. Pasak jo, okultinės pagalbos ieškojimas, dalyvaujant sektose, spiritizmo seansuose ir dabartinėse meditacijos mokyklose, prilyginama tiesioginiam velnio šaukimuisi.“

Pasak egzorcisto, apsėdimai atsiranda ir dėl psichologinių priežasčių: „Tai įvairios nuoskaudos, žiaurumas šeimoje, savavališkas vaikų naikinimas, vaikų atstūmimas. Narkomanija, prostitucija, seksualiniai iškrypimai, svingerių suėjimai taip pat prišaukia velnią. Piktojo veikimas atpažįstamas ten, kur baigiasi žmogaus psichologinių sužeidimų erdvė ir jam nebegali padėti psichologas.“

Kun. A.Valkauskas tvirtina, jog pats geriausias būdas išvengti apsėdimo yra sveikas tikėjimas: „Nuo kiekvieno tikro krikščionio velnias bėga. Viskas labai paprasta: laikytis 10 Dievo įsakymų.“

Ką mano mokslas?

Mokslininkų teigimu, apie 90 proc. reiškinių paaiškinami. Nepaaiškintų lieka maža dalis. Dauguma mokslininkų mano, kad tai haliucinacijos ar optinės apgaulės. Skirtingai negu skeptiškai nusiteikę mokslininkai, 42 proc. amerikiečių teigia patyrę vienokių ar kitokių kontaktų su mirusiais artimaisiais, 13 proc. sako, kad jie matė mirusiuosius, net turi šio reiškinio nuotraukų. Teigiama, jog „neramios“ vietos ir namai su vaiduokliais vis tik egzistuoja šimtmečiais. Aiškinama, kad šie pastatai pastatyti geopatogeninėse zonose, kurios dėl žemės plutos ypatybių pasižymi kenksmingu spinduliavimu, kuris veikia žmogaus smegenis.

Šiuolaikinė parapsichologija, sekdama K.G. Jungo teorijomis, vaiduoklius laiko žmogaus psichinės veiklos padariniu.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ


Nuotraukos autorės

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode