Gražina VERŠINSKIENĖ
„Gėris yra visų pastangų tikslas, to siekia kiekviena širdis. Gėris yra kilmingiausias dalykas, kurį turime pažinti, o rūpindamiesi kitų laime, mes surandame ir savąją“, – pokalbį pradeda Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos „Carito“ vadovė Virginija Valko, šiai veiklai vadovaujanti per šešerius metus.Visą savo veiklą grįsdama krikščioniškosiomis vertybėmis, tuštumos jausmą pripildė dalindamasi gėriu su vaikais, seneliais, benamiais, skriaudžiamomis moterimis ir kitais, kuriems reikalingas dvasinis palaikymas.
– Jūsų dvasinės veiklos užuomazgų reikia ieškoti vaikystėje?
– Į tai mane atvedė dideli gyvenimo išbandymai. Aš nuo pat mažumės tikinti. Nors esu gimusi ir augusi Telšiuose, kur graži Katedra, bet į ją neidavome, nes stebėdavo, juk turėjome būti ir spaliukai, ir pionieriai, ir komjaunuoliai. Net prie Pirmosios Komunijos vedė ir mane „dirmavojo“ Nevarėnuose, gal dėl to laikmečio, tėtis dirbo rajkoopsąjungoje ir paraduose vėliavas nešdavo. Turėjau labai tikinčius senelius, kurie gyveno Tučiuose, ir mus, giminaičius, sujungė, visi traukdavome tenai – seneliai buvo muzikalūs, tad šventės būdavo įspūdingos. Bočius su ratais veždavo į Pievėnų bažnyčią, ten ypač gražios buvo velyknakčio programos, kurios iki šiol egzistuoja, tik dabar ji patobulinta. Mums, vaikams, patikdavo svečiuotis, vadinasi, bus vaišės – pas senelius laukdavo ilgas stalas „alkieriuje“, bočelis imdavo į rankas smuiką, močiutė uždainuodavo, o lauke dar laukdavo sūpynės. Ilgu tai prisiminus – daug mūsiškių nelikę, o ir tėčio netekau šešiolikos.
– Tai gal ir nusikelkim į vaikystę, jaunystę?
– Mokykloje buvau judri – žaidžiau krepšinį, užsiėmiau lengvąja atletika, daug metų šokau. Baigusi vidurinę mokyklą Telšiuose, turėjau padėti mamai, nes ji sirgo cukriniu diabetu, o tėčio nebebuvo, tad mokslų iškart ir negalėjau siekti. 1982 m. atvykau į Mažeikius ir įsidarbinau Naftos perdirbimo gamykloje, čia dirbdama baigiau Klaipėdos žemės ūkio mokyklą, buhalterinę apskaitą. Sukūriau šeimą, gimė dvi mergaitės – Aksana ir Dovilė. Kadangi su vyru abu dirbome gamykloje, darėsi sudėtinga, todėl sužinojusi, kad Mažeikių muzikos mokykloje reikalingas ūkio dalies vadovas, kreipiausi ir mane priėmė. Nuo 1993 m., atsidarius Choreografijos mokyklai, iki šiol dirbu čia – tai kaip ir antroji mano dalis.
– Kokių svajonių turėjote, gal gyvenimas ir išbandymų siuntė?
– Visada svajojau būti mokytoja, bet aš ir dirbu mokykloje... tik ne mokytoja. Kodėl tada nepasirinkau to kelio? Gal todėl, kad suabejojau savimi, gal nenorėjau mamai užkrauti finansinių rūpesčių. Mes su broliu nuo mažens dirbome, kai kiti vaikai atostogavo, mes važiuodavome į darbo ir poilsio stovyklą, dirbdavome tai darželyje, tai restorane indus plaudavome, vasaromis pas senelius padėdavome „normas“ ravėti. Išėjus anapilin tėčiui visa našta lyg ir ant mūsų, vaikų, pečių krito. Tikriausiai tai užgrūdina, bet tuo metu nesupranti, kad tave grūdina, tada tau graudu – aplinkiniai turi, o tu esi tas, kuris negali tuo pasigirti.
– Ne kartą esate sakiusi, kad pilnatvę suradote įsijungusi į „Carito“ veiklą. Kas paskatino užsiimti šia veikla?
– Į savanorystę atėjau turbūt tokiu laikotarpiu, kai man gyvenime trūko visko – vienas po kito anapilin išėjo man artimi žmonės, mūsų su vyru keliai nebesutapo, išsiskyrėme, dukros, baigusios mokslus, norėjo tobulintis – vyresnioji išvyko į Angliją, vėliau ir jaunesnioji. Tada aš likau viena ir pasidarė didžiulė tuštuma. Nebežinojau, kaip tą tuštumą užpildyti. Atėjo jausmas, kai pradėjau galvoti apie save, ką aš galiu duoti sau tokia, kokia esu dabar. Prisimenu, prieš dešimt metų stoviu bažnyčioje ir per šv. Mišias verkiu. Galvojau, ar begali būti žmogui sunkiau, meldžiau, kad atsirastų kažkas, kas padėtų, kur galėčiau prisiglausti... Lyg ir visko daug turiu, bet esu tuščia vidumi. Paverkiau, o po kiek laiko pakvietė į Maldos grupę, vėliau į „Caritą“. Taip pradėjau pildyti savo gyvenimiškas svajones. Man pirmiausia reikėjo išgyti vidumi – reikėjo žmonių, veiklos... ir tai gavau čia.
– Radote pilnatvę savanorystėje, tai gal vien tuo dabar ir gyvenate?
– Dabar mano veiklą papildo ir du anūkai, jie užima visą laisvą laiką Mes kartu su anūkėle, kuriai dabar 6 m., dalyvaujame ir „Carito“ veikloje. Neretai abi vykstame į Socialinių paslaugų tarnybos Vaikų dienos centrą, ji noriai bendrauja su vaikais. Kai anksčiau maitindavome bažnyčioje benamius, ji nešiodavo duonytę. Nuo mažumės mato, kaip reikia dalinti gerumą. Šeimoje mūsų kiekvienas susėdimas prie stalo prasideda persižegnojimu, palinkėjimu skanaus. Praėjusiais metais mudvi su anūkėle vykome pas Popiežių, buvo pati mažiausia mūsų grupės dalyvė, o pamačiusi jį šaukė: „Tėveli!“ Ir šiandien ji gyvena tuo, kad pamatė Šventąjį tėvą, kad ją palaimino.
– Kaip apibūdintumėte savo veiklos sritis, kuriose sukatės, kas sulaukia Jūsų prisilietimo?
– Padedu pirmiausia sau. Ko negalėjau turėti vaikystėje, tą bandau padaryti Vaikų dienos centre, kartu mokausi to, ko nemokėjau vaikystėje – lankstyti, lipdyti, kartu šokame, piešiame, dainuojame. Kai dar nebuvo socialinių tarnybų, mes eidavome į globojamų šeimų namus, o centre sutikę tų šeimų vaikus ir mes nustebome, ir jie. Mūsų tikslas – suteikti jiems bendrystę, susitikę, mes ir meldžiamės, palaiminame maistą... Tiesiog pabūname toje dvasinėje ramybėje. Gal to namuose ir nėra, bet jie prisimins, ką darė su mumis. Kiekvienam susitikimui numatome programėles, neseniai buvo susitikimas su dantų techniku. Po užsiėmimo mes, savanorės, pakviečiame ir prie vaišių stalo.
Nepamirštame ir Socialinių paslaugų tarnybos Krizių centro gyventojų. Mes bendraujame su pranciškonėmis vienuolėmis, praėjusiais metais su viena jų nuvykome pas moteris – buvo malonus, paprastas, draugiškas pasisėdėjimas prie arbatos puodelio. Šis susiėjimas leido moterims atsiskleisti ir suvokti, kad jos nėra vienos, kad ir mes turėjome savų išgyvenimų. Pats žmogus turi nuspręsti, kaip toliau jis elgsis – viskas priklauso nuo paties, koks bus mano vidus, taip aš spinduliuosiu išorėje. Jei pasitikėsiu, kad galiu mokyklą užbaigti, vaiką užauginti, po mažą žingsnelį žengiant ir tai moteriai bus lengviau pasauly, tiek, kiek žmogui reikia...
– Ar reikia einant dvasiniu keliu tobulintis?
– Norint kitam kažką duoti reikia ir pačiam tobulėti. Aš važiuoju į rekolekcijas, domiuosi, padedu sau, noriu suprasti pati, kad galėčiau perteikti kitam. Jei aš galėjau pakilti ir eiti, tai ir kitas pagalvoja, gal ir man pasiseks. Jei kalbėsi taip, kaip išdėstyta knygoje, tos paskaitos ir liks paskaitomis, bet jei ta kalba eina iš tavo širdies ir savo gyvenimą padarai kaip liudijimą, tada ir tam žmogui bus šilčiau, jis suvoks, kad gyvenime nebėra vienas. Mes, savanoriai, paprasti žmonės daugiau nešame dvasinį gėrį ir savo gyvenimą. Lankydami pagyvenusius žmones, kartu pasimeldžiame, rožinį sukalbame. Bendraujame ir su anoniminių alkoholikų grupe „Aura“, kartu į Pakutuvėnus nuvykstame. Draugaujame ir patirtimi dalinamės su kitais – Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies, Pikelių Švč. Trejybės ir Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo parapijos „Carito“ savanoriais.
– Jūs per patirtį, perteikiate gyvenimiškas tiesas, o ko iš jų pasimokote?
– Dalinamės. Kadangi mano tėvai išėję anapilin, ieškau, ką aš galėčiau turėti dabar, ir stebiuosi tų žmonių stiprybe. Šiuolaikinėje visuomenėje man skaudu, kad senyvo amžiaus žmonės palikti vieni. Tas žmogus laukia pasikalbėjimo, jaučia nuoskaudą. Kažkada ir aš panašiai jaučiausi, kad nėra artimų žmonių šalia, ir aš pradėjau jų ieškoti... Per dešimt savanorystės metų nesutikau nė vieno senyvo amžiaus žmogaus, kuris norėtų eiti į senelių namus, visi nori savo namų, šeimos, savo artimųjų. Kuo mes galėtumėme padėti? Prieiti prie pagyvenusio žmogaus nelengva, jie visi su savo vidumi, savo skauduliais ir jį atidaryti labai sunku. Jei aš turėčiau galimybę, norėčiau įkurti tokius senelių gyvenimo namus, kad kiekvienas turėtų nors ir mažą, bet atskirą savo kambarį, o paskui juos suburti prie bendro stalo. Deja, to dabar nėra.
– Kas sušildo Jūsų sielą, einant į žmogų, bandant jam padėti?
– Man patinka visos šventės. Menu, gal prieš penkerius metus bažnyčioje benamiams ruošėme šventę šv. Kalėdų proga su vaišėmis, dovanomis. Persižegnojus kilo spontaniška mintis – padainuoji ar padeklamuoji eilėraštį, gauni dovanų. Reikėjo pamatyti, kaip jie gražiai deklamavo, smagu. Lyg ir švaros trūktų, bet, pasirodo, vieni moka eilėraštį, o kitas ir dainą užtraukė. Taip širdžiai buvo gera. Jie taip sunkiai vidumi gyvena, kad turbūt nieko nebenori, tik pavalgyti ir tą gyvenimo laiką nugyventi. Buvo smagu, kai jie po truputį pradėjo atsiverti. Tu su juo daliniesi tuo, ką turi, ir negalvoji, kad jis kitoks, tiesiog šiandien jis toks, o tu gali tik pasimelsti už jį. Įsimintinos kelionės su vaikais, su jais visada smagu – tai ir ledų valgymas susėdus ant žolės, dalijimasis gėriu...
– Koks gyvenimo faktas Jums įsimintiniausias?
– Turbūt kaip ir kiekvienas dar laukiu stebuklo. O įsimintiniausias pirmosios anūkės atėjimas į gyvenimą. Atrodė, kad tai kažkas daugiau nei aš pati. Turiu anūkę draugę, mus sieja glaudus ryšys, gal todėl, kad jos labai laukiau, kad tas stebuklas atėjo toj mano tuštumoj. Buvau iš tų mamų, kuri rūpinosi savo vaikais, mano dukros abi baigusios mokslus, gerai gyvena, džiaugiuosi jomis, jos dvasingos. Anglijoje gyvenanti dukra yra prisijungusi prie labdaringos veiklos, o čia gyvenanti prabėgom padeda mums „Carito“ veikloje, savanoriauja.
– Išmokote mylėti save, tai tikriausiai randate laiko ir pomėgiams, kokie jie?
– Dabar labai mėgstu vaikščioti ir skaityti. Išėjusi daug ką pastebiu, pradėjau džiaugtis gamta, paukščių čiulbėjimu, to anksčiau nepastebėjau, gal anksčiau nemylėjau savęs, tiek buvau save išdalinusi. Visada ir viskuo reikia džiaugtis – na, ir kas, jei blogas oras, galiu pakeisti rūbus ir viskas bus gerai, gyvenimą reikia paįvairinti kitomis spalvomis. Nuolat skaitau Šv. Raštą, dabar daugiau domiuosi dvasine literatūra ir man jos reikia, o šiuo metu skaitau L. Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“. Žaviuosi A. Toliato knygomis, jos visos lyg ir vienodos, bet kartu ir skirtingos – žodžiu, paskaičius yra apie ką pamąstyti ir gyvenime pritaikyti. Mėgstu lietuvių poetų eilėraščius, laikas nuo laiko paskaitau „Mudviejų vakaras“ – tai meilės lyrika, mane atpalaiduoja ir įkvepia gražiems ir prasmingiems darbams, leidžia paskrajoti. Taip, svajoju ir gyvenu svajonėse, norisi daug kam padėti – seneliams kitokių namų, vaiką priglausti, bet suvokiu, jei viską atiduosiu... Turiu palikti ir savo šeimai, savo anūkams ir sau. Suvoki, kad buvai su reikalingais ir nereikalingais žmonėmis, tad daug savęs išbarstei. Džiugu, kad į tavo gyvenimą ateina ir tokių, kurie tampa tavo draugais. Juk ir Šv. Rašte rašyta, kad „savi taps svetimais, o svetimi – savais“.
– Sudėliokime Jūsų gyvenimo mozaiką ir pamąstykite, ar norėtumėte atsukti gyvenimo ratą?
– Šiaip visada norisi to gėrio, grožio, bet praeitis buvo labai sunki, daug išgyvenimų. Toj mozaikoj jaunystės ruožas išeitų tamsus, jį norėčiau paversti šviesesniu. Tiesiog tuo metu buvo sunkių gyvenimo išbandymų, kurie tiesiogiai mane lietė. Net negalėčiau pasakyti, ar norėčiau kažką keisti. Ir buvusiam vyrui dėkinga... už nuostabias dukras, kurias turiu. Gal į gyvenimą žiūrėčiau kitaip, tiek nebūčiau savęs tuščiai išdalinusi... Teko patirti ir nuoskaudų, buvau prieraišesnė, norėjau kažką turėti šalia ir man to trūko, o niekada nepagalvojau, kad man trūko Dievo, o, kai ko nors trūksta, mes tada ieškome. Dėkoju Dievui, nes nesiskundžiu sveikata, turiu, kur gyventi, turiu darbą, tarnystę – tikrai esu laimingas žmogus.
– Kokie Jūsų artimiausi planai ir svajonės?
– Laukiu vasaros, skrisime su anūke į Angliją pas dukrą, jos krikšto mamą. Po to į pietus keliausime pailsėti, dar išvykos į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją. Didžiausia svajonė – Izraelis, piligriminė kelionė nuo Jėzaus gimimo iki mirties, vis kas nors sukliudo. Su Vaikų dienos centro vaikais norėčiau nuvykti į Telšių vyskupiją, pavaikščioti po miestą.
– Visos „Carito“ savanorės – moterys?
– Taip, jų dešimt: B. Bogvilienė, T. Vilkienė, C. Štabokienė, A. Žvingienė, O. Bučienė, V. Beliauskienė, D. Budreckienė, V. Misiūnienė, Z. Čijunskienė – visoms joms ir tiems, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie mūsų veiklos, noriu padėkoti už iniciatyvas, atsakingumą, gražią tarpusavio bendrystę, gebėjimą dalintis gerumu bei šiluma, už dosnumą ir nesavanaudišką pagalbą. Noriu palinkėti pačių gražiausių akimirkų, išminties ir vidinės ramybės pasitinkant kiekvieną dieną. Esame dėkingos klebonui Gintarui Lengvinui – tai labai supratingas ir nuoširdus žmogus, kuris visada rūpinasi, kad ir mes pasirūpintume kitais.
– Negailite gerų žodžių kitiems, o Jums kas nors padėkoja?
– Gavusi apdovanojimą „2016 metų geradaris“, maniau, kad gal jo nereikia – esame paprasti žmonės ir ne dėl apdovanojimų dirbame, bet tikrai džiaugiausi ir esu dėkinga tiems, kas mane pastebėjo ir iškėlė nominacijai. Manau, yra daugiau paprastų žmonių, kurie daro nuostabius darbus, ir juos reikėtų pastebėti. 2014 m. padėkos raštu, minint „Carito“ veiklos 25-metį, pagerbė tuometinis Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM ir buvęs klebonas kanauninkas Zenonas Degutis. Bet pati šilčiausia padėka, kuri labai palietė mano širdį – tai vienos šeimos vaikų paprasti, šilti žodžiai: „Gerai, kad jūs esate, kad ateinate, mes jus mylime.“ Tai graudina iki šiol. Dėkinga savo dukroms, kurios mane palaikė, kai aš ėjau tuo keliu, kad jos džiaugėsi: „Mamyte, tu dabar tapai švytinti. Laimingi mes, nes toje veikloje tu esi laiminga.“ Manau, kiekvienam vaikui gerai, kad mama laiminga smulkiuose, mažuose, gal kitam atrodytų nereikšminguose darbeliuose...
– Ir pabaigai...
– Viskas, ką galima nusipirkti už pinigus, pigu. Brangiausia tai, už ką mokame ašaromis ir širdimi. Ir kaip Motina Teresė sakė: „Atiduodami pasauliui, ką turime geriausio, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
