Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
Švietimo skyriaus vedėjo, Mažeikių 2-osios vidurinės mokyklos pirmojo direktoriaus Prano Barvydo gyvenimo kelias ilgas, prasmingas bei kupinas įvairiausių patirčių ir išbandymų. 27-erius metus mokykloje direktoriumi dirbęs P. Barvydas prieš keletą dienų šventė 90-ąjį savo gimtadienį.
Surengė šventę
Pasak šios ugdymo įstaigos mokytojos Rimos Skrodenytės, gerbiamam buvusiam direktoriui 90-metį organizavo Mažeikių Gabijos gimnazijos draugija „Senjorai“, įkurta nuo 2002 m., prieš trejus metus įregistruota oficialiai kaip asociacija: „Pati esu jų globėja, nesu praleidusi nė vieno renginio. Šiuo metu draugija vienija 36 narius. Visi buvę mūsų mokyklos, Mažeikių 2-osios, Mažeikių Gabijos vidurinės ar Mažeikių Gabijos gimnazijos mokytojai, išėję į užtarnautą poilsį. Nuo šių metų prisijungė ir Liucija Jagielienė, buvusi mūsų mokyklos 2-osios laidos auklėtinė, pedagogė, dabar taip pat jau senjorė.“ Šventę organizavo Lida Svobutienė, L. Jagielienės, Regina Širvinskienė bei Juozapas Kukštas.
Pagerbė svečiai
Garbios sukakties proga P. Barvydą sveikino ir šiltais prisiminimais apie tų laikų gyvenimą, darbą pasidalino Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje pedagoginį kelią pradėjusi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė,
Posmus direktoriui skyrė senjorai R. Širvinskienė, J. Kukštas ir taip pat šioje mokykloje pedagoginę praktiką pradėjęs Martynas Januška. Šventę muzika papuošė buvusi mokyklos auklėtinė Inga Šiaulytė-Dvaržeckienė. Vakarą vedė poetė L. Jagielienė.
„Ypatingai visus nustebino ir sužavėjo buvusių mokinių apsilankymas. 1987 m. sidabro medaliu baigusi mūsų mokyklą, dabar gydytoja Šiauliuose dirbanti Eglė Katauskaitė-Gaubšienė, sužinojusi apie šventę, kartu su klasės draugu Rolandu Barkausku atvyko iš Vilniaus pasveikinti P. Barvydą. Jie sakė, kad tą dieną ūžė visas internetas. Sužinoję, kad direktoriui 90, rašė žinutes iš tolimų kraštų. Rolandas Jarutis sveikino iš Kinijos, Žanas pasveikino garso žinute. Visa tai buvo fantastiška. Dėl tokių akimirkų verta gyventi ir dirbti, – „Būdui žemaičių“ pasakojo R. Skrodenytė, pridurdama, kad jubiliatui gimstant pro langą žiūrėjo žydeliai. Mat 1929 m. vasario 11 d. buvo Užgavėnės.
Gražios sukakties proga pakalbinome ir patį P. Barvydą.
– Papasakokite apie savo šeimą, kilmę, vaikus.
– Mano tėvelis pagal profesiją buvo kalvis. Turėjo 4 hektarus žemės. Mama kilusi iš to paties kaimo, kur ir gyveno jos tėvų tėvai. Užaugo broliai Feliksas, Juozas, o sesuo mirė būdama 19 metų. Pokariu ji susirgo sunkia liga ir gydytojai negalėjo padėti. Broliai buvo paprasti darbininkai, nesiekė jokių mokslų. Anksčiau būdavo taip: jei sūnus žino tiek pat, kiek tėvas, jis jau gali gyventi savarankiškai, o broliai nesuprato, koks gali būti svarbus mokymasis. Tėvas Pirmojo pasaulinio karo metu išvažiavo į Ameriką ir ten praleido 8 metus, kad nereikėtų eiti į caro kariuomenę. Sukūrė ten šeimą ir grįžo į Lietuvą. Mano mama buvo jau antroji jo žmona. Pirmoji žmona mirė būdama dar jauna. Tais laikais žmonių mirdavo labai daug, nes pagalbos kaimo žmogui buvo beveik neįmanoma gauti. Rajone buvo tik viena gydytoja.
Mano senelis iš tėvo pusės kilęs iš Mažeikių rajono. Jis gyveno Žibikų kaimelyje, prie Viekšnių. Atvykę gyventi į Mažeikius laisvomis dienomis važiuodavome į mišką uogauti, grybauti kaip tik prie Užlieknės. Matyt, trauka buvo. Neseniai sužinojau, kad jis kilęs iš Užlieknės, o žmoną susirado iš Žibikų kaimo, todėl vėliau ten apsigyveno. Mano senelis buvo kalvis, kalvis buvo ir mano tėvas, ir mano krikšto tėvas. Ir man patiko dirbti kalvėje.
– Vaikystė tikriausiai nebuvo lengva. Per ilgą gyvenimo kelią teko daug išgyventi...
– Galiu papasakoti 100 metų laikotarpį, kas kur vyko. Aiškiai prisimenu savo visą gyvenimą nuo maždaug 8 metų.
Mama norėjo, kad būčiau kunigas. Visos motinos, jei jų berniukas būdavo kiek įdomesnis, norėdavo, kad jis taptų kunigu. Sakė, jog nėra geresnio žmogaus už kunigą. O aš buvau labai geras, klusnus, pamaldus, geros širdies. Mums atnešdavo knygų apie šventųjų gyvenimus, skaitydavau garsiai, o kiti klausydavosi. Tėvukas domėjosi politika ir buvo užsisakęs laikraštį. Aš turėdavau jį perskaityti tėvukui nuo pradžios iki galo. Mano tėvukas buvo religingas žmogus, prenumeravo žurnalą „Lurdas“. Už tai, kad viską skaitydavau, man užsakė katalikišką žurnalą „Šaltinėlis“. Ateidavau į kalvę, kur rinkdavosi darbininkai, įsijungdavau į kalbą su jais, o tebuvau tik gal 10–12 metų amžiaus. Ten būdavo įvairios kalbos, pajuokavimai, pavyzdžiui: „Ar tu girdėjai, kad žmonės ruošiasi skristi į mėnulį? Sugalvojo padaryti didelę patranką, joje padarys šovinį, o tame šovinyje bus vietos žmogui. Iššaus, o vėliau žmogus atsidarys duris ir išlips mėnulyje. O norėdamas grįžti, prieis prie mėnulio krašto, išskleis parašiutą ir šoks.“
1940 metais baigiau pradinę mokyklą. Man buvo 11 metų. Buvo liepta ateiti birželio mėnesį atsiimti baigimo pažymėjimo. Atėjau pas mokytoją į kabinetą, jis prisilenkęs sėdėjo prie radijo aparato, pamojo man ranka, kad nekalbėčiau. Iš radijo pasigirdo: „Rusų kariuomenė užėmė Vilnių ir žygiuoja Ukmergės link.“ Kitų žodžių nebeišgirdau. Mokytojas padavė man pažymėjimą, paspaudė ranką ir mes išsiskyrėme. 1941 metais mano mokytojas Pranas Daukša buvo nužudytas Rainiuose. Kai baigiau pradinę mokyklą, tėvai per valdžią išprašė, kad mokykloje būtų organizuojama 5 klasė. Lankiau ją, bet dabartiniu mano supratimu, ta 5 klasė man nieko nedavė. Išmokau tik vieną žodį vokiškai. Vėliau Varniuose po karo, 1944 metais, buvo organizuojama akcija, per kurią visus žmones kvietė važiuoti gyventi į Klaipėdos kraštą. Išvažiavome į Šilutės rajoną ir ten apsigyvenome.
Teko dirbti ir auklėtoju, mokytis lietuviškoje gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Grįžęs iš kariuomenės įstojau į Klaipėdos mokytojų institutą, baigiau rusų kalbą. Norėjau būti statybininkas ar architektas, tačiau Klaipėdoje nebuvo tokios įstaigos, kurioje galėčiau to išmokti. Aš pats esu tikras žemaitis. Tarp Telšių ir Varnių yra toks Janapolės kaimelis. Baigiau ten pradinę mokyklą.
Šilutėje baigiau progimnaziją, įstojau į mokytojų institutą, o iš ten mane paėmė į kariuomenę. Karo metu neėmė žmonių, kurie rinkosi mokytojo profesiją. Kaip sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Tarnavau Vilniuje, Pabradėje, o iš ten ne savo noru vykome į Sibirą atlikti tarnybą. Sužinojau, kad kiti mano draugai, kurie liko Lietuvoje, buvo jau paleisti, tad parašėme laišką į Maskvą, ir atėjo atsakymas, kad būsiu paleidžiamas iš kariuomenės. Vieną naktį sapnavau gražią tautinę lietuvišką juostą, gražių šviesių spalvų... Ir kitą dieną pranešė, kad esu kviečiamas į štabą. Nuvykus į štabą man pranešė, kad esu išleidžiamas namo, į Lietuvą. O dar sako, kad nereikia tikėti sapnais... Grįžau iš kariuomenės, susiradau draugę. Žmona buvo lietuvių kalbos mokytoja.
Gyvenimas buvo nelengvas, teko patirti daug okupacijų ir neramumų. Mano kelias į gyvenimą buvo sunkus. Dirbau jau nuo 15 metų, nors labai norėjau mokytis. Išdirbau 64 metus. O mano mokykla, 2-oji vidurinė, buvo mano aukščiausias pasiektas taškas. Pirmasis taškas buvo meilė, vedybos, sūnaus ir dukros atsiradimas. Čia asmeninis žmogaus gyvenimas. Antrasis etapas yra žmogaus veidrodis – tai, ką tu padarei.
– Ar mėgstate keliauti?
– Labai daug keliavau. Žinoma, dabartiniai žmonės nukeliauja daug daugiau, bet pagal galimybes, savo amžiuje, buvau tuo patenkintas. Esu apkeliavęs beveik visą Europą: Bulgariją, Rumuniją, Norvegiją, Daniją, Vokietiją, Italiją, Prancūziją, didžiausią įspūdį padarė Izraelis.
– Kaip atsidūrėte Mažeikiuose?
– Dirbti buvau paskirtas į Žemaičių Kalvariją, iš ten – į Sedą, gavau Švietimo skyriuje metodininko pareigas. Kai Sedos rajoną panaikino, panaikino ir Švietimo skyrių, mane pakvietė dirbti Švietimo skyriuje Mažeikiuose. Atsitiko taip, kad tuometinis Šveitimo skyriaus vedėjas padarė avariją, dėl kurios mirė žmogus, tad jis nebegalėjo toliau eiti savo pareigų. Mane pakvietė į jo vietą. Vedėjo atlyginimas buvo mažesnis už mokyklos direktoriaus, tai mane neoficialiai paskyrė Naujosios Akmenės mokyklos direktoriumi. Aš ten buvau nuvažiavęs tik kaip svečias. Tik pasirašydavau dokumentus. Kadangi vedėjų atlyginimai buvo maži, o mokyklų statoma labai daug, egzistavo nerašyta taisyklė: jei pasistatai mokyklą, gali jai vadovauti. Prasidėjo 1970-ieji metai. Atėjau į mokyklėlę, o ten nei tako, nei takelio, šimtai brokų...
– Buvote dabartinės Gabijos gimnazijos (2-osios vidurinės mokyklos) pirmasis direktorius. Jūsų dėka mokykla ir šiandien garsina Mažeikių kraštą.
– Mokykla pradėjo savo darbą 1970 metais. Tada vidurinis išsilavinimas buvo 11 klasių. Pirmasis mokyklos neoficialus pavadinimas buvo „Baltoji paukštė“. Ji išskrido ir paliko tik Gabija.
Mažeikių senamiesčio parke buvo tokia patalpa, kurią mes vadindavome „dramblio būda“. Joje anksčiau vykdavo įvairiausi koncertai, spektakliai, rajono mokytojų konferencijos, pasitarimai, o vėliau ir jaunimo diskotekos. Tai buvo vienintelė ir didžiausia vasaros salė rajone. Ten 1970 m. įvyko mokyklos naujų mokslo metų atidarymas, nes mokykla dar nebuvo iki galo pastatyta. Tik po mėnesio atėjome į mokyklą. Turėjome 838 mokinius, buvo sukompleksuotos 25 klasės, vyriausia – dešimta.
Gruodžio 4-ąją įvyko oficialus mokyklos atidarymas. Scenos gilumoje per visą jos plotį kabėjo mokyklos pastatą primenantis stilizuotas piešinys ir žodžiai: „Geri namai, žėrėkit saule, dainuokit amžiną jaunystę...“, kurie tapo mūsų mokslo šventovės devizu.
Mokyklą statė 3 metus. Kompresorių gamykla buvo rėmėjai. Tada prie mokyklos nebuvo nei tako, nei takelio, nei stadiono – vien purvynai. Tvarkant aplinką dirbdavo visi: ir mokytojai, ir mokiniai, ir aš pats. Po pamokų vyresniųjų klasių mokiniai talkino statybininkams. Mokiniai ir ypač tėvai noriai dalyvavo talkose. Dirbdavome vakarais iki pusiaunakčio. Atrodė tikras fabrikas. Sugrįždavau į namus vėlai, pavargęs, bet laimingas, nes kasdien jaučiau artėjantį įkurtuvių džiaugsmą. 1971 metais buvome pripažinti geriausiai iš rajono mokyklų pasiruošę naujiems mokslo metams. Mokykla buvo viena iš geriausių rajone, tarp 10-ies visoje respublikoje. Susibičiuliavome su Vilniaus Gabijos gimnazija. Abi paruošdavo stiprius mokinius.
Mokyklos gyvavimo 20-mečio proga kieme pastatyta Jono Basanavičiaus skulptūra. Jis buvo mūsų tautos atgimimo patriarchas.
2008 metais Lietuva šventė Sąjūdžio įkūrimo dvidešimtmetį. Šia proga prie gimnazijos pastato sienos pritvirtinta atminimo lenta, bylojanti apie rajono Sąjūdžio pirmuosius namus – Gabiją.
Draugavome su Vokietijos gimnazija, pradėjome prieš Berlyno sienos sugriovimą, o baigėme visai neseniai. Po Berlyno sienos griuvimo pasikeitė ir pas juos, ir pas mus santvarka, tačiau mūsų draugystė nenutrūko.
Kūrėme gražias tradicijas: kiekviena baigusi mokyklą laida per mokyklos gimtadienį (spalio 5 d.) sodindavo po ąžuoliuką ir liepaitę, suteikdami jiems vardus, išrašydami gimimo liudijimus. Prie mokyklos žaliuoja abiturientų giraitė.
Įkūrus gimnaziją, pradėjome sodinti gimnazistų alėją. Iš pradžių sodino kiekviena klasė, bet, kai pamatėme, kad medžių labai daug ir jiems tuoj nebeliks vietos, pradėjome sodinti nuo kiekvienos laidos po porą.
2001 metais įkūrėme gimnazijos senjorų (mokytojų pensininkų) draugiją. Klevai prie mokyklos pasodinti 5-mečio proga.
2004 metais, mokyklos direktoriui pritarus, pradėta sodinti Gimnazistų alėja, pateiktas pasiūlymas Savivaldybei pėsčiųjų taką, einantį pro mokyklą, 25-ųjų gimnazijos metinių proga pavadinti „Gabijos taku“.
Visokių vaikų mokėsi, tačiau pagarba, tvarka buvo. Tais laikais gyvenimas buvo gana sunkus: statėsi Naftos, Kompresorių, Elektrotechnikos gamyklos, reikėjo labai daug statybininkų, o neužteko žmonių, todėl darbininkai važiavo iš visos Lietuvos ir net iš Rusijos. Kilo mintis ruošti savus specialistus. Įvedėme sustiprintą chemijos mokymą. Kauno politechnikos institutas įkūrė chemikų fakultetą, susidraugavome su dabartiniu Vilniaus Gedimino technikos universitetu, todėl mūsų vaikams, stojant į aukštąsias, nebuvo konkurentų: jie buvo gerai paruošti. Taip mes sumažinome rusų specialistų atvykimą į Mažeikius. Mūsų mokinių gal 30 dirbo naftos gamykloje.
Direktoriumi išdirbau 27 metus, išėjau dėl ligos. Dirbdamas vadovavau ir muziejininkų būreliui, baigiau muziejininkų kursus. Mums reikėjo atsiskaityti, šių laikų terminais, paruošti diplominį darbą apie mokyklą. Nusivežiau daug nuotraukų, informacijos apie mokyklą, sakiau, kad mūsų mokykloje muziejus nepasibaigia muziejumi, patalpa ar kambariu. Muziejus yra visa mokykla, jos aplinka.
Išėjęs iš mokyklos ir toliau vadovavau muziejininkų būreliui. Vėliau įkūriau senjorų draugiją. Turime savo lėšas, savo tradicijas, švenčiame narių gimtadienius, organizuojame išvykas, ekskursijas. Draugijoje esu antras pagal amžių. Už mane vyresnė viena mokytoja, mokykloje dirbusi jau nuo pirmųjų mokyklos įkūrimo metų.
2018 m. buvo paskelbti Sąjūdžio metais, todėl su dalimi senjorų lankėmės Baltijos kelyje, aplankėme tą vietą, kur Baltijos kelyje stovėjo mažeikiškiai, važiavome į Dr. J. Basanavičiaus gimtinę, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne Ožkabaliuose sužaliavo ir Mažeikių senjorų pasodintas ąžuoliukas.
– Kodėl mokykla pavadinta Gabija?
– Kai po Nepriklausomybės atkūrimo mokyklų numeriai buvo panaikinti, liepė pasirinkti mokyklos pavadinimą. Mokytojai sakė, jog nereikia nieko rinktis, mes turime vardą – „Baltoji paukštė“, tačiau ministerija teigė, jog tai nieko nereiškiantis, prasmės neturintis pavadinimas. Jis turi būti su kažkuo susijęs. Pavadinome Gabija todėl, kad ji yra Lietuvos ugnies ir namų židinio globėja. Mums ugnelės netrūko širdimi, darbais, išradingumu, noru net tada, kai dar nebuvome pavadinti Gabija.
– Jūsų vadovaujama mokykla buvo visapusiškai aukščiau už bet kurią kitą mokyklą. Kaip Jums pavyko to pasiekti?
– Aš buvau griežtas, reikalavau tvarkos, pagarbos vienas kitam, bet, kai būdavo Paskutinis skambutis ir ateidavo laikas, kai tie mažieji pirmokėliai atvesdavo iš klasės abiturientus į aktų salę, mes verkdavome. Griežtas buvau ir namuose, iš sūnaus ir dukros reikalavau tvarkos, to paties reikalavau ir iš mokinių. Mažiau dėmesio skyriau šeimai, nei mokyklai. Žmona tvarkė šeimos reikalus. Man pirmoje vietoje visada buvo mokinys. Aukščiausias mano darbo vaisius buvo abiturientas, jo likimas, gyvenimo siekiai. Buvome pasiekę aukščiausią lygį, koks jau buvo respublikoje. Neseniai švietimo ministras per televiziją paminėjo mūsų Gabiją: „Gera mokykla Mažeikiuose yra Gabija, jei ji būtų miesto vietovėje, ji būtų dar aukštesnio lygio.“
Skiepijau kiekvieno mokytojo dvasinę atsakomybę sąžiningai atiduoti save. Iš širdies.
Mūsų laikais būdavo taip: vienas trečdalis stodavo į aukštąsias mokyklas, vienas trečdalis į technikumus ir vienas trečdalis – į proftechnines mokyklas, o mūsų mokykloje buvome pasiekę, kad 70 proc. abiturientų stodavo į aukštąsias mokyklas.
– Jūsų indėlis į mokyklą labai didelis, o nuveikti darbai – akivaizdūs. Ar nebuvo sunku išeiti?
– Palikti Gabijos gimnaziją buvo labai skaudu. Ten palikti visi jausmai, sveikata, išgyvenimai... Kai kurios tradicijos jau nebepuoselėjamos. Suprantu, tradicijas reikia keisti.
Antrajame mokyklos aukšte yra vitražas, skirtas pirmiesiems abiturientams, sukurtas 1981 metais. Kitas vitražas – mokyklos muziejuje. Jis atidarytas 1987 metais (17-ųjų mokyklos įkūrimo metinių proga, – aut. past.). Apie tokį muziejų svajojome nuo pat mokyklos įkūrimo, todėl kaupėme, saugojome įvairius dokumentus, nuotraukas, dovanas, suvenyrus, kuriuos dovanodavo mokyklos svečiai, abiturientai, moksleiviai, grįžę iš įvairių ekskursijų, mokyklos rėmėjai. Kaupėme sveikinimus, gautus per mokyklos gimtadienius, telegramas, laiškus, albumus. Norėjome, kad liktų mokinių, mokytojų, tėvų, mokyklos svečių, draugų, rėmėjų pėdsakai, puošiant, tvarkant, kuriant gražias, savitas tradicijas. Po metų muziejų papuošėme gražiu, spalvotu vitražu „Daugiafigūrinė kompozicija“, kuriame atsispindi 4 mūzos – mokslų globėjos.
Dešimtmečio proga mokyklos kieme pastatytas akmuo. Ilgai ieškojome tinkamo. Akmenys savo prigimtimi – ne akmeniniai. Jie nėra nebylūs: jie kalba, o gyvendami ilgiau negu žmonės, ir ilgiau išsaugo gerų, prasmingų darbų atminimą.
Prie J. Basanavičiaus paminklo dvidešimtmečio proga pasodintas ąžuolas. Sakėme, kad, jei pasikeis tvarka, nugriaus paminklą, tačiau ąžuolo rauti gal nenorės. Šalia mokyklos – medžių ir skulptūrų kompozicija „Eglė žalčių karalienė“, dar vadinama „Vaikystės pasaka“. Kai mokiausi gimnazijoje, Šilutėje, turbūt 4-oje klasėje, su ekskursija nuvažiavome į Klaipėdos muzikinį teatrą pažiūrėti spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Ten taip gražiai buvo atkartota pasaka, žodžiai „jei gyvas, atplauk balta puta, jei negyvas – kraujo puta“, o aš buvau toks minkštaširdis, kad susigraudinau. Įsiminiau tą visam gyvenimui, ir, kai atsirado galimybė, pastatėme šias skulptūras prie mokyklos ir pasodinome „Eglės vaikus“.
– Žmonės, požiūris ir tradicijos keičiasi. Kaip vertinate šiuolaikinius jaunus žmones?
– Kai atvažiavo popiežius Pranciškus į Briuselį, jam nepatiko dabartinės problemos su jaunimu. Jis pasakė, kad Europa supuvusi. Mintyje turėjo religiją ir visokius homoseksualus. Jis teigė, jog reikia statyti tiltus tarp Rytų ir Vakarų. Pas mus tradicijos yra išlikusios dar geresnės, negu Vakarų Europoje. Ir šiais laikais turime puikaus jaunimo. Kaip ir mūsų laikais, taip ir dabar, yra visokių žmonių, todėl negalime pasakyti, kad dabar jaunimas kažkoks kitoks. Žinoma, dabar kitokios sąlygos ir aplinkybės. Yra problemų visokių, kartais nepastebi, nepamato kitų, save per daug sureikšmina, bet tai nėra baisu. Tobulos visuomenės niekas nesukurs.
– Jūsų žmona Vaidilutė Vaišnytė-Barvydienė buvo ryški asmenybė. Mažeikių rajone ji paliko gilius pėdsakus. Kaip prasidėjo jūsų draugystė?
– Buvo graži istorija. Dirbau auklėtoju ir turėjau draugą, su kuriuo kartu tarnavome kariuomenėje. Jis vieną kartą man papasakojo, kad turi merginą, ir pakvietė mane eiti kartu su juo, kad su ja susipažinčiau. Ji – suvalkietė, labai gražiai kalba, buvo jau baigusi Klaipėdos mokytojų institutą, dirbo mokytoja Klaipėdos mokykloje. Turėjo „etažerę“ (knygų lentynėlė, – aut. past.), spintelę. Viršuje kabojo Maironio paveiksliukas. Aš jau mokėjau gražiai deklamuoti. Padeklamavau jai, buvau išmokęs akordeonu groti romansą, padainavau. Atsisveikinome ir išėjome. Po 3 ar 4 dienų vienas mokinukas, kuris gyveno tame pačiame name, kur ir mano būsima draugė, atnešė man laiškelį. Ji kvietė mane atvykti. Teigė, kad su mano draugu jokios rimtos draugystės nėra, jie ką tik susipažinę. Taip ir susiradau žmoną. Po kelerių metų gavau paskyrimą į Žemaičių Kalvariją, o anksčiau būdavo įstatymas, kad, jei vyras skiriamas į kažkokias pareigas, darbą, žmona privalo važiuoti kartu. Paskui keliavome į Sedą, iš ten – į Mažeikius.
– Gyvenimą nugyvenote ilgą ir gražų. Palikote gilų pėdsaką Mažeikių krašte. Ar esate laimingas?
– Aš esu patenkintas tuo, ką galėjau padaryti ir padariau. Nesėdėjau rankas sudėjęs. Jaunystėje nebuvo jokių linksmybių man. Žinoma, vykdavo kaimo šokiai, vyresnieji broliai eidavo į juos, retkarčiais ir aš iš paskos nueidavau, bet tik dėl įdomumo, nes kaip kitaip gyvenimą pamatysi.
Buvo gyvenime ir gero, ir blogo. Nebuvo sunku, kai buvo nepriklausoma Lietuva, t. y. iki 1940 metų. Vėliau buvo rusų okupacija, vokiečių okupacija, karas, antras karas, santvarkos pasikeitimas. Keitėsi politika, aplinkybės, žmonių gyvenimai. Nežinojai, pritapsi tu ar ne. Bet ar mes kalti, kad šitaip atsitiko? Nelengvi dalykai vyko... Ir pokaris, ubagystė. Buvo visokių dienų. Kaimo žmonių pragyvenimas tuomet buvo labai sunkus.
1988 metai buvo gana reikšmingi. Tėvukui būtų suėję 100 metų, deja, jis jau buvo miręs, mirė mano žmona, eidama 56-uosius, tiek metų išsinešiojusi vėžį... Vėliau įsijungiau į Sąjūdį. Jis neturėjo rajone savo būstinės, todėl juos priglaudžiau savo mokykloje. Prieš tai dar teko važiuoti į Maskvą, į mokytojų suvažiavimą. Buvau atrinktas Mažeikių Sąjūdžio delegatu. Ten buvo 2000 delegatų. Buvome apgyvendinti geriausiame Maskvos viešbutyje, kur keliamas tautinių mokyklų klausimas. Norėjome pasiekti, kad Lietuvos švietimas būtų nepriklausomas nuo Maskvos. Darbų buvo daug. Gal 15 metų vadovavau visiems Mažeikių mokyklų direktoriams, buvome subūrę būrelį. Pirmieji prie mokyklos iškėlėme trispalvę.
Buvo gyvenime ir skaudžių, ir širdžiai malonių potyrių. Jeigu man reikėtų pakartoti gyvenimą, daug ką daryčiau taip pat. Žinoma, kai kur gal ir nepasisekė, taip nebūna, kad viskas būtų puiku.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
