K. Kazlauskas: „Gerbsi kolegą, šis gerbs klientą...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Vizija buvo labai paprasta – pritaikyti savo žinias, savo sugebėjimus, modernizuoti bendrovę, pakelti ją į tokį lygį, kad kiekvienas čia norėtų dirbti, o Mažeikių bendruomenė būtų patenkinta mūsų darbu ir kokybiškomis paslaugomis“, – apie savo apsisprendimą vadovauti UAB „Mažeikių vandenys“ sako direktorius Kęstutis Kazlauskas.

– Beveik 30 metų dirbote energetikos srityje, iš jų 24-erius vadovaujamą darbą. Kas paskatino priimti naują iššūkį – darbą vandentvarkos srityje, t. y. vadovauti UAB „Mažeikių vandenys“?

– Matyt, ateina laikas, kai sustojęs pagalvoji, gal reikėtų kažkur kitur išbandyti savo jėgas. Be to, dirbdamas energetikos sistemoje, nuolat važinėjausi – tai Šiauliuose, tai Klaipėdoje dirbau, o ūkis liko Mažeikiuose – aš juk mažeikiškis. Kai pasirodė darbo skelbimas, kad „Mažeikių vandenims“ reikia vadovo, pradėjau galvoti, gal užteks važinėtis... Laikas grįžti į Mažeikius ir sukauptą patirtį pabandyti įdiegti čia... Kaip sakoma, įdomu pabandyti nuo nulio.

– Dirbate nuo spalio 10 d., galima sakyti, kad kojas jau apšilote. Su kokiomis naujovėmis ateinate į Mažeikius?

– Čia lyg ir nauja sritis, lyginant su energetika, bet darbų organizavimas, valdymas,struktūrų dėliojimas lieka toks pats, turėjau didelę praktiką, nes energetikos sritis buvo dinamiška, ypač keitėsi paskutiniu metu.

Atėjęs pirmiausia norėjau įsigilinti, kaip viskas čia vyksta, kokia struktūra, kokia finansinė padėtis ir pan. Kartu su komanda sėdome ir pradėjome dėlioti, pasirodo, trūksta tvarkų, tarp jų ir naujų vartotojų prijungimo tvarkos. Peržiūrėję struktūrą, pastebėjome, kad darbuotojai dubliuoja vienas kito darbą, kitas nežino, ką daro – šiandien jau esame nusimatę struktūrą, kuri pradės veikti nuo vasario pradžios – kai kam turbūt bus skausminga, bet... Yra ir kita medalio pusė – pasižiūrėjus, atlyginimai, švelniai tariant, nedideli. Didinti mokos fondo negalime, turime surasti vietinių rezervų. Perėmus kito darbuotojo funkcijas, bus efektyvesnis darbas, kartu atsiras galimybė patenkinti darbuotojų lūkesčius – padidinti atlyginimus. Deja, su kai kuriais teks atsisveikinti – tai žiaurus ir skausmingas procesas, bet neišvengiamas. Jaučiu, kad dabar nesu populiarus, tos pertvarkos pliusų neduoda. Kad mažiau skaudėtų, optimizavimas vyks vienu metu, juk ir operaciją reikia atlikti greitai, kad nepūliuotų, kad organizmas galėtų sveikai funkcionuoti.

– Tikriausiai turite planų, susijusių ir su paslaugos gavėjais?

– Tikslų daug, bet vienas pagrindinių – naujų vartotojų pritraukimas, todėl, norėdami paskatinti jungtis prie mūsų tinklų, priėmėme sprendimą šiais metais neimti mokesčio už technines sąlygas. Per 2018 m. prijungėme apie 300 naujų vartotojų, per šiuos metus tikimasi pritraukti apie 600. Kuo daugiau vartotojų, tuo labiau galėsime piginti paslaugas. Kaip jau buvo minėta, nuo sausio apie 3 proc. mažėja kainos už geriamojo vandens tiekimą, nuotekų tvarkymą bei paviršinių nuotekų tvarkymą. Norisi, kad „Mažeikių vandenys“ būtų klestinti įmonė, kad gerai būtų ir čia dirbantiems, ir tiems, kuriems teikiame paslaugas. Pirmiausia darbuotojams, nes, jei jie įmonėje jausis komfortiškai, tai jie gerai ir dirbs.

– Minėjote, kad sudėtinga vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų būklė. Kokie artimiausi planai?

– Jau buvo numatytas atnaujinimas už 8,5 milijono eurų – 50 proc. sudaro europinės lėšos ir 50 proc. įmonės. Tai Krucių vandenvietės, pagrindinės vandens tiekimo širdies, modernizavimas, ten baisus vaizdas, sovietinis, gal 1950-ųjų, 1960-ųjų, palikimas, tinklai jau neefektyvūs ir nesaugūs. Krakiuose statysime nuotekų valyklą ir tiesime nuotekų šalinimo tinklus Krakių ir Tirkšlių gyvenvietėse. Buvome susitikę su bendruomene ir apsvarstėme galimybę, kad, jeigu jau klojame geriamojo vandens vamzdynus, tai klokime ir nuotekų šalinimo – tai pirminiame projekte nebuvo numatyta. Taip pat bus atnaujinta pagrindinė magistralė – bus paklota apie 5,5 km vandentiekio, apie 4 km nuotekų šalinimo tinklų. Turime atnaujinti 5 nuotekų siurblines, kurios neatitinka parametrų – tai padės sumažinti energetinius resursus, o klientams teiksime kokybiškesnes paslaugas. Turime planų, kad nuosavų namų gyventojai galėtų atsiskaityti tiesioginio debeto būdu.

– Mažeikiuose Jūs lyg gyvenote, lyg ir ne? Papasakokite apie save.

– Gimiau ir augau Mažeikiuose. Tėvukas ilgus metus atidavė energetikai, būtent jis paskatino pasirinkti energetiko specialybę. Mamytė jau mirusi, dirbo medicinos sesele. Buvau gal iš geresnių vaikų, didelių „zbitkų“ nesu pridaręs – mat turiu penkeriais metais vyresnį brolį, tai mokiausi iš jo klaidų, ko negalima daryti, už ką gali būti nubaustas. Baigęs Mažeikių II vid. mokyklą (dabar Mažeikių Gabijos gimnazija), pasirinkau studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), įgijau energetiko elektriko specialybę ir jau su žmona parvažiavome į Mažeikius. Kadangi turėjau siuntimą iš Ukrinų kolūkio, teko atidirbti, taip susiklostė, kad ten padirbau tik apie pusmetį. Atsiradus Mažeikių elektros tinkluose dispečerio vietai, baigėsi karjera kolūkyje ir prasidėjo Mažeikiuose. Tiesa, prieš tai čia keturis mėnesius dirbau elektromonteriu. Po ketverių metų pakilau laipteliu aukštyn – tapau Mažeikių energetikos tinklų viršininko pavaduotoju gamybai. Viskas ėjosi tolygiai, kol energetinėje sistemoje prasidėjo pertvarkos atsirado RST ir VST.

– Vakarų skirstomųjų tinklų pagrindinis akcininkas buvo privatininkas – „Vilniaus prekyba“. Ar pajautėte skirtumą?

– Susidūrėme su nauju vadovavimo modeliu, mums buvo lengvas šokas iš valstybinės įmonės pereiti pas privatininką, kuris labiau žiūrėjo pelno, skyrėsi ir vadovavimo modelis, ir vadovavimo kultūra – galima sakyti, buvo žiauri mokykla. Kartu prasidėjo ir mano, kaip vadovo, karjera – pasiūlė dirbti Šiaulių regiono direktoriumi. Šeima liko Mažeikiuose, važinėjau – galima sakyti, prasidėjo gyvenimas ant ratų. Matyt, vadovybė matė, kad man sekasi, tad pasiūlė dirbti Klaipėdos regione. Įdomus laikas, didelis regionas, bet ir vėl... Valstybė iš privačios bendrovės „Vilniaus prekyba“ išpirko VST akcijas ir vėl tapo valstybinė, vėl prasidėjo pertvarkos, kėdžių stumdymai. Man pasiūlė vėl grįžti vadovauti Šiaulių regionui, o čia viskas pažįstama, sutikau ir iki praėjusių metų ten dirbau, bet nuolat vyko transformacija, didžiausi pokyčiai, kai elektros skirstymo tinklai susijungė su gamtinių dujų tinklais. Nuo 2014 m. panaikino regionus, centralizavo, paliko skyriai – sumažėjo, lyg ir nebeįdomu darėsi, ieškojau naujų iššūkių ir štai aš sėdžiu čia.

– Jūsų įtemptas darbas, ypač dabar. Kaip atsipalaiduojate, nes priešingu atveju persitempi ir tada gali būti liūdnos pasekmės?

– Labai teisingai pastebėjote. Kai kam atrodo, kad vadovo darbas lengvas, bet tai pats sunkiausias, kuris reikalauja emocinio stabilumo, dvasinės ištvermės... Geriausias atsipalaidavimas – išeiti su šunimi pasivaikščioti, praeinu pro Senamiesčio parką, pasigrožiu, jei geras oras, ilgiau pasisukinėju. Jeigu yra laiko, kelionės, kartą per metus ir toliau išvykstame. Savaitgalį išvažiuojame kur nors į gamtą, bet geriausias poilsis – tai dirbtuvės, kada nueini prie medžio ir vienas pats su savimi pabūni. Truputėlį sportuoju, vaikystėje lankiau krepšinio mokyklą, dabar gal jau aptingau, nežinau, ar ryšiuos papildyti veteranų krepšinio komandą, tiek laiko prabėgo.

– Kada Jūsų gyvenime atsirado medžio drožyba?

– Nuo vaikystės. Gal genai, mano dėdė Alfonsas Kazlauskas buvo žymus liaudies meistras, jo darbas – 13 velnių – rado vietą A. Žmuidzinavičiaus muziejuje. S. Krikščiukas, mano darbų mokytojas, dar paskatino – droždavome mokykloje kaukes. Iki šiol su medžiu užsiimu – atsipalaidavimui dulkėse pasėdėti man patinka. Esu pasidaręs lauko baldus, buvau intensyviai pradėjęs gaminti lėkštes, šaukštus – malonu... Atsineši į terasą maisto savo drožtoj lėkštėj, atsisėdi ant savo gamintų baldų... O lėkštės, šaukštai – ir draugams gera dovana. Kaip žvejai į meškeres, medžiotojai į šautuvus, taip aš į įrankius investuoju.

– Užauginote du sūnus. Jūs lyg ir pratęsėte tėvuko kelią, o jie?

– Jie suaugę, gyvena savo gyvenimą. Deja, vienas Anglijoje, iš pradžių važiavo magistro laipsnio įsigyti, bet taip išėjo, kad jau daug metų gyvena Mančesteryje. Jaunesnysis prigijo Lietuvoje, Kaune „drožia“ dantis – nei vienas, nei kitas nepasekė mūsų pėdomis. Mažasis mėgdavo pasikrapštinėti kruopščiai mano dirbtuvėse, tai ir kruopščią specialybę pasirinko.

– Kaip pavyksta suderinti savyje žmogų ir vadovą, juk kartais žmogiškos emocijos skiriasi nuo vadovo pareigų?

– Kaip jūs gerai pastebėjote. Sudėtingas dalykas tas struktūros efektyvinimas, žmonių atleidimas – turi pats su savimi kovoti, nes kaip žmogus tu supranti ir gailiesi, bet kartu suvoki, kad tai neišvengiama ir kad tu turi priimti nepopuliarius sprendimus. Dvi tavo pusės – žmogiškoji, kai tu užjauti, o kita, kad tu, kaip vadovas, privalai. Jei negali priimti sprendimų, tu pats tada turi pasitraukti. Dažniausiai ta vadovo pusė nugali, nes taip reikia vardan kitų žmonių.

– Kokiomis gyvenimo taisyklėmis vadovaujatės?

– Per visą savo vadovavimo patirtį stengiausi visada nuoširdžiai ir pagarbiai bendrauti su visais, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas užima – visi yra žmonės, kurie toje įmonėje kuria pridėtinę vertę, ir su visais reikia elgtis kaip su bičiuliais. Tai nereiškia, kad tu turi būti visiems šiltas ir geras, bet tu negali jo pažeminti, turi elgtis kaip su kolega – elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Jeigu tu gerbsi kolegą, automatiškai šis gerbs ir klientą.

– Kokios žmogaus savybės nepriimtiniausios?

– Veidmainystė. Teko sutikti tokių, kurie pina intrigas – tai pats blogiausias dalykas. Vieną šneka, kitą daro, ypač tai blogai kolektyve. Tarkim, kilo problema, tad reikia viską išsigryninti – sėsti ir atvirai, be intrigų spręsti, kas blogai. Reikia kalbėti, tada atsiranda ir sprendimai. Blogiausia, kai nekomunikuojama tiek šeimoje, tiek kolektyve.

Užbėgdamas už akių, kol nepaklausėte, atsakysiu, ką labiausiai vertinu žmoguje – atsakomybės jausmą. Gali tu nežinoti, gali kažką blogai padaryti – viskas suprantama, kas nedirba, tas neklysta, bet, jei neturi atsakomybės jausmo – tada jau blogai.

– Kaip priimate kritiką, jei tai nemaloni, bet... tiesa?

– Taip, yra tekę susidurti. Žmogaus pirminis instinktas – nepripažinti tiesos, ypač, kai ji liečia tave. Bandau nuryti tą piliulę ir priimti tiesą tokią, kokia ji yra. Sunku, bet tai pažadina iš letargo miego ir verčia analizuoti, spręsti problemą.

– Kas didžiausias Jūsų gyvenimo mokytojas?

– Tėvukas mano – jam labai dėkingas už gyvenimo pamokas ir tiesas. Ir tas karjeros posūkis... Gal ir yra įvertinimas, pastebėjimas, kad sugebu bendrauti su žmonėmis, elgtis su jais – tėtis man tas vertybes įskiepijo. Sunkiais momentais – ar darbe, ar priimant sprendimus – visada stengdavausi su juo pasikalbėti, tėvukas turėdamas nemažą patirtį, pabuvojęs ir tremtyje, daug gerų žmogiškų patarimų davė. Tu tuos patarimus sudėlioji į lentynas, iš pradžių gal ir nepriimi, bet bręsdamas, su metais pradedi suprasti, kokios tai buvo pamokos.

– Susidaro toks įspūdis, kad Jūsų gyvenimas kaip idilė – viskas plaukė tolygiai: karjera, darbas, šeima...

– Gerai pastebėta, jei pasižiūrėjus į nueitą gyvenimo etapą, tai iš tikrųjų taip, galima sakyti, sklandus gyvenimas. Gal likimas, o gal pats dėlioji savo gyvenimą... Vidurinės baigimas, aprūpinta vaikystė, nuoširdūs ir geri tėvukai, mokslai, šeima, darbas, paskui karjera... Buvo smulkmenų – kaip ir visi studentai, uždarbiavau. Kai dirbau dispečeriu, buvo pamaininis darbas – parą dirbti, trys laisvos. Per tas laisvas dienas eidavau dirbti su medžiu, Stepono baldų fabrikėly dirbau – turėjau rūpintis šeima, kiekvienas litas buvo reikalingas. Ten man ir patiko...

– Kokie būtų Jūsų palinkėjimai?

– Pirmiausia norėčiau palinkėti sveikatos, kurią pradedi vertinti su metais. Tai turtas, kurį reikia apgaubti šiluma ir rūpesčiu – linkiu kiekvienam rūpintis savimi. Santarvės, kurios gal mums truputėlį trūksta, pasidžiaugti gerais dalykais... Mes, lietuviai, tokie konservatyvūs, visur įžvelgiame blogį. Pastebėkime mažus gražius dalykus, jais pasidžiaukime tiek šeimoje, tiek kolektyve, tiek bendruomenėje. To linkiu mažeikiškiams, kolektyvui ir sau.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode