Gražina VERŠINSKIENĖ
„Taip norisi išspręsti visas problemas, kad šūkis: „Mūsų krašte gyventi gera“ – pasitvirtintų. O seniūnas... šiais laikais yra savotiškas kunigas. Kartais tik tereikia išklausyti abi konfliktuojančias puses ir problema išsisprendžia, o kartais reikia ir kažko imtis, bent jau paaiškinti teisės aktus“, – kalbėdamas apie žmonių tarpusavio nesutarimus, teigia Viekšnių seniūnijos seniūnas Kornėlijus Kryžius.
– Tiek Jūsų darbas, tiek gyvenimas neatsiejamas nuo Viekšnių miesto, kuo jis gali didžiuotis?
– Turi Viekšniai aurą, juk miestas Virvytės ir Ventos sankirtoje – ne veltui įkurtas regioninis parkas, nors mes jį ir keikiame. Turime urbanistinio draustinio statusą, daug kultūros paveldo objektų... Kaip nepasidžiaugti unikaliu didžiuliu Meilės, arba Juoduoju, akmeniu. Fotografas pagavo, kai jis žalias – taip gražu. Retas iš mažųjų miestų turi bent jau du muziejus, o mes turime – aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinį muziejų, Viekšnių vaistinės muziejų, ateityje gal dar atsirasnepriklausomybės akto signataro Mykolo Biržiškos memorialinė ekspozicija. Centrinėje miesto aikštėje stovi paminklas Biržiškų šeimai už jos nuopelnus Lietuvai – nežinau, kur dar Lietuvoje būtų paminklas visai šeimai – ir vaikams, ir tėvams. Turime šimtametį vandens malūną, įtrauktą į paveldą. Jis, kaip ir vaistinė – Viekšnių veidas, deja, šiuo metu pakankamai apleistas, nors ir turi nuomininkus, kurie gamina elektros energiją. Paskutiniu metu mums kartu su bendruomene pavyko pajudinti šiuos reikalus – minimaliai sutvarkyta, kad bent kuo mažiau griūtų. Jau dabar reikia galvoti, kas bus, kai 2020 m. pasibaigs nuomos sutartis. Šiandien skubu susitikti su verslininku, kuris šia veikla užsiima Lietuvoje – gal pateiks kokį pasiūlymą.
– Garsėjate tradicinėmis šventėmis, gal ir kokią veiklą su paveldu susiesite?
– Turime viekšniškį vyndarį, priklausantį Vyndarių asociacijai, kuris turi įdomią vyno butelių, indų kolekciją. Jis pats viską daro iš natūralių produktų, kurie užauga jo sode. Ateityje gal būtų panašiai kaip duonos ar lino kelias, būtų papildomas traukos taškas. Tik nereikia neteisingai traktuoti – tai ne besaikis gėrimas, o degustacija, bet vėl tai tik vizija, kuriai įgyvendinti reikalingas finansavimas.
– Miestas gražus, čia gyvena jį garsinantys žmonės, bet ir problemų seniūnijai netrūksta. Kokios jos?
– Iš Mažeikių rajono kaimiškųjų seniūnijų esame didžiausi, gaila, kad kasmet žmonių skaičius mažėja, liūdnoka statistika: jei mirčių užregistruota 128, tai iš jų 54 viekšniškiai, o gimė tik 36. Problemos – keliai, keleliai, iki šiol be kelių dar buvo ir gatvių apšvietimas. Pastarąjį jau kiek aptvarkėme. Keliams kasmet skiriamos tik minimalios investicijos, bet ne tik naujus tiesti reikia, o ir duobes asfalte, kuris dar sovietinių metų, turime taisyti, nors nauda menka. O kiek dar yra žvyrkelio, juk XXI a., o ir žmonės keliauja ir mato, kaip Vakarų Europoje kitur yra, kad net miško keliukai asfaltuoti ar skalda užpilti, ir mūsiškiai reiškia pagrįstas pretenzijas dėl kelių, bet atsimušame į tą „malonumą“ – lėšų stygių. Štai žibikiškiai praktiškai vienintelė gyvenvietė, kuri neturi asfalto, tik 380 m per gyvenvietę nutiesta. Taip norisi išspręsti šias problemas, kad tas mūsų šūkis: „Mūsų krašte gyventi gera“ – pasitvirtintų. Ateina bendruomenės nariai ir su savo asmeninėmis problemomis, pagrindinės – konfliktai su kaimynais. Seniūnas šiais laikais yra savotiškas kunigas. Kartais tik tereikia išklausyti abi puses ir problema išsisprendžia, o kartais reikia ir kažką daryti, bent jau paaiškinti teisės aktus. Dabar, kaip ir visur, taip ir pas mus, teisi tik viena pusė, nebemokame išgirsti vienas kito. Jei būčiau žinojęs tą virtuvę, kuri verda seniūnijoje, tai tikrai nebūčiau rinkęsis šio kelio, bet susiklostė gyvenimas taip, kaip yra... Seniūnas greičiau tas bangolaužis tarp aukštesnės rajono valdžios ir žmonių, nes jis turi sugerti pirmą smūgį.
– Atvažiuojate su žmonių lūkesčiais į tarybą, „gaunate per nosį“ ir kaip tai turite perteikti bendruomenės nariams?
– Dažniausiai žmogus atsako – tu nereikalauji. Kad ir dabar aktuali švietimo problema – mums pinigų, kuriuos šiandien skiria, ryškiai neužtenka, gauname kilnotis iš kitų eilučių – tam reikalingas Savivaldybės tarybos pritarimas. Praktiškai kasmet tu gauni tas pačias lėšas, dabar reikia įvertinti ir tai, kad pakeliama elektros energijos kaina, didėja ir kiti mokesčiai. Didžiulė problema – mūsų viešieji pirkimai, negalime vietoje nupirkti nei kranelio, nei lempelės – leki į Mažeikius. Ar tai skaidru ir aišku... Sakykime, čia, vietoje, cemento maišą gautume už 3,00 Eur, o pagal viešuosius pirkimus – 5,20 Eur.
– Minėjote, kad tokių nesuprantamų sprendimų yra ir daugiau.
– Štai paprastas dalykas – anksčiau daug darbų atlikdavome kartu su ESO – mes asfaltuojame gatvę, tiesiame šaligatvius, kartu ir ESO kloja kabelius po žeme, viskas vienu metu. O dabar... Buvome maitinami pažadais, kad ESO ir toliau dalyvaus, bet, pasikeitus vadovybei, nusprendė lėšas mesti į didžiuosius miestus. Mes projektą pasiruošę, įsivaizduojate, kaip atrodo – mes sutvarkome gatvę, klojame šaligatvius, tvarkome asfaltą, apšvietimą ir paliekame... senus aptrupėjusius stulpus, o po kiek laiko vėl rausime, vėl lyginsime ir klosime kabelius – bet kokia tai yra kaina. Bandėme ir Seime kartu su Mažeikių r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju S. Šiuriu, tarpininkaujant Seimo nariui V. Ąžuolui, įrodyti – nepavyko. Jie turi viziją, o mes, provincija, Vilniuje esame niekas. Tai baisiausia. Mes esame priešas, nes keliame problemą.
– Galima sakyti, kad Jūsų darbas – kaip diena, taip naujiena? O padėkų sulaukiate?
– Ateini į darbą ir nežinai, kas tavęs laukia. Ką esi suplanavęs, tą darai, bet... daug ir neplanuotų darbų – štai vakar dingo elektra, tai seniūnas kaltas, bandai paaiškinti, bet tai niekam neįdomu. Seniūnas greičiau administratorius turėtų būti, o dabar jis turi būti ir elektrikas, ir santechnikas, ir šiukšlių vežėjas, ir pan. – bet juk vienu metu negali būti viskuo.
Su problemomis ateina, o pasidžiaugti... praktiškai – ne. Kritikos sulaukiu, be abejo. Pagyra ir padėka šiais laikais sąlyginis dalykas, jei tu gali patenkinti jo lūkesčius, tada taip. Bet seniūnas dažniausiai yra tas, kuris neleidžia, draudžia. Pavyzdžiui, viena iš problemų yra šuns laikymas – tokia mūsų realybė. Už nepriežiūrą seniūnas baudžia ir prasideda problema. Mes, seniūnai, nesame baudėjai, sakyčiau, esame tarpininkai surasti dialogą tarp abiejų pusių.
Viekšniuose kapinėse buvo problema dėl vandens – įrengėme, senesniam žmogui vandens atsinešti į kalną sunku. Užuot pasidžiaugus, įvairių nuomonių pasigirdo – kodėl ne į kelius investuota ar kitur. Galima ir korupcinius ryšius įtarti, nes mano tėvai, seneliai ir artimieji ten palaidoti (juokiasi).
– Teko būti ir Seimo nario R. Venclovo padėjėju-sekretoriumi. Kokios patirties įgijote?
– Ko gero savotiškai galėčiau padėkoti Romui Venclovui ir... nepadėkoti, kad po ginčo su juo buvau pakviestas dirbti Seimo nario padėjėju. Tuo metu aš neturėjau darbo, teko ir viešuosius darbus dirbti, ir gatves šluoti, todėl dabar tas pasakymas, kad aš centre gatvių nešluosiu – man keistai skamba. Daug metų dirbau Mažeikių kompresorių gamykloje,pradžioje teko ir apie kompresorius šluoti. Nebijojau jokio darbo. Ko išmokau dirbdamas padėjėju? Jo mokykla buvo ta, kad tu turi eiti į žmones – patinka tau ar ne, jauti simpatiją ar antipatiją – tu turi bendrauti, mokėti kalbėti prieš kamerą. Negali gi visas problemas peradresuoti Seimo nariui, o kartais ir nereikia, išmokau tada ir konfliktus gesinti. Už tą mokyklą Romui lenkiu žemai galvą.
– Kaip ir psichologas buvote, dabartiniame gyvenime tai irgi aktualu?
– Be abejo, tais laikais buvo gal lengviau, nes daugiau buvo žmonių, todėl lengviau buvo darbus paskirstyti, dabar seniūnijoje ne taip daug tų žmonių. Be to, daug sulaukiama nepagrįstų priekaištų, pavyzdžiui, kodėl seniūnas netiesia šaligatvių, bet ... seniūnas pats vienas, be projekto, nieko negali. Bandai žmogui paaiškinti, bet jis nesupranta ar nenori suprasti. Arba pjaunam žolę kapinėse, bet gaunam priekaištų „kam?“... Kitų nuomone, kapinės turi būti natūralios, juk čia ne parkas. Vienam gerai, kitam blogai, o kitas tik pasireikšti nori. Pažiūrėkime kad ir į „feisbuką“ – apie ruošiamus ar pradėtus darbus niekas nežino, bet komentarai pilasi kaip iš gausybės rago – į viešuosius svarstymus vos 5–10 žmonių ateina. Be viso darbo, dar yra ir popierizmas, nes šiandien be popieriaus tu esi niekas ir, svarbiausia, kaip tu tuos popieriukus moki sutvarkyti. Tam daug sugaištame laiko, bet ar jis reikalingas – nors šiandien popierius yra tas figos lapelis, kuriuo gali prisidengti esant reikalui.
– Jums teko dirbti vadovaujamą darbą ir Kompresorių gamykloje – buvote Technologinės įrangos baro meistru technologu. Ko ten išmokote?
– Nors pagal horoskopą – Avinas, bet aš labiau esu ramesnio charakterio. Kompresorių gamykloje turėjau per 50 pavaldinių. Patys sunkiausi buvo pirmieji 3 mėnesiai, kol perpratau, kas su kuo gali dirbti, su kuo negali – neduok Dieve, jei abu nori vadovauti ir juos sudedi kartu dirbti. Arba yra tokių, kurie labai gerai dirba, bet individualiai. Jie ne kolektyvo žmonės, jie turi pamąstyti, bet jie padaro žymiai geriau, nei grupė darbininkų. Perpratau, po to tapo žymiai lengviau dirbti.
– Esate kaip po padidinamuoju stiklu. Ar sulaukiate nepagrįstų priekaištų, kaltinimų?
– Yra. Ne paslaptis, kad vienas rajoninis laikraštis gavo skundą, jog kapinėse pjaunami medžiai atsidūrė seniūno kieme malkoms. Dirbi ir vietoj to, kad sulauktum padėkos, nesakau padėkos, bet bent pagarbos, tylaus pritarimo ar nepritarimo – tu esi juodinamas, pilamas purvas ir niekam tu neįrodysi, nes niekam neįdomu. Nesu iš tų žmonių, kurie taip būtų matomi, tuo labiau, kad esu gimęs ir augęs Viekšniuose, senąją kartą visus pažįstu, jie mane...
– Užsiminėte apie savo šaknis. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Tėvai jau amžiną atilsį: mama buvo namų šeimininkė, tėtis – Viekšnių profesinės kaimo mokyklos gamybinio mokymo meistras. Aš vienturtis, bet neišlepintas, nuo 7 m. buvau savarankiškas, nes penkerius metus mama sunkiai sirgo, po ligonines, praktiškai vienas pats buvau. Prisimenu, kaip pirmą kartą kotletus kepiau, atrodo, kas čia tokio – nusipirkai maltos mėsos... Nepridėjau nei prieskonių, nei nieko kito, o dar pasitaikė gera jautiena, tai nebuvo įmanoma įkąsti. Daug teko patirti... Vaikyste skųstis negaliu, bet būdavo duodamos užduotys, neatlikdavau – dviračio negaudau, o žinote, tais laikais kaip be dviračio būdavo. Po kelis maišus turėdavau žolės prirauti triušiams, kažką nuravėti, padaryti – tik tada galėdavau kur išlėkti. Kas įdomiausia, kai pergalvoju tuos laikus šiandien – į kailį gaudavai galbūt ir už tai, už ką nereikėjo, o už ką reikėjo – negaudavai. Buvau kaip ir visi aplinkiniai vaikai – vidutiniokas, savęs nei peikti, nei girti negali. Įdomu, kad mano prosenelis kažkada buvo Viekšnių valsčiaus viršaitis – savotiškas tęstinumas išeina.
– Kokių mokslų teko krimsti? Gal yra pomėgių, kurie Jus lydi nuo jaunumės?
– Po vidurinės bandžiau stoti į teisę – neįstojau, tad nuėjau į Kompresorių gamyklą mokiniu. Joniškėlio tarybiniame ūkyje-technikume įgijau techniko mechaniko specialybę, vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, gavau istoriko politologo diplomą. Tiesa, baigiant Viekšnių vidurinę mokyklą, direktorius istorikas A. Gedvilas mane rekomendavo ir buvau net iš Akmenės Švietimo skyriaus (tada Viekšniai priklausė Akmenės r.) gavęs nukreipimą studijuoti istoriją Vilniaus pedagoginiame institute – reikėjo tik važiuoti ir minimaliai išlaikyti egzaminus, nes aš istoriją baigiau su pagyrimu. Ko gero, per visus istorijos mokymosi metus tik vieną ketvertą turėjau. Skaičiau labai daug knygų, man istorija patiko ir dabar patinka. Gaila, kad istoriją galima traktuoti, kaip nori. Iš laiko pozicijų – taip, galima vertinti įvairiai, laikmetis duoda savo, bet nuo savo istorijos negalime pabėgti, galime vertinti, traktuoti blogiau ar geriau, bet jos užmiršti, panaikinti visiškai negalima. Aš su istorija susijusių knygų turiu apie 3 000. Tai mano hobis, o kitas pomėgis yra įvairūs ženkliukai, vienas „prietelis“ parvežė ženkliuką, kuriame užrašyta Seda, žiūriu, lyg ir kažkas ne taip – ne 7 keliai, o tik 3, ne pirklio galvos apdangalas – kepurė, bet eglutės. Lendu į internetą pasižiūrėti, pasirodo, kad yra Seda ir Latvijoje – tai irgi savotiška istorija, tu domiesi tuo, ką gavai, nusipirkai, išmainei. Aišku, dauguma yra sovietinių metų, nes „užsikabinau“, kai man buvo gal dvylika – be abejo, prisimenu pirmą ženkliuką – Sevastopolis, jį parvežė dėdė lauktuvių iš Krymo. Dabar 6 tūkst., o gal ir dar daugiau jų turiu. Kai kurie egzemplioriai ribotos leidybos, kurių gal tik 100 ar net mažiau išleista. Tai mano vidinis pasaulis. Be to, draugams nereikia sukti galvos renkant dovaną lauktuvėms.
Asmeninę pilnatvę? Ko gero nesu pasiekęs. Kodėl? Sakykim, galiu eiti, kur noriu, daryti, ką noriu, elgtis, kaip noriu – dabar ne. Aš esu priklausomas, esu valstybės tarnautojas. Aš galiu turėti savo asmeninę nuomonę, bet negaliu jos reikšti...
