Gražina VERŠINSKIENĖ
Mano skambutis Antaną Dargį pasivijo ,,Kaunas talent“ konkurse, čia šiemet atvyko atlikėjai net iš 26 pasaulio valstybių. Tai aukštesnio lygio konkursas, kuriame ir muziko vaikai neblogai pasirodė – pelnė diplomus. Jam grįžus susitikome studijoje, todėl kalba pirmiausia pasisuko apie įrašus. „Tai atskiras, dėmesio reikalaujantis darbas – reikia kruopščiai suvesti, išvalyti, norint išgauti tokį skambėjimą, kad klausytojui būtų malonu klausyti, tam reikalinga patirtis“, – pokalbį pradeda Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas A. Dargis.
– Jūsų vizitine kortele tapo „Sekmadienis“, net studiją taip pavadinote? Jūs pristatomas kaip šios grupės įkūrėjas, muzikantas, estradinių dainų kūrėjas?
– Dainų nedaug esu sukūręs, gal kokias penkias, daugiausia parašiau aranžuočių – jas kurdamas išsilieji, atiduodi savo idėjas. Nemažai aranžuočių sukurta savo vaikams, pritaikant vaiko tonacijai, kartais sutrumpinant. Dar viena darbo sritis buvo mano gyvenime – 10 metų Mažeikių I vidurinėje mokykloje (dabar Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija) teko šiek tiek muzikos srity lavinti mokinius. Ta ugnis neužgeso – ir dabar turiu mokinių, nedaug, kadangi laiko nemažai užima aranžuotės. Be to, darau įrašus čia, Kaune J. Miliauskaitės kolektyvams.
– Ir dabar Jūsų ugdytinius lydi sėkmė įvairiuose, net tarptautiniuose, konkursuose?
– Vaikai čia, studijoje, muzikuoja, bet jiems reikia ir pasirodymų, todėl dalyvaujame įvairiuose konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Maltoje vykusiame tarptautiniame solistų konkurse „Eurostars 2016“ A. Michalenkovaitė pelnė antrąja vieta. Į Italijoje vykusį tarptautinį pop muzikos festivalį „Canzoni Dal Mondo“ vykome su Gintare Korsakaite ir Agne Michalenkovaite. Didelė sėkmė lydėjo „Slavianskij Bazar“, o kur dar kiti festivaliai-konkursai: „Baltic Voice“, „Dainuok, žiemužėle“, „Baltumo šventė“. Kai kurie mokiniai po tokių pasirodymų pasikeičia, būna ir ašarų, tas adrenalinas duoda ir daug patirties.
– Turėjote talentą pastebėti perliukus dar dirbdamas mokykloje?
– Stengiuosi gerai atlikti darbą, nemažai grupių įrašus darosi pas mane, štai K. Jablonskio grupės narei, kuri ketina dalyvauti atrankoje į „Euroviziją“, įrašiau dainą. Didžiausias malonumas, kad nuo mokyklos suolo praktiškai iki šiol kartu su manimi J. Miliauskaitė, J. Šopa. Geriausias gyvenimo pasirinkimas, bet man visi mokiniai brangūs. Esu Svarstyklės, kai reikia pasirinkti, daug abejonių kyla, bet labai padeda intuicija. Kalbant apie perliukus, pagelbėja tas jausmas, tarsi viskas iš vidaus ateina. Buvo daug gabių mokinių, bet tiesiog ties kai kuriais sustoju... Mokinė J. Miliauskaitė ne tik prasidainavimu išsiskyrė, bet ir kažkuo kitu – net krepšį ji ne nešėsi, o tempė pažeme. Arba vienas muzikantas nešiojo ūsus, nors mokykloje neleido. Kartais jiems nežinant ir pasidomėdavau, kodėl vienas ar kitas taip išskirtinai elgiasi. Gal kai kuriems aš daug ir nulėmiau gyvenimą. Iš tokių mokykloje įdomių vaikų pavyko suburti kolektyvą. Kiekvienas solistas turi būti asmenybė, turėti išskirtinumą – balsu vien nepasieksi. Gintarė Korsakaitė buvo daugiausiai iš mano mokinių pažengusi – 2012 m. tapo „Eurovizijos“ atrankos pusfinalininke, dabar irgi ruošiasi dalyvauti televizijos projekte. Nors pasirinko rimtą specialybę – psichologiją, grįžusi ateina pas mane padainuoti.
– Kokiu laikmečiu buvo lengviau dirbti? Dabar lyg ir konkurencija didžiulė, o tada gal galimybės buvo mažesnės?
– Visada norėjosi dainuoti tokias dainas, kad užgautų klausytoją. Anuomet keturios ar penkios grupės prie filharmonijos buvo, o kitiems sunkiau buvo prasimušti. Savo kūrybos tekstus reikėjo pristatyti į ministeriją, vertindavo komisija, galėjai groti tik tada, kai padėdavo parašą. Teko su J. Miliauskaite ir į Maskvą važiuoti, ir Jūrmaloje bandėme dalyvauti – ten labai kabinosi prie teksto, mūsų pasirinktoje dainoje buvo žodis – „kryžiai“ ir jis tiek užkliuvo, tiesiog reikalavo tiksliai nurodyti to poeto posmą. Savotiškai ir tada buvo gerai, ir dabar – tik reikia sugebėti gyventi. Kuriozas buvo ir su Jūratės daina „Aguonos“, ji iki šiol dainuojama, o buvo laikas... Kartą atvykęs į studiją filmavimui, nuėjau į bufetą pavalgyti, viena ausimi nugirdau dviejų moteriškių (jų nepažinau, gal programų redaktorės) pokalbį, viena klausia: „Tu šiandien leidi per radiją Miliauskaitės „Aguonas“, kita patvirtina: „Taip“. „O tu žinai, ką reiškia aguonos?“ Ši susimąstė: „Gal reikia išimti, geriau išimsiu.“ Po to kurį laiką „Aguonų“ ir nebegrojo.
– Jums pavyko su „Sekmadieniu“ išgarsėti. Ar lengva buvo patekti į didžiąją sceną?
– Tais laikais, norint išeiti į sceną, reikėjo gyvai sugroti ir sudainuoti, o dabar kas – ateina, padaro įrašą, studijoje sutvarko, nuneša į radiją ir sako, kad aš dainininkas. „Sekmadienis“ į platesnius vandenis išplaukė 1987 m., patekome į Palangos „Baltijos jaunystės“ festivalį. O išplaukėme atsitiktinumo dėka. Estradinių ansamblių konkurse Joniškyje (čia pelnėme pirmąją vietą) mus pastebėjo Virgis Stakėnas ir pareiškė, kad ne tik Mažeikiai, bet ir visa Lietuva turi mus pamatyti. Jis mums padėjo surežisuoti programą, kurią pristatėme filharmonijai, ir štai mes pirmą kartą Palangos festivalyje. Neblogai pasisekė, gavome ir apdovanojimą už sėkmingus kūrybinius ieškojimus. Po to jau važiuodavome kartu su filharmonijos kolektyvais, būdavo rudens paradai, pavasario fiestos – buvome jauni, žali.
– Dabar gyvenate muzika, kada ji atsirado Jūsų gyvenime? Kokia buvo vaikystė, paauglystė?
– Prisimenu – tėvukas turėjo armoniką, vokiečiai buvo palikę. Galiu net nutapyti, kaip aš, trimetis, sėdžiu ant sustumtų keturių taburečių ir tampau armoniką, kol tėvai sodina bulves ar kitus darbus dirba. Man tai buvo didžiausias malonumas. Kartą nugriuvau ir armoniką sumaigiau, po to pradėjo orą leisti. Baigęs Maigų pradinę, traukiau tris ar keturis kilometrus į Krakių aštuonmetę mokyklą – vasarą dviračiu, žiemą pėsčiomis, atsimenu, kaip eidavau melžėjos pramintomis pėdomis. Prie pat mokyklos gyveno mokinys, kuris turėjo akordeoną, grįždamas iš mokyklos jį parsinešdavau, kad galėčiau pagroti, ryte vėl tempdavau atgal – nežinau, kas buvo šovę į galvą. Tėvai neleido ir į muzikos mokyklą, bet, kai atvažiavau į pirmąją vidurinę, vis tiek įstojau, tėvai sužinojo, kai gavo pirmą mokestį už mokslus. Mokydamasis aštuonmetėje, prisijungiau prie kaimo kapelos, o Mažeikiuose laisviau – jau ir vestuvėse kartu su mokytojais pagrodavau. Šiaip su pažangumu man įdomiai – aštuonmetę baigiau labai gerai, atvykau į vidurinę – čia, atseit, viską žinau, viską moku, numojau ranka į mokslus... Pažymiai blogyn blogyn ir aš vos baigiau... Matematikos egzaminą nusirašiau, tik keista, kad tas, nuo kurio nusirašiau, neišlaikė. Ir vėl, matyt, intuicija. Pamanęs, kad niekur tinkamas, nutariau stoti, kur muzika – pasirinkau studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Laikant stojamuosius egzaminus dėstytojai atkreipė dėmesį, kad aš turiu absoliučią klausą, iki tol pats to nesuvokiau. Net harmonijos uždavinių sąsiuvinį kompozitorius V. Jurgutis manęs po egzaminų paprašė padovanoti.
– Prasitarėte, kad nemėgstate kavos ir cigarečių. Pastarosios susijusios su ankstyva vaikyste?
– Mano draugas dvejais ar trejais metais vyresnis už mane, kuris kartu su tėvais buvo deportuotas iš Sibiro, jau ten rūkė, tai jis mane pripratino – nuo antros klasės rūkiau ir ketvirtoje mečiau, nes mačiau, kad jau blogai, negalėjau be jų tverti, o gauti nebuvo kaip. Prisimenu, eidavome paskui brigados vyrus, kai jie numesdavo nuorūką, mes capt. Kad tėvai nežinotų, cigaretes laikydavome po egle, per miškelį eidami parūkome ir pasidedame kitame miškelio pakrašty, grįždami iš mokyklos vėl parūkome ir paslepiame pamiškėje. Net galiu nupiešti, kaip ta eglė atrodė, prie kurios surūkiau paskutinę cigaretę, kai su tuo draugu Kalėdoms ėjome eglučių kirsti. Ir viskas... Tėvams tik neseniai pasakiau.
– Grįžtant prie muzikinio kelio, kaip likimas Jus vėl atvedė į tą mokyklą, kurią baigėte?
– Čia vėl įdomūs šuoliai – stipendiją gavau tik pirmame ir paskutiniame kurse, bet paskutiniame kurse teko pasistengti, „zubrinau“, nes neišlaikius valstybinių egzaminų būtų tekę armijoje dvejus metus tarnauti, o išlaikius – tik vienus. Tuoj po išleistuvių aš jau kariniame dalinyje Kaliningrade, pradžioje artilerijos, o vėliau pėstininkų divizijoje. Buvo toks šaunus armėnas, orkestro vadovas, kuris priglaudė į karinį orkestrą, teko groti saksofonu. Jis mane ir nuo karininko laipsnio išvadavo, paguldė į karinę ligoninę, taigi grįžau eiliniu. Vasara praėjo kaime, mano rankų reikėjo tėvukams. Prieš pat rugsėjį susizgribau – mano laimei, Mažeikių 1-ajai vidurinei reikėjo muzikos mokytojo. Variau dviem pamainomis, tai skambutis skambėdavo ausyse, o dar įvairūs kolektyvai, be to, norėjau padėti mokiniams, kurie patys bandė muzikuoti šokiuose, pats prisidėjau. Pas mus vienintelėje mokykloje šokiams grojo gyva muzika. Verždavosi iš kitų mokyklų, uždarydavo duris, lipdavo pro langus. Buvo anšlagai. Kai jau pradėjau su „Sekmadieniu“ muzikuoti, pusę etato įsidarbinau kultūros namuose, mokyklos direktorius nelabai patenkintas buvo – žiūrėk, pirmadienį pusę devynių jau stovi su sąsiuviniu prie kabineto vizituoti, mat, žino, kad savaitgalį koncertavau, tikrino, ar būsiu pasiruošęs. 10 m. išdirbęs mokykloje, suvokiau, kad man tas hobis su grupe tapo lyg darbas, tad mečiau darbą mokykloje.
– Koks prasiblaškymas Jums geriausiai padeda atgauti jėgas?
– Nuo pat jaunystės mėgau žvejoti – tada gyvenau prie Maigų ežero, dabar prie Ventos upės. Kadangi žuvies sumažėjo, dabar bitininkauju – čia visai kitoks gyvenimas. Savotiška muzika, jų lengvai nepastumsi, truputį kas ne taip – tuoj zvankt, vardo pavardės neklausia. Bites mama laikė – po vieną ar du avilius, taip ir paliko iki šių dienų, tik padaugėjo – buvo ir dešimt, dabar penki. Buvimas su bitėmis – laisvalaikis, patenki į kitą pasaulį, bendrauji su jomis, paprašai pasitraukti – švelniai pastumi. Įdomu. Tai yra darbas, laikyti gali visi, bet, jei nori medaus, reikia dirbti ir tai atima daug laiko.
– Daug keliaujate su vaikais – Ispanija, Malta, Italija, Vokietija ir pan., jau nekalbant apie Latviją, Estiją, Lenkiją?
– Mėgstu keliones, daug keliauju. Mano mamos brolis gyvena Amerikoje, daug kartų esu ten buvęs, nuvykstame kartu ir su J. Miliauskaite, pakoncertuojame, ten išvažiavę žmonės daugiau prisimena senesnes grupes, suradau daug draugų. Galėjau tenai ir pasilikti, kartą dėdė, jie bevaikiai, net pasą buvo paslėpęs, nes norėjo, kad palikčiau juos prižiūrėti. Smagu nuvažiuoti, bet gyventi... Sąlygas, kokias per daug metų čia susikūriau, ten reikėtų kurti daug metų. O dirbti kitą darbą...
– O koks Antanas Dargis gyvenime? Kuo gyvenate po muzikos garsų dienos?
– Seniau buvo daugiau fizinio krūvio, judėdavome, aš iki pat šiol pats malkas skaldau, patinka fizinis darbas. Norisi tylos, negaliu parėjęs sėdėti prie televizoriaus, o jei įsijungiu, tai mėgstu sportą pasižiūrėti – krepšinį. Vasarą einu į lauką, pjaunu žolę. Dabar gal jau aštuoneri metai, kai kiekvieną rytą kartu su vilkiniu šunimi, kurį man draugai jubiliejaus proga padovanojo, po pusę valandos tiek žiemą, tiek vasarą prabėgu, tik tada pusryčiai. Žiemą apsidžiaugi pamatęs sniego, bus darbo nusikasti. Truputį žiūriu, ir ką dedu į burną, nors viską valgau, mėgstu aštrų maistą, jūros gėrybes, grybus mėgstu ne tik rinkti, bet ir valgyti, gal tik riebaus maisto privengiu. Vaikystėje, prisimenu, tėvai išeina į darbą, pasiimi duonos, pamirkai į vandenį, užsiberi cukraus ir valgai – skanumėlis tada buvo. Dabar neatsimenu, kada cukraus bevalgiau, gal prieš 20 metų – vartoju medų.
– Kokios muzikos gerbėjas esate?
– Mėgstu eiti į koncertus, bet į gerus – Amerikoje poroje koncertų buvau – Celine Dion, „Scorpions“. Pasiklausius gerų koncertų lyg ir nusvyra rankos, ko aš čia taip kapstausi, kaip jie gerai groja, kaip skamba, visi džiaugiasi, o man kartais liūdna pagalvojus, ko aš čia murdaus. Norėčiau ir gerą simfoninį koncertą paklausyti.
– Kokie artimiausi planai?
– Ruošiamės su vaikais dalyvauti populiariosios muzikos festivalyje-konkurse „Dainuok, žiemužėle“. J. Miliauskaitė įrašė penkias kalėdines dainas, reikia baigti sutvarkyti. Galvoju apie naują vaikų repertuarą, kad jie pasitemptų, nebūtų labai lengva, kad tobulėtų balso technika. Po truputėlį keliama kartelė, kad dainos nesikartotų ir kad žiūrovą paliestų. Kaip vienas iš komisijos narių apie mano mokinius pasakė: „Matosi daigai, bet reikia dar daug žolės pavalgyti.“ Vaikų darbo rezultatą tik po kelerių metų pamatai. Be to, muzikoje nėra teisybės – tai subjektyvi nuomonė, džiugu, kad mus pastebi, pripažinimas ateina per laiką.
– Ką pridurtumėte pabaigai?
– Mylėkite muziką, ji padės gyventi. Tai sritis, kuri neatima, o tik padeda ir duoda. Gerų, dainingų metų, būti optimistiškiems, nes pesimistas kenkia ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Susiraukusių niekas nemėgsta. Na, nėra sniego, šalčio – nesijaudinkite, nesiskųskite ir dėl tokio oro, nes jis vienodas visiems, ne tik tau vienam šalta, drėgna, bet ir visiems... Laimingų Naujųjų metų!
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
