Gražina VERŠINSKIENĖ
Šiemet nuo „žiguliuko“ ekipažo, pasiekusio Gibraltarą, savo avantiūra nenusileido ir dviratininkai Linas Ligeikis bei Mindaugas Kašėta iš Mažeikių. Sakoma, kas ieško – tas randa, o kartais tam pasitarnauja ir nepalankios situacijos... „Pernai spalį nutrūko Achilo sausgyslė, beveik keturis mėnesius nėjau į darbą, tad turėjau daug gražaus laiko prie kompiuterio. Kadangi seku naujoves, susijusias su dviračiu, suradau informaciją apie Torino-Nice rally. Šis ralis vyko trečius metus, čia nesvarbu laikas, esmė – iš taško A atvažiuoti į tašką B, mes įveikėme per septynias dienas. Taip dviese: Mindaugas – dviratininkas sportininkas ir aš – sportinio turizmo propaguotojas – rugsėjį atskridome į Milaną, iš ten autobusu į Turiną, prie starto linijos kartu su 150 dviratininkų“, – sako Mažeikių Gabijos gimnazijos kūno kultūros mokytojas metodininkas, visuomenininkas, treneris, keliautojas, šeimos žmogus L. Ligeikis.
– Tai ne pirmas Jūsų didelis žygis?
– Pirmas rimtas žygis – dviračiais su Kęstučiu Voru aplink Lietuvą per dešimt dienų, bet jis buvo daug lengvesnis – žinojome, kur miegosime, kiek nuvažiuosime, daiktų nedaug, be kalnų, o Torino-Nice ralyje nežinojome, kur nakvosime, kokį atstumą įveiksime kildami į kalną. Liepos mėnesį išbandėme dviračius, bagažą dalyvaudami „Hydra Trail 2018“ bekelės dviračių turizmo be pagalbos iš šalies nuotykyje. Mini dviejų, trijų dienų žygių daug yra buvę.
– Kuo buvo ypatinga trasa? Ar buvo ypač sunkių atkarpų?
– Tai buvo militaristinis maršrutas, važiavome senais I, II pasaulinio karo armijos keliais. Teko įveikti 5–19 proc. įkalnes. Statumas dar nieko, bet išbandymu tapo akmenuoti žvyrkeliai, kai kur su mano galvos didumo akmenimis, teko ir pasivaryti dviračius, kad neprakirstume padangų. Tai buvo fizinės ištvermės išbandymas, reikėjo įveikti net 30 km įkalnę – kai kyli 6 km/val. greičiu, užtrunki 3–4 valandas, o nusileisdami buvome pasiekę ir 70 km/val. greitį, nors vidutiniškai nuokalnėn per valandą įveikdavome 40–50 km. Vieną dieną pakliuvome į lietų, buvo labai šlapia ir leidžiantis taip šalta, kad abu su Mindaugu drebėjom ir kalenom dantimis. Svarbiausia buvo, kad technika nesugestų ir nebūtų traumų. Turėjau 19 kilometrų fiziškai sunkiausią pakilimą į Col D`izoard viršūnę, bet vaizdai atpirko visas kančias. Pasirodo, leistis akmenuotu keliu nuo kalno gan sunku, stipriai dirba rankos stabdant ir manevruojant. Anksčiau turėjau aukščio baimę, dabar nebeturiu, tiesa, jos atsikračiau slidinėdamas. Važiuojant tais militaristiniais keliais nėra jokių atitvarų, o vietomis kelias tik metro pločio ir kartais reikia važiuoti 20 cm atstumu nuo skardžio, o jis – 500 m gylio. Žinoma, rizikos tenai važiuojant yra. Įdomu, kad ne tik sutikome nematytų žvėrių, bet pamatėme ir kalnuose ant skardžio, kur žmogus nepraeitų, besiganančias karves, ožkas, arklius su varpeliais po kaklu.
– Tai gal to grožio buvo daugiau ir dažniau akis paganydavote?
– Per septynias ralio dienas du kartus kirtome Prancūzijos–Italijos sieną. Prieš Nicą pakilęs į 2 500 metrų aukštį, leidausi fantastiško grožio slėniu. Fizinį nuovargį atperka, kai pakyli ir matai kalnus iš tokios vietos, kurias tik dviračiais ar pėsčiomis gali pasiekti, atsiveria tokie vaizdai, net vienoje vietoje yra vadinamoji mažoji Peru – slėniai 2 500 m aukščio. Neapsakomai gražūs kalnai, jie užburia, juos sapnuoji ir vėl norisi čia sugrįžti. Artėjant prie Nicos mus sužavėjo Žydroji pakrantė. Kelionėje pastebėjau, kad įkalnėms įveikti mano dviračiui kai kur pritrūko net pavarų.
– Ar nesiruošiate dar įsigyti dviračio?
– Turiu tris dviračius – vienas sportui, kitas, va, tokioms kelionėms, trečias į darbą važiuoti. Sūnų septynmetį užsimetu ant dviračio, nuvežu į mokyklą, po to pats į darbą. Man mašina tik išskirtiniams atvejams, be to, susisiekimas Mažeikiuose dviračiu geresnis. Kelionės dviračiais – mūsų šeimos hobis – tai ir būdas kartu leisti laiką. Keliaujam po Lietuvą, kiek mes jos tematom, kartais pajūriu ir su riedučiais prariedam – vykstame su mašina, bet vežamės dviračius, esame dviračiais ir Vilniuje, ir Rygoje važinėję. Kiekvieną pavasarį su draugais traukiame į Preilą. Bandau ir kitus tuo užkrėsti. O užaugęs esu su dviračiu, kiek save prisimenu, visada turėjau dviratį. Gal studentaudamas buvau primiršęs.
– Užsiminėte apie vaikystę. Kur ji prabėgo?
– Turėjau labai gerus a. a. bočius. Visiems sakau, kad esu laižuviškis, nors gimiau, augau ir mokiausi Mažeikiuose, bet visas laisvas laikas, atostogos – kaime, laikau save kaimo vaiku, moku visus darbus dirbti. Gal todėl gamta man tokia svarbi, o arčiausiai gamtos su dviračiu pasijauti, nes pėsčiomis tiek neapkeliausi. Po važiavimo dviračiu galva išvalyta – lyg savaitę darbe nebuvęs.
– Kiek žinau, ne tik dviratį minate, bet nesvetimos ir kitos sporto šakos?
– Visą laiką sportas traukė. Kaime ką veiks vaikai – kariavome, filmų prisižiūrėję, žaidėme futbolą, krepšinį, net lauko tenisą su badmintono raketėmis bandėme žaisti. Mokykloje bandžiau baseiną lankyti, lengvąją atletiką, 5 klasėje nuėjau į krepšinį. Dabar vasarą – dviratis, lauko tenisas, pliažo tinklinis, turim tinklinio klubą „Skraiduolis“. Atėjus rudeniui, prasideda salės tinklinis, esu pagrindinis organizatorius, bet turiu gerą kolektyvą, kuris man padeda. Organizuojame rajono tinklinio pirmenybes, kurios trunka 6 mėnesius. Esame masiškiausia sporto šaka, kurią atgaivinome prieš penkerius metus – net 12 suaugusiųjų komandų. Ir paauglių treniravimas, ir rajono pirmenybių organizavimas – tai visuomeninis darbas. Be tinklinio, dar kartą per savaitę – baseinas, o kur dar darbas su savo kūnu, atliekant pratimus, siekiant išvengti traumų. Vėl bandau žaisti krepšinį veteranų gretose, esu buvęs šioks toks krepšininkas. Veiklos yra sočiai.
– Auginate sūnų, kuris mato Jūsų aktyvų gyvenimą. Gal jau užsikrėtė kuria sporto šaka?
– Galiu pasidžiaugti – rugsėjį sūnus pradėjo lankyti karatė, neseniai vyko varžybos, kuriose savo amžiaus savo svorio kategorijos grupėje laimėjo I vietą. Džiaugiuosi – laimėjo galva, ne jėga. Stengiamės abu su mama rodyti pavyzdį vaikui. Manau, 90 proc. dėl blogo vaikų elgesio – tėvų kaltė. Tą atėjusią asmenybę kažkiek pakeisti gali mokytojas, bet įtakos turi ir aplinka.
– Tarp mokinių Jūs turite autoritetą. Kaip tai pasiekiate?
– Yra ir išimčių... Mėgstu ir pajuokauti, ir rimtai pakalbėti, turiu ir draugų, su kuriais kartu sportuoju, mokykloje esu griežtas ir teisingas. Nėra taip, kad draugas ir jam viskas galima – pamokoje visiems galioja tos pačios taisyklės, niekam nedarau išimčių. Galime juokauti, bet darbiniai santykiai turi būti – jų darbas mokytis, mano mokyti. Sakau – esu jūsų draugas, bet nepamirškite, kad esu ir jūsų mokytojas.
– Ar vien tik sportu gyvenate?
– Kitas pomėgis – istorija. Net, kai baigiau mokyklą, rinkausi tarp archeologijos Vilniaus valstybiniame universitete ir kūno kultūros – nugalėjo sportas. Įstojau į Šiaulių universitetą Kūno kultūros ir sporto pedagogiką – galiu dirbti kūno kultūros mokytoju ir treneriu. Neskaitau romanų, tik knygas, paremtas tikrais istoriniais faktais. Visi laikotarpiai įdomūs, net Akmens amžius, o Egipto istorijos nelabai mėgstu – didelis epochos periodas. Ukrainos istorija domiuosi, Roberto Petrausko „Trečiasis Reichas“ I, II dalį perskaičiau, laukiu trečiosios. Gal tai iš vaikystės atsinešta – mano bočius, kai pas juos leisdavau laiką ir jų lovoje mažas būdamas miegodavau, pasakodavo įvairias istorijas – apie tarpukario, karo metus ir pan. Gyvoji istorija, gal tai užkabino. Dabar mes su žmona savo sūnui nuo mažumės iki šiol kiekvieną vakarą pasikeisdami vakarais prieš miegą skaitome – tai nerašyta taisyklė.
– Jūsų žmonos pagrindinė darbovietė Šiauliuose, tai sūnaus priežiūra daugiau gula ant Jūsų pečių?
– Mus žmona išvykdama pažadina ir nuo 7 val. ryto mes su sūnumi kartu – valgome, rengiamės, vykstame dviračiu į mokyklą. Po darbo ne padedu, bet pabūnu šalia, kol sūnus paruošia namų darbus, jei ruošia negerai – patariu. Paskaitome – laviname skaitymą, kartu vykstu į jo karatė treniruotes. Nuo darželio su sūnumi kartu darome jo darbus. Stengiuosi, kad dėl mano užimtumo nenukentėtų šeima, svarbiausia, kad būtume kartu – su judesiu, su sportu.
– Pokalbio metu ne kartą akcentavote, kad Jums svarbiausia šeima, buvimas kartu. O nesinorėjo ir finansiškai tvirtesnio pagrindo sukurti?
– Aš Šiaulių universitete dar baigiau ekonomikos magistrantūrą. Po penkerių metų darbo mokykloje nusprendžiau išbandyti vadovaujančias pareigas – dirbau Rygoje, paskui porą metų Mažeikiuose. Bet... vėl grįžau į Mažeikių Gabijos gimnaziją, nes supratau, kad myliu sportą, myliu vaikus. Nors pinigas buvo gerokai didesnis, bet laimės iš to neturėjau. Nebuvo malonumo dirbant, o sėkmė, kad tu daugiau uždirbi, man nebuvo pagrindinis laimės kriterijus. Aišku, norėčiau, kad mokytojas Lietuvoje daugiau uždirbtų. Tikiuosi, tai tik laiko klausimas.
– Kokia Jūsų nuomonė apie dabar vykstantį mokytojų streiką?
– Lyg ir palaikau, bet, manau, dabar netinkamas metas. Jei streikuoti – tai, tarkim, kai vyksta egzaminai, kad kažkas nukentėtų – realiai tik tada gali kažką pasiekti. Manau, etatinis apmokėjimas – neišdiskutuotas, neišdirbtas klausimas, nepavyko padaryti tai, ką jie deklaravo. Visuomenė, pats jaučiu, mokytoją gerbia, nors kiekvienas tai turime užsitarnauti. O politikai ar apsimeta, ar nesupranta, kad čia yra kertinis pamatas – mokytojas turi būti laimingas, kad užaugintų laimingus vaikus. O mokyklose labai reikia jaunų mokytojų ir būtų gerai daugiau vyrų.
– Jūs nebijote naujų veiklų, patirčių. Neseniai sporto mokėte ir neįgaliuosius?
– Mano apskritai kontaktas su neįgaliaisiais buvo pirmas. Labai jaudinausi, kaip seksis bendrauti, kaip jie mane priims. Bet man labai patiko, jie šaunūs, rodo tikras emocijas, jei nepatiko – tai nepatiko, neapsimetinėja, ne taip, kaip kiti vaikai, kurie gali tave apgauti. Dirbant su jais labai teigiamos energijos pasikrauni. Labai norėjau, kad ir sūnus ateitų, susipažintų, be to, žmona skatino jį – po kelių kartų jau jis pats panoro ir pabendrauti, ir pažaisti. Džiaugiuosi ta praktika ir mano sūnus gavo gyvenimiškų pamokų. Ir mane išmokė prisitaikyti prie aplinkos, atsikratyti piktumo.
– Jei jau prakalbome apie būdą, kokia savo savybe didžiuojatės ir kokios nemėgstate?
– Pratęsiant apie piktumą... Kartais jis užvaldo per varžybas, ir su teisėjais pasibaru, bet išsikraunu sportuodamas, žaisdamas, kad į namus neparsineščiau. Stengiuosi kontroliuoti tas emocijas, o susipykus šeimoje stengiamės kuo daugiau išsišnekėti, kad nebūtų tylos minučių. Turiu silpnybę – nemėgstu palapinėje miegoti, kai šalta ir drėgna. Mėgstu pabaigti darbą. Kai jaunas buvau, darbų imdavausi daug ir išeidavo bet kaip, dabar stengiuosi daryti vieną ir iki galo. Darbštumo tėvai, bočiai išmokė, gal namuose kiek pritingiu. Kai užsibrėžiu tikslą, svajonę, tai pradedu daryti ir įgyvendinu. Propaguoju judesį, sportą, džiaugiuosi, kad su bendraminčiais atgaivinome tinklinį, kad atsiranda bendraminčių verslininkų, kurie vienaip ar kitaip paremia – tai nuosavą paplūdimio aikštelę užleidžia vaikams treniruotis, tai prisideda įrengiant salės tinklinio aikštelę.
– O kokios Jūsų svajonės, planai?
– Visoms gyvenimo situacijoms turiu tokį posakį: „Kas per daug – tas nesveika.“ Svajonės žemiškos, ne daiktai svarbiausia, o pamatyti, pabendrauti – su šeima pakeliauti, pasportuoti, kur nors su dviračiu paminti. Buvome kelionėse – Neapolyje, Malaizijoje, Kambodžoje, Tailande, Alpėse du kartus su šeima, stengiamės kartu visur. Įtraukti sūnų nuo mažumės – esame sulipę, susikibę. Aš dažniausiai slidinėti važiuoju į Slovakiją, Žemuosius Tatrus. Šiemet sūnus pareiškė, kad nori mokytis su snieglente. Dabar važiuosime visi trys ir dar krikšto sūnų pasiimsime, teks dėl sūnaus samdyti trenerį. Norėčiau nukeliauti į Australiją, bet čia jau daugiau finansų reikia.
– Gal ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti...
– Lietuviams palinkėčiau mažiau pykti, daugiau judėti, daugiau bendrauti, dalyvauti ten, kur patinka, bet ne dėl pliuso. Laikydamasis principo – elkis su kitais, kaip tu pats norėtum, kad su tavim elgtųsi – esu laimingas, kad darbas man – tai pomėgis. Laimingi tie, kurie surado savo vietą gyvenime...
