Gražina VERŠINSKIENĖ
Jaunatvišku optimizmu trykštanti Rinalda Pocevičiūtė nesiskundžia likimu, o geria jį visa esybe. Šiuo metu ji gyvena džiugiomis akimirkomis – lapkričio pabaigoje laukia kelionė į Vilnių, kur vyks konkurso-festivalio „Perliukai“ uždarymo renginiai, bus galimybė koncertuoti su instrumentine grupe Šv. Kotrynosbažnyčioje ir Lenkų kultūros namuose.
– Su muzika draugaujate jau 14 metų. Kas paskatino mokytis muzikos?
– Kiek pamenu, su muzika buvau nuo vaikystės, visada dainuodavau. Tėvai matė tą polinkį, tad mane, dešimtmetę, nuvedė į Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą. Manau, tie gebėjimai – klausa, balsas – to negali išmokti, jie duoti, paveldėti. Mano mama turi balsą, sesė taip pat dainuoja. Šeimos šventėse irgi būna dainų. Nežinau, kodėl, bet, kai manęs paprašo padainuoti, lyg ir nesinori – būna atmetimo reakcija. Geriau tada, kai pati noriu. Aštuonerius metus lankiau fortepijono dalyką, pianinas stovi, bet juo nebegroju. Manau, jei pradėčiau, gal ir užsikabinčiau, nes jį pamilau gal tik kokioje penktoje specialybės klasėje, kai suvokiau, kad galiu groti iš klausos tai, kas man patinka.
– Kaip jaučiasi žmogus, kai pradeda visai „pabėgti“ regėjimas?
– Turiu cerebrinį paralyžių, su metais gal daugiau atsirado ir laikysenos problemų, bet didesnė problema dėl akių. Žinoma, tai sunku, kai turi palyginimą – iki pablogėjimo ir po to, bet susitaikai. O regėjimo pablogėjimą pajutau dešimties, kai atšoko tinklainė ir regėjimo laukas pradėjo mažėti. Tai vyko palaipsniui, tad gal lengviau. Dabar, ačiū Dievui, dar šiek tiek matau – su viena akimi kontūrus, su kita praktiškai šviesą, galima sakyti – tai regėjimas tik su likučiu. Nesu nutolusi nuo naujovių, žinau, kad Amerikoje daro transplantacijas, bet neieškau kasdien tokios informacijos, nes nenoriu gyventi vien tomis problemomis, tai man tikrai neduoda nieko gero, kad aš tik graužčiausi. Esu apsvarsčiusi tokią galimybę, bet prisibijau, nes yra didelė tikimybė visiškai apakti, o man norisi nors tą šviesos likutį, kokį turiu, išsaugoti kuo ilgiau – tad nepasiryžčiau.
– Tai Jums nekliudo aktyviai gyventi.
– Pagal savo galimybes gyvenu pakankamai aktyviai, nesu užsidariusi tarp keturių sienų, aišku, man labai padeda mama, nes ji visur, kur reikia, nuveža – lankau Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą, šiais metais buvau kūrybinėje-muzikinėje stovykloje, labai daug draugų susiradau.
– Kas padėjo patekti į stovyklą?
– Pakliuvau netikėtai. Buvo respublikinio jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Perliukai“ laureatų koncertas Palangos Birutės parko rotondoje. Man padainavus prie manęs priėjo viena iš organizatorių, Vaida Butautaitė, kuri pasiūlė dalyvauti savaitės trukmės meninėje-kūrybinėje stovykloje žmonėms su negalia, vykusioje Klaipėdos r. Gribžės kaimo turizmo sodyboje, gyvenau etnografinėje žemaičių sodyboje. Buvo daug veiklos – klausėmės bardo, dalyvavome žaidime apie knygas ir pan., bet pagrindinė veikla buvo per keturias dienas pastatyti miuziklą Ričardo Bacho alegorinės apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ motyvais, organizuojamą Klaipėdos apskr. VšĮ I. Simonaitytės bibliotekos. Buvo toks tempas, dirbome intensyviai, neskaičiuodami valandų, bijojau, kad tik nepamirščiau žodžių.
– Mama minėjo, kad Jums buvo sunkiau, nes skaityti nebegalite, o Brailio rašto dar neįvaldėte, bet viskas pasisekė. Kas stebėjo jūsų pasirodymą?
– Spektaklio premjeras pristatėme Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir Klaipėdos apskr. viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Pasirodymas buvo įdomus ir tuo, kad žiūrovai, o jų buvo gana nemažai, stebėjo jį užrištomis akimis. Manau, jie irgi pasijuto pažeidžiamesni, visai kitas stygas paliečia. Mama, kaip savanorė, irgi dainavo chore, vieni kitiems padėjome – labai draugiškas kolektyvas buvome. Mintis buvo surengti turą per Lietuvą. Manau, kad veikla nenutrūks, nes jau yra planų ir kitiems metams, tikiuosi, nenutrūks ir bendravimas.
– Konkursas davė naujų patirčių?..
– Dedi vieną žingsnį, atsiranda kitas. Man tai buvo visiškai netikėta, o kai nesitiki, būna daug smagiau, kai nelauktai tave pastebi – didesnis džiaugsmas. Pati nesibeldžiau, durys pačios atsidarė. Po tos stovyklos sustiprėjo tikėjimas, kad, kas tau, žmogau, skirta likimo – tas ir išsipildys.
– O sau artimą draugą turi?
– Jei kalbate apie vaikiną, neturiu jo. Galvoju, kad nereikia specialiai ieškoti antrosios pusės, nes taip gali išvis nieko nerasti. Geriausia atsiduoti likimui – bus, kaip bus. Buvo ir tokių minčių, kad, greičiausiai, aš nieko neturėsiu, bet nereikia galvoti, kad tas antras žmogus suteiks tau laimę, nes jis neduoda garantijos, kad su tavimi pasiliks visam laikui. Padariau tokią išvadą – žmogus ateina ir išeina, o tu, žmogau, pirmiausia turi būti viduje laimingas pats su savimi. Žinoma, aplanko ir liūdesys – tai natūrali būsena, kaip ir džiaugsmas, laimė ir nereikia bijoti pasakyti, kad man kartais būna liūdna. Mintis man padeda prablaškyti knygos, muzika – klausau įgarsintų knygų, nes pati nebegaliu skaityti.
– Kokios knygos Jums įdomios ir kokios muzikos klausotės?
– Kažkodėl labiausiai mėgstu detektyvus, o muzika – įvairi. Paauglystėje dažniausiai klausiausi roko, nors ir dabar paklausau. Dažniausiai klausausi šiuolaikinės muzikos, turiu ir mėgstamų atlikėjų – tai Demetrija Devona „Demi“ Lovato, Samuel Frederick „Sam“ Smith ir daug kitų. Lietuviai turi geros kokybės muzikos, gerų atlikėjų – tai Donatas Montvydas, Vaidas Baumila. Man svarbiausia dainos tekstas, bet svarbi ir melodija. Gali būti labai geras tekstas, o melodija neužgauna. Prieš trejus metus netyčia išgirdau džiazo muzikos vokalistę Ella Jane Fitzgerald – mane tas jos balsas, kaip čiurlenantis upelis, užkabino ir nuo tol ne tik klausausi džiazo, bet ir pati jį dainuoju.
– Ar turite baimių?
– Aišku, turiu. Bijau, galbūt labiausiai, vienatvės.
– O kada ją pajaučiate?
– Man vienatvė, kai lieki be bendraminčių – bijau likti be žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, pasidalinti savo džiaugsmais, rūpesčiais. To neužpildo patys artimieji. Dabar šis jausmas jau šiek tiek nustumtas. Ypač, kai po stovyklos susiradau nemažai bičiulių, su kuriais pasikalbi ir jauti, kad tu ne vienas, kiekvienas turi savo istoriją, yra patyręs kažką panašaus, kaip ir tu.
– Gal planuojate susitikimą su vasaros stovyklos draugais, nes tokia šiluma sklinda apie juos kalbant?
– Mes jau buvome susibėgę. Prieš du mėnesius labai smagiai iki paryčių šokom, dainavom, žaidėm įvairius žaidimus. Turiu draugų ratą ir Šiauliuose. Atsirado gal prieš porą metų... ir netikėtai. Močiutė gyvena Šiauliuose, kartą ji, vaikščiodama po parkelį, pamatė vaikinuką su balta lazdele. Pakalbino ir davė mano numerį. Taip ir prasidėjo, buvau jo gimtadienyje, susipažinau su jo draugais – vėl prasiplėtė draugų ratas.
– Kokia Jūsų diena, kai būnate namuose?
– Esu pasidariusi dienotvarkę, nes ji padeda būti produktyvesniam, gali daugiau padaryti. Klausausi įgarsintų knygų, mokausi kabų. Turiu gal blogą bruožą – pasimokau kokį mėnesį vienos kalbos, ją numetu ir imuosi kitos. Anksčiau mokiausi prancūzų, dabar ėmiausi esperanto kalbos. Esu gan neblogai pramokusi ispanų kalbą, pakankamai gerai moku anglų, mokykloje turėjau stiprią mokytoją. Ji beveik visą laiką su manimi kalbėdavo anglų kalba, tiesa, nuo 5 klasės buvo mokymas namuose ir egzaminus namie lankiau.
– Kodėl vėliau pasirinkote mokymą namie? Kokie buvo minusai?
– Blogai buvo, nes trūko bendravimo su bendraamžiais, o mokymą namuose pasirinkome dėl triukšmo ir, žinoma, dėl sveikatos. Didžiausia problema – triukšmas. Mažas dalykas, o kiek daug nepatogumų sukelia. Nepakanta triukšmui išliko iki šių dienų.
– Rinalda, ar mes mokame pagarbiai pagelbėti neįgaliajam?
– Pati tokios patirties dabar neturiu. Kai lankiau pradinę mokyklą, buvo priskirtas pagalbininkas, būdavo, kad kitas ir laiptais nešdavo, tada pagalvodavau, kad to lyg ir nereikia, arba knygas į kuprinę sudėdavo, nors norėdavau tą daryti pati. Tik pagalvodavau, bet garsiai tų minčių neišreikšdavau. Gal ir nuoširdžiai nori padėti, bet tiesiog nežino, kada. Tiesiog reikėtų pradėti nuo to – paklausti, ar reikalinga pagalba.
– Kokie planai? Gal bandysite ieškoti nišos dirbti?
– Apie darbą negalvoju, anksčiau buvo minčių, kad norėčiau studijuoti anglų filologiją, kad galėčiau vertėjauti, bet labai gerai apsvarsčiau, jog man būtų sunku, nes vertėjaujant turėčiau matyti tekstus. Nebent žodinis vertimas, bet čia reikia labai greitos orientacijos, tad ir vėl... Norisi dar kažką naujo atrasti, kas man patiktų. Esu ieškojimų kely. Namuose norėčiau ir gaminti, nors salotas paruošti, bet labai mama saugo.
– Mama, kalbėdama apie gyvenimo prasmę, tikslus, pirmiausia paminėjo, kad vaikai būtų laimingi pasirinkdami gyvenimo kelią, kad būtent maži dalykai suteikia didelį džiaugsmą. O ką Jūs manote?
– Mes augame trys vaikai, mudu su broliu pas mamą, sesuo jau studijuoja, o tėtis, kaip ir dauguma, dirba užsienyje. Dar turime tris džiaugsmelius – dvi kates (mamytę su dukryte) ir šunį Bariuhą. Jaučiuosi gerai gamtoje, ypač pavasarį, kai žydi obelys, gyvename juk miškų apsupty. Patinka pavasaris ir vasara, gal žiema kiek niūresnė – šalta, ir lauke nebesinori būti. Žmonės, mes visi, ieškome laimės recepto. Aš galvoju, kad tas laimės receptas – klausytis širdies balso. Ko nori iš širdies, tas anksčiau ar vėliau išsipildys, nes, ko tu nori iš širdies, pats likimas padeda įgyvendinti. Tai būtų palinkėjimas tiek sau, tiek kitiems – ieškoti laimės mažuose dalykuose.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
