Asvejos regioniniame parke prie kelių statomos tvorelės, kurios neleis žalčiams iššliaužti į kelius. Kiekvieną pavasarį žalčiai iš miego vietų keliauja į buveines, kur poruojasi ir veda vaikus. Geltonskruosčiai žalčiai renkasi ramias, šiltesnes vietas.
Žalčiai gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose. Asvejos regioninio parko teritorijoje yra daug ežerų, pelkių, be to, dėl nepalankių ūkininkavimui sąlygų ir daugybės miškų žemės ūkis šiame regione nėra išvystytas, rečiau naudojami gyvajai gamtai kenkiantys pesticidai. Žalčių čia daugybė, – ne veltui žaltys pavaizduotas Asvejos regioninio parko logotipe.
Žalčiai nesuvokia atvažiuojančių automobilių keliamos grėsmės, todėl aplink Dubingius keliuose kasdien žūsta po keliolika žalčių, – vairuotojai jų nepastebi ir nespėja aplenkti. Ypač žalčiams pavojingi asfaltuoti keliai, nes jie mėgsta pasišildyti saulutėje, o kur rasi geriau įkaitusį paviršių nei kelio asfaltas?
Pirmąsias žalčiams iššliaužti į kelią trukdysiančias tvoreles gamtininkai pastatė prie Dubingių esančiame Žalktynės kaime, kur žalčių daugiausia. Vėliau tvorelės bus statomos prie Dubingių, mat žalčiai nesibodi atšliaužti net į miestelio centrą.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistė Joana Adomaitytė žmonėms, pamačiusiems žaltį, pataria pasigėrėti juo, bet į rankas neimti, – besigindamas žaltys gali įkąsti. Vis dėlto, susidūrę su žmonėmis, žalčiai visų pirma stengiasi sprukti, o negalėdami to padaryti – ima šnypšti ir gąsdinti persekiotoją staigiais galvos judesiais.
Jei žaltį pagausite, gindamasis jis iš kloakos gali išpurkšti dvokiantį balkšvai gelsvą skystį. Tikrai bus nemalonu.
„Žalčiams gyventi reikia natūralaus vandens telkinio ir tinkamų vietų kiaušiniams dėti. Tam jiems patogiausios komposto krūvos, todėl rudenį nedeginkime sugrėbtų lapų, o palikime juos krūvoje, kad žalčiams sudarytumėme geresnes sąlygas gyvuoti“, – sako J. Adomaitytė.
Aplinkos ministerijos nuotrauka
