Lietuvoje vasara, mes brendame vis giliau į ją. Kol kas kalendorius skaičiuoja tik pačią jos pradžią. Tačiau mes suprantame, kad tai nėra tiesa, nes vasaros regėjome jau daug. Ir vasara šiemet nuveikė jau didelius darbus...
Na taip, to negali slėpti, nes apie vasaros brandą kalba viskas. Ta branda labai jau ankstyva ir šiek tiek kitokia nei visada.
Dar tik birželio pradžia, o medžių ir krūmų vaisiai jau gerokai ūgtelėję. Paskutinėm gegužės dienom savo lizdus paliko daugumos paukščių jaunikliai. Štai varnėnų pulkai jau čirška, jų pilna visur. Atrodo, jei nebūtų tokie garsūs, gal jų ir nematytume. Tas pat su kieliukais, dūminių raudonuodegių, strazdų vaikais.
Tačiau juk ne visi paukščiai galėjo taip skubėti?
Labiausiai nuo aplinkos sąlygų priklausomi ne paukščiai, o vabzdžiai. Ko nesušilo žemė, jų lėliukės dirvoje nesuskubo nertis, todėl kai kurie jų, palyginti su augalų žydėjimo tempais, gerokai vėlavo ir, gali būti, pavėlavo.
Bet ar tai ką nors lemia? Ar jie prarado ką nors? Ar prarado augalai, paukščiai?
Dabar dar sunku pasakyti. Regėsime vėliau. Tačiau kad vabzdžiai apdulkintojai, neradę sau žiedų, galėjo prarasti maistą, to nepaneigsi. Tik kaip be bičių pavyko augalams? Ar jie neliko „tušti“, neužmezgę vaisių.
Abejoju... Gamtoje viskas yra per daug tikra, sakyčiau, jų išgyvenimo projektai parengti labai atsakingai. Taigi, nors ir vėlavo, viskas baigėsi gerai...
Gandrų namuose taip pat gera, nes jau ūgtelėjo jaunikliai. Tiesa, ne iš visų lizdų naujienos tik geros. Štai vienur lizde galvas pro jo kraštą kaišioja net ketvertas gandriukų, o kitur jų lyg ir nematyti. Vis dažniau gauname žinių apie iš lizdų išmestus gandriukus.
Negi lesalo pritrūko? Sunku pasakyti, kiekvienas šis atvejis vis kitoks, sakykime, unikalus. Apie tai dar turėsime progų kalbėti, nes vasara bus saulėta, karšta ir gandrai sulauks nepaprastų išbandymų.
Kaip jiems atsispirti? Turiu omenyje sausrą ir kaitrą. Tai svarbu ir mums, ir visai gyvajai gamtai... Bitės, atrodo, sulaukė tinkamų orų, jų darbo įrodymai – prieš mėnesį išsuktas pirmasis medus... Daugelis bitininkų nepamena, kad medkopis būtų buvęs taip anksti.
Nesunku tą suprasti – jei atverstume pusės amžiaus senumo užrašus, pamatytume, kad gegužė ilgai būdavo skirta tik žalumai tirštinti. Na, o žiedai... Dauguma žiedų tekdavo vasarai.
Dabar gali būti, kad bitės kurį laiką turės darbo, nes miestuose pradeda žydėti liepos. Tik ne mūsiškės... Net nežinau, kokios jos, nes atvežtos iš toli, išaugintos kontroliuojamomis sąlygomis, susikryžminusios, žodžiu – yra daugelio rūšių hibridai.
Bet nektaras bitėms patinka ir toks? Tikėkimės, kad patiks. Po to matysime, ar iš to bus gautas nors lašelis medus. Žinome, kad iki Joninių lieka tik pora savaičių, todėl dabar skubame kalbėti apie paukščius, kurių pasaulis – vasara.
Manau, kad bet kuriuo atveju reikia pradėti nuo to, kad kregždės – vasaros paukščiai. Jos tėvynėn grįžta po pavasario vidurio, jau stojus šilumai. Tą nesunku paaiškinti, nes kregždžių kasdienis lesalas – ore skraidantys vabzdžiai. Taigi, kai oras atšyla ir skraido vabzdžiai, kregždutės turi ką lesti. Šiemet tai įvyko anksti ir turime pripažinti – visai sėkmingai.
Trys Lietuvoje gyvenančios kregždžių rūšys (šelmeninė, langinė ir urvinė) labai panašios, tačiau jų biologija skiriasi. Urvinės ne tik pačios stačiuose šlaituose, atodangose kasasi urvelius, bet ir apsieina be žmonių kaimynystės. Langinės ir šelmeninės kregždės yra žmogaus gyvenimo palydovės.
Gali būti, kad mūsų krašte kregždės gyvena ne taip seniai – kol čia nebuvo žmonių, kol neturėta erdvių, ir paukščiams prisiglausti tinkančių pastatų, jos galėjo tik užklysti iš sau įprastų buveinių – prieškalnių, kurių uolų pastogėse galima lipdyti lizdus. Didieji pastatai, ypač mūriniai, joms turėjo priminti natūralias perimvietes.
Lietuvoje šelmeninės ir langinės kregždės, lizdus lipdančios pastogėse ar pastatų viduje, visada lauktos ir gerbtos. Kažkada mūsų protėviai tikėjo, kad kregždutėmis virsta mirusių vaikų vėlelės. Taigi, jų niekas neskriaudė ir to daryti neleido. Taip ir gyveno ilgus amžius kartu – lietuviai ir kregždės. Ar ši santarvė išliko?
Labai norėčiau sakyti – taip. Bet iš tikro – ne visada! Šelmeninės kregždės, lizdus sukančios tvartuose ir kituose ūkiniuose pastatuose, palėpėse, neužsuka į kaimo sodybas, kuriose neliko žmonių ar nėra jokių gyvulių. Langinės kregždės miestuose lizdavietes prarado įstiklinus balkonus, o prie baltų naujų mūrų žmonės jų nelaukia; dažniausias klausimas, kurį jie užduoda, yra – o ką daryti, kad kregždžių čia nebūtų?
Patikėkite, yra taip manančių ir sakančių. Tačiau taip elgiasi ne visi, daug kas kregždėms prikala lentynėles – ant jų lizdai būna stabilūs, nesubyra, o paukščiai neteršia sienų. Lizdų byrėjimas – didelė problema ten, kur dirvožemiai smėlingi, kur paukščio seilėmis sulipdyti žemės gabaliukai išdžiūvę tampa trapūs, nestabilūs. Žinoma, galima atvežti molio ir padaryti savotišką dumblynę, iš kurios kregždės imtų statybinę medžiagą. Bet ar taip kas nors daro?
O vertėtų, nes kregždutės grakščios, brangios ne tik senąja mūsų patirtimi ir tikėjimais. Jos kaip buvo, taip ir liko tikinčios žmogumi. Kuo jos mums atsilygina? Jokio atlygio iš paukščių mums net nereikia, tačiau jos taip melodingai gieda ir taip draugiškai ulba, kriugžda savo lizduose, tad buvimas greta jų suteikia daug daugiau ramybės nei žmonių sugalvotos masažo ar relaksacijos sistemos.
Lrt.lt
