Kokia bus žemės ūkio politika, labai didele dalimi priklauso nuo žemdirbių savivaldos – žemdirbiams atstovaujančių žmonių aktyvumo, išmanymo, organizuotumo, pagaliau, nuo savivaldos išsikeltų tikslų ir uždavinių, turinčių įtakos priimamiems politiniams sprendimams. Apie Lietuvos žemdirbių savivaldos veiklą ir jos įtaką priimant svarbius sprendimus kalbamės su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku.
Gerbiamas ministre, koks žemdirbių savivaldos vaidmuo, formuojant žemės ūkio politiką?
Manau, pagrindinis, nes žemės ūkio politika ir formuojama vardan žemdirbių ir jų verslo. Svarbu, kad patys žemdirbiai žinotų, ko nori, ir tarp savęs susitartų. Gyvenime yra labai daug ir skirtingų situacijų, kuriose būtini tarpusavio susitarimai. Kad ir paskutinis atvejis dėl šių metų liūčių sukeltų nuostolių. Būkime teisingi ir pripažinkime, kad skirtinguose šalies regionuose yra ir labai skirtingi nuostoliai. Rytų Lietuvos rajonai nukentėjo žymiai daugiau negu visi kiti. Deja, dabar pradedama skelbti, kad reikia visus ūkininkus atleisti nuo mokesčių. Ir tai ne vienintelis atvejis. Yra labai daug klausimų, kuriuos sprendžiant reikalingas žemdirbių solidarumas ir vienas kito palaikymas ištikus krizei. Tokio tarpusavio susitarimo ir palaikymo labai trūksta.
Žemės ūkio ministerijai formuoti žemės ūkio politiką būtų labai paprasta, jei žemdirbiai susitartų, pateiktų tarpusavyje išdiskutuotus ir vieningus siekius. Liūdna, tačiau tokio solidarumo Lietuvoje kol kas nėra.
Kadangi Jums gerai pažįstama žemdirbių savivalda, nes kurį laiką dirbote Žemės ūkio rūmų pirmininku, Jūsų nuomone, kodėl atsiranda tas nesusikalbėjimas?
Išties žemdirbių savivaldoje yra didesnė mano darbo patirtis negu ministerijoje. Skaldymosi priežasčių yra pakankamai daug. Manau, pirma priežastis – žemdirbių savivaldos lyderių trūkumas. Tai nereiškia, kad dabar savivaldoje dirbantys asmenys nėra tinkami, tačiau atsinaujinimas tikrai reikalingas.
Kita priežastis – kiemo sindromas. Tarp savivaldos organizacijų vyksta nesveika konkurencija. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad situacija tik blogėja. Daugiau kaip per ketvirtį amžiaus Lietuvoje taip ir nesusikūrė tikras žemdirbių parlamentas. Taip ir nepasiekta, kad žemdirbių savivalda išsilaikytų iš nario mokesčio ir kad nario mokestis būtų privalomas. Nepavyko pasiekti, kad savivaldos sprendimai būtų priimami Žemės ūkio rūmuose, o ne atskirose organizacijose.
Kiek teko susipažinti, savivaldos išgyvenimas įvairiose valstybėse sprendžiamas skirtingai. Vienur išgyvena iš nario mokesčio, kitur – šiek tiek paremia valstybė? Lietuvoje Žemės ūkio rūmai iki šiol buvo remiami. Tad link kurio modelio krypstama dabar?
Paramos teikimas savivaldai nėra blogas dalykas, bet, manau, pačioms organizacijoms būtų sveikiau, jei jos išsilaikytų iš nario mokesčio. Dalį veiklos galima finansuoti dalyvaujant įvairiuose projektuose. Tam žemdirbių savivalda turi visus reikalingus svertus.
Lietuvoje atkūrus Žemės ūkio rūmus buvo apsispręsta jiems teikti tikslinį finansavimą už trijų konkrečių funkcijų vykdymą: kooperacijos vystymą, profesinio mokymo ir savivaldos organizavimą.
Žemės ūkio rūmai galėtų vykdyti žymiai daugiau funkcijų. Žemės ūkio ministerija mielai perduotų nemažai valstybei nebūdingų funkcijų. Deja, šiandien jų nelabai kam turime perduoti, nes tarp savivaldos organizacijų yra labai didelis susipriešinimas. Ir tai sulaiko nuo konkretaus sprendimo. Šiandien, esant tokiam savivaldos susiskaldymui, funkcijų perdavimas Žemės ūkio rūmams būtų labai nevienareikšmiškai priimtas tiek Seime, tiek ir pačios savivaldos.
Savivaldos organizacijoms reikia kaip galima greičiau pereiti nuo nesveikos konkurencijos, susipriešinimo, prie normalaus bendravimo ir bendradarbiavimo. Reikėtų susirinkti į suvažiavimą, išsirinkti pirmininką ir pradėti lipdyti savivaldą iš naujo.
Ir tada būtų galima tartis dėl kai kurių ministerijos vykdomų funkcijų perdavimo?
Aš nesu pakeitęs nuomonės dėl savivaldos veiklos ir esu pasirengęs perduoti jai tas funkcijas, kurių neturėtų vykdyti ministerija. Tai ir kooperatyvų pripažinimas, ir kaimo tinklo veikla, ir veislininkystė, parodų organizavimas. Svarbiausia, kad būtų su kuo kalbėti.
Vis tik koks žemdirbių savivaldos modelis, Jūsų manymu, Lietuvai būtų tinkamiausias?
Esu tos nuomonės, kad Žemės ūkio rūmai būtų administruojanti organizacija, o žemdirbių interesus gintųšakinės asociacijos ir sąjungos. Tokia patirtis yra Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje. Ten Žemės ūkio rūmai dirba kaip ekspertai ir su ministerija, ir su Parlamentu. Jei rūmai mato, kad ministerija ar Parlamentas pažeidžia žemdirbių interesus, tada kelia šakines organizacijas saviems interesams ginti. Lietuvoje iš Žemės ūkio rūmų labai pasigendame ekspertinės nuomonės. Savivaldos organizacijos savo interesus bando ginti ne pagrįstais argumentais, bet iš jėgos pozicijos – turi būti taip ir ne kitaip. Rūmai privalėtų turėti profesionaliausius visų sričių ekspertus, kad jie tinkamai galėtų atstovauti žemdirbių interesams. Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių asociacija, kiti susivienijimai turėtų būti kaip profsąjunginės organizacijos. Dabar visos organizacijos skelbia atstovaujančios žemdirbių interesams, nes lipti ant bačkos ir rėkti yra paprasčiausias būdas, ir dar tarpusavyje konkuruoja. Suprantu, šiandien rūmai neturi daugelio funkcijų, neturi tiek, kiek reikia ekspertų. Tačiau padėtis nepasikeis, jei savivaldoje nebus tarpusavio sutarimo. Ir apie kai kurių funkcijų perdavimą, kol nėra sutarimo, negaliu net kalbėti. Funkcijų perdavimas įmanomas tik keičiant Žemės ūkio rūmų įstatymą, o savivaldoje susidariusi situacija tam labai nepalanki.
Kai dirbau Žemės ūkio rūmų pirmininku, buvome parengę įstatymo projektą, kuriame buvo numatyta ir žymiai daugiau funkcijų, bet tada nei Žemės ūkio ministerijoje, nei Seime nebuvo politinės valios. Šiandien politinė valia yra ir tik nuo savivaldos organizacijų priklausys, ar sugebės susitelkti ir daugiau ar mažiau vieningai spręsti rūpimus klausimus. Jei nesugebės susitelkti, galimas dalykas šansas turėti daugiau funkcijų ir sustiprinti savivaldos pozicijas formuojant žemės ūkio politikąbus praleistas.
Kaip ministras visada palaikau bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, visada įsiklausau į jų siūlymus ir pastebėjimus. Su socialiniais partneriais esame susitarę reguliariai vieną kartą per mėnesį susitikti ir aptarti labiausiai rūpimus klausimus. Spalio mėnesį tarėmės dėl tiesioginių išmokų.
Senosiose ES šalyse narėse žemdirbių požiūris į savivaldą yra kiek kitoks susiformavęs. Jie supranta, kad tai – kiekvieno jų veiklos ir gyvenimo dalis. Tad gal Lietuvoje susiklosčiusi situacija yra ne vien lyderio, bet ir pačių žemdirbių mentaliteto problema?
Esant tokiam savivaldos susipriešinimui, žmonės yra pasimetę ir nebežino, kuo jiems tikėti ir pasitikėti, ką remti ir ko neremti. Ir, manau, kol bus susiskaldymas, žemdirbių pasitikėjimo nebus. Savivaldos organizacijų vadovams reikia išeiti į tautą ir pasakyti, kad nuspręsta dirbti kartu. Dabar, kai vienas sako vienaip, kitas – kitaip, iš kur bus žemdirbių pasitikėjimas savivaldos organizacijomis.
Tačiau neatmestinas ir mentalitetas. Įstrigo susitikimas su Vokietijos žemės ūkio rūmų, Ūkininkų sąjungos atstovais. Jie pasakė, kad troleibusu zuikių neveža. Visi supranta, kad turi būti mokamas nario mokestis savivaldai išgyventi ir niekas neturi naudotis pasiekimais jo nesusimokėjęs. Būkime teisingi, nors savivaldoje ir nemenkas susipriešinimas, bet Žemės ūkio rūmai daug dirba ir nemažai padaro, kad ir tiesioginės išmokos būtų didesnės, ir liūčių padaryti nuostoliai būtų kompensuojami, ir kad kiti klausimai būtų sprendžiami žemdirbiams palankia kryptimi. Pasiektais rezultatais naudojasi visi: ir tie, kurie yra kažkurios savivaldos organizacijos nariai, ir tie, kurie nėra, kurie moka nario mokestį, ir tie, kurie nemoka.
Išties, tai keleriopa problema, bet tikiuosi, kad savivaldos organizacijos užbaigs nesveiką tarpusavio konkurenciją ir supras vieningo sutarimo svarbą formuojat tiek Lietuvos, tiek ES žemės ūkio politiką, ypač sprendžiant, kaip gyvensime po 2020 metų. Vieningos savivaldos nebuvimas, gali sukelti žemdirbiams nepalankias pasekmes.
Genovaitė Paulikaitė
