Gyvenimas miške – tai nesibaigiantys iššūkiai. Dažnam iškyla klausimas, kur geriau – miške ar mieste? Ar verta pykti ant lapės, kuri nusinešė vištą, ant elnių, kurie ir vėl išlaužė obelų šakas, ant šernų, kurie ,,išarė“ pievą?
Tikras gamtininkas atsakys – tikrai neverta. Juk dažniausiai patys esame kalti, kad neapsaugojom, nors ir sunku tai prisipažinti. Matydami tik blogį, neįvertinam gamtos teikiamų dovanų.
„Prabėgusi vasarėlė nepagailėjo siurprizų. Po keliolikos metų gyvenimo miške teko susipažinti su naujais kaimynais, nuo kurių daugelis spruktų neatsisukdamas. Prieš tai su jomis buvau susidūręs tik Tyrelio pelkėje. Tai – angis, dar vadinama marguole, vienintelė mūsų krašte gyvenanti nuodinga gyvatė, galinti užaugti iki 70-80 centimetrų ilgio. Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas. Pasitaiko labai tamsių individų. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta. Priešingai nei žaltys neturi geltonų dėmių viršugalvyje, akies vyzdys vertikalus brūkšnys, o žaltys turi apvalius vyzdžius. Angis šaltakraujis gyvūnas. Neatsargiai užminta ar pajudinta, kas kelis kartus vos nenutiko ir man, gali skaudžiai įkąsti. Įkandimas paprastai nėra mirtinas, bet pavojingas, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytojus. Pasitaiko, kad ir bitės įgėlimas kai kam būna paskutinis, todėl delsti nevalia. Gyvatė gelia dantimis, o kaišiodama dvišaką liežuvį tik uodžia kvapus.
Mano viešnios pasirodydavo įdienojus. Daugiausia buvo aštuonios. Išsitiesdavo arba susirangydavo į kamuolius po kelias ir mėgavosi saulės voniomis. Kartais draugiją palaikydavo žaltys, bet būdavo toliau. Taigi, kaip sakoma, kaimynų nepasirinksi! – sako Žagarės regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Raimondas Ginkus.
Roplių pasaulis ypatingas ir paslaptingas. Pasidomėkime tyliaisiais mūsų kaimynais.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija
