Švenčių kilmė
Visų Šventųjų diena skirta paminėti asmenims, kurie po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Popiežius Grigalius IV paskelbė tiek Visų Šventųjų, tiek Vėlinių dieną, skirtą mirusiesiems prisiminti. Nedaug kas žino, kad ši šventė turi dar gilesnes ištakas.
Žinoma, kad seniausiais laikais lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia. Tą dieną jie pagerbdavo mirusiųjų dievą Shamhain, kuris simbolizavo šaltojo metų laiko pradžią. Keltai tikėjo, kad paskutinę senųjų metų dieną ir naktį mirties dievas susirenka tais metais mirusiųjų žmonių sielas. Gerosios sielos įsikūnydavo į žmones, o nusidėjėlių – į gyvūnų kūnus.
Helovinas (iš anglų k. Halloween – sutraukus ilgesnį pavadinimą All Hallow Even – Visų Šventųjų išvakarės) buvo švenčiamas keltų kunigų ir išminčių. Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai tikėjo, kad spalio 31-osios išvakarėse mirusieji grįžta aplankyti savo namų, o aplink juos siaučia vaiduokliai ir blogio dvasios. Norėdami apsisaugoti nuo dvasių, jie degindavo laužus ir užsidėję kaukes šokdavo aplink ugnį. Ši šventė pasauliniu mastu nebuvo minima iki pat XX amžiaus, išskyrus Airiją, kur Helovinas buvo pripažintas nacionaline švente.
Lietuviškos tradicijos
Lietuvoje pagal krikščionišką tradiciją lapkričio 1-oji minima kaip Visų Šventųjų diena. Lietuviams ši diena – tai graudus ir ramus laikas, apgaubtas tylos ir susikaupimo. Tai artimiausių mirusių žmonių paminėjimas, kai „kalba“ tik ant kapų degančios žvakutės.
Mūsų senoliai tikėjo, kad šią dieną žmonių namuose renkasi vėlės, todėl tądien žmonės yra ir gerųjų, ir blogųjų dvasių apsuptyje. Tai – laikas, kai vėlės tikisi gyvųjų pagalbos, todėl ir būna šalia savo artimųjų. Bijodami dvasių, protėviai dar kitos dienos rytą neidavo iš namų, kad tik netektų susidurti su antgamtinėmis būtybėmis.
Lietuviai garbino medžius, todėl pagal seną paprotį kapinės būdavo prie giraičių arba aukštuose kalneliuose. Vienos giminės mirusieji buvo laidojami kartu. Jau XVI amžiaus rašytiniai šaltiniai liudija, kad per Vėlines kiekviena šeima susirinkdavo prisiminti mirusiuosius ir degindavo ugnelę ant savo giminės kapų.
Moliūgų ar susikaupimo diena?
Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurią švenčia viso pasaulio žmonės. Senesnių laikų tradicijose Vėlinės taip pat žymėjo derliaus nuėmimą bei naujo šaltojo metų laiko pradžią. Tačiau šiais laikais, kai vyresnei kartai Vėlinės – gedulo ir rimties diena, jaunimas noriai perima kitų šalių tradicijas, kai reikia nebe susikaupimo, o geros nuotaikos.
Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis, kai kurie tėveliai perka moliūgus, daro vaikučiams kaukes ir ruošiasi smagiai Helovino šventei. Žinoma, vaikams tai linksma šventė – galima įdomiai persirengti, kažką pagąsdinti, smagiai pasijuokti, tačiau, ar suaugę tie vaikai galės atsakyti į klausimą, kas yra lapkričio 1-oji be Helovino šventės? Ar mažiesiems bus paaiškintos tikrosios Vėlinių tradicijos, kurios yra daug daugiau nei kaukės?
Paklausus ikimokyklinukų tėvų, kaip jie paaiškina savo vaikams Vėlines, daugelis atsakė, jog kol kas dar netenka apie tai kalbėti, nes vaikai per maži.
Vilniuje veikiantis lopšelis-darželis „Lazdynėlis“ tradiciškai moko vaikučius suvokti Vėlines kaip ramybės ir susikaupimo laiką. „Darželyje neperšame svetimų tradicijų. Mūsų darželis daugiau orientuotas į lietuviškus papročius. Mes turime senovinį kalendorių ir remiamės mūsų protėvių per amžius suformuotu požiūriu į šią dieną, todėl mums Vėlinės – metas, kai pagerbiami mirusieji. Tikrai nesivaikome pramogų mados“, – teigė Vilniaus lopšelio-darželio „Lazdynėlis“ direktorė Elena Markevičienė.
Praėjusiais metais lopšelyje-darželyje „Lazdynėlis“ vaikučiai iš molio darė žvakutes – kaip simbolį, kuris sušildo žmonių sielas. „Nors išėjusiuosius galime prisiminti nuolat, Vėlinių dieną lankomi kapai, nešamos gėlės, uždegamos žvakutės. Manau, nereikia laukti vien tik Vėlinių, o kuo dažniau pagerbti mirusiuosius, – Vėlinių dienos prasme dalinosi E. Markevičienė. – Juk neretai tinkamai įvertiname mums svarbius žmones tik tada, kai juos prarandame, todėl vėlinių diena tyliai primena mums nepamiršti išėjusių anapus sielų ir branginti aplink mus esančius žmones.“
Vaikai pagarbą mirusiems perima ne tiek iš lūpų į lūpas, kiek gražiu suaugusiųjų pavyzdžiu. Nerašytos tradicijos suprantamos aiškiau ir išlieka ilgiau kiekvieno žmogaus širdyje. Uždegta ant kapo žvakutė iki šių dienų šildo ir ramina ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų sielas.
Helovinas – kaip jaunimas jį paminėjo?
Praslinkus Helovinui (angl. Halloween) tapo įdomu, ar Kauno jaunimas jį paminėjo, atšventė taip pat aktyviai, kaip jis švenčiamas užsienyje. Ne paslaptis, kad svetur Helovinas yra masinė šventė, kurią lydi eisenos, moliūgų skaptavimas, kuo baisesni persirengėliai. Klubai būna pilni raganų, numirėlių, velnių, zombių, skeletų, skerdikų, giltinių ir visokių kitokių baisių įsikūnijimų. Renkami paties baisiausio ir įdomiausio kostiumo savininkai. Kyla klausimas: ar mes taip pat pradedame įsitraukti į šį savotišką Helovino žaidimą?
Išklausius nemažai nuomonių, galima teigti, kad Helovinas Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip užsienyje. Kol kas niekas savo namų moliūgais ar švytinčiais voratinkliais nepuošia ir siaubo pilių nekuria. Nešvenčiantys savo nuomonę argumentuoja taip: Helovinas yra nelietuviška šventė. Mes turime Vėlines, kurių metu pagerbiame mirusiuosius, lankome jų kapus. Daug žmonių mano, kad Helovinas tik nutolintų Vėlinių rimtį ir susikaupimą prieš lankant mirusiųjų kapus, todėl paprasčiausiai ignoruoja jį. „Kaukių demonstravimui turime Užgavėnes, tad švęsti šventes, atkeliavusias iš svetur, nėra reikalo“, – sako vienas pašnekovas. Savų tradicijų saugojimas ir vertinimas skatina žmones lengvai neįsileisti svetimų švenčių.
Be abejo, žmonių nuomonės visuomet skiriasi, todėl ir tema apie Heloviną nėra išimtis. Paaiškėjo, kad tikrai ne visi yra griežtai nusistatę prieš Heloviną – juk klubus tą naktį gausiai užplūsta šios šventės gerbėjai. Smagu, kai jaunimas atranda tikrąją Helovino dvasią, tačiau taip būna ne visada. Dažnai teko išgirsti, jog šios baisios nakties šventimas tebuvo dar viena proga visiems susirinkti ir pasilinksminti nevengiant alkoholinių gėrimų. Taip pat ir kostiumai, jei jų ir buvo, tai jie labiau priminė Naujųjų metų karnavalą su elementariomis kaukėmis. Kas dėl to kaltas? Tikriausiai neįsigilinimas į tikrąją Helovino paskirtį – persirengti kuo baisiau, kad šią dieną sugrįžusios dvasios nepažintų gyvųjų ir jiems nepakenktų.
Visgi negalima teigti, jog niekas nešvenčia Helovino ar visiškai nemoka jo švęsti taip, kaip turėtų būti. Kauno technologijos universiteto (KTU) Chemijos fakulteto studentai šiai dienai skyrė ypatingai daug dėmesio. Spalio 28 dieną jie ne tik pakrikštijo savo fakulteto pirmakursius, bet ir surengė šventę, į kurią buvo kviečiamas visas Kauno jaunimas. Tikriausiai daugelis pastebėjo plakatus su Baltuoju meškiuku, raginančiu atvykti į „White winnie pooh night“. Renginio organizatoriai pasistengė ir klubą „Amerika pirtyje“ pavertė tikrais pabaisų namais. Sienomis nusidriekę voratinkliai, kaukėmis pasidabinę renginio vedėjai ir nepabūgę heloviniškos tematikos svečiai.
Taigi akivaizdu, jog Kauno jaunimo nuomonės apie Heloviną dvilypės. Be abejo, kiekvienas pasirenkame savas vertybes ir šventes. Svetimos šventės nėra blogai, bet jos ir turėtų būti švenčiamos pagal jau esamas jų tradicijas. Kaip bebūtų, iš svetur atėjusios šventės neturėtų užgožti, ypač atstoti savų, tad nenusigręžkime nuo savo tradicijų.
Helovinas neužgoš Vėlinių?
Artėjant Vėlinėms, žmonės perka žvakutes ir ruošiasi aplankyti anapilin iškeliavusius artimuosius, bet tokios tradicijos vyrauja ne visur. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse švenčiamas Helovinas. Į Lietuvą vis dažniau pūsteli modernūs europietiški ar amerikietiški vėjai, vis daugiau ir daugiau žmonių spalio paskutiniąją dieną švenčia Heloviną ir visai pamiršta lietuviškas tradicijas. Taigi ar verta atsisakyti savų tradicijų vien dėl to, kad taptume madingi?
Helovinas – šventė, vykstanti spalio 31 d. JAV. Tą dieną vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po namus sakydami: „Vaišės arba pokštas.“ Daugelis iš moliūgų išsiskaptuoja žibintus bei gamina daugybę kitų dekoracijų, kuriomis puošia namus. Taip pat pasakojamos baisios istorijos, žiūrimi siaubo filmai, krečiamos šunybės. Svarbiausias Helovino maistas – patiekalai iš moliūgų, moliūgo sėklos ir moliūgo formos saldainiai. Kitaip tariant, Helovino metu žmonės „eina iš proto“ dėl visko, kas pagaminta būtent iš šios daržovės. Atėjus persirengusiems vaikams žmonės dalina saldainius. Tradiciškai kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius, kadangi Helovino esmė ir yra įbauginti vieni kitus. Šiais laikais populiarėja ir ne tokie baisūs kostiumai, vaizduojantys mėgstamiausius animacinių filmukų herojus ar kitus veikėjus, tačiau dažniausiai naujoviškos idėjos vyrauja tik paauglių rengiamuose vakarėliuose – „saldainiauti“ einantys vaikai renkasi tradiciškesnes aprangas.
Šios šventės šaknys yra keltų naujieji metai. Ji buvo rengiama Shamhaino, keltų mirties viešpaties, garbei. Taigi Helovinas visiškai nesusijęs su jokiomis lietuviškomis tradicijomis.
Vėlinės – mirusiųjų šventė, minima lapkričio 2 d., neretai susilieja su lapkričio 1 d. Dažniau kapinėse apsilankoma lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra nedarbo diena. Gyvieji eina į kapines aplankyti mirusių artimųjų, o prietarai teigia, jog ir mirusieji ateina pas gyvuosius.Taip pat tikėta, jog ugnis (t. y. kapuose deginamos žvakės) simbolizuoja šilumą, tad gyvieji, kai degina žvakeles, sušildo šąlančius mirusiuosius. Helovinas, kaip ir minėta, yra linksma šventė, todėl ji netinka susikaupti prieš Vėlines. Nelietuviška švente ypač piktinasi Katalikų bažnyčia, kuri teigia, jog ši šventė yra satanistinė.
Kiekvienas sutiks, jog Helovinas vis labiau smelkiasi į jaunesnių žmonių tradicijų lobyną, tačiau tai vis vien lieka tarsi svetimybė lietuvių kultūroje. Ši šventė neigiamai veikia mūsų tautos žmones, nes Helovino visai kitokia prasmė, jis visai nesusijęs su mirusių žmonių pagerbimu. Mes tiek neskubame gyventi, kiek žmonės Vakaruose, esame jautresni, todėl visai neverta leisti įsišaknyti tokioms grubioms vakarietiškoms tradicijoms. Verčiau puoselėkime savas – taip pagerbsime savo protėvius.
Parengta pagal Sonatos Chranovskienės, Gintarės Vasiliauskaitės, Jurgitos Jasiškytės bei VU KHF LFR8 grupės studentų straispnius
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
(teminis puslapis „Krašto lobynas“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
