Per šių metų Seimo rinkimus labiausiai buvo patikėta tais, kurie nei valstiečiai, nei žali. Galimas dalykas, kad žodis „valstietis“ turėjo užburiančią galią, nes jis žymi esantį toli nuo valdžios.
Net gimtoji Romo Kalantos Vilijampolė nubalsavo už žalią valstietį – politologą, kuris savo raštuose įtikinėja lipti į Vladimiro Putino batus ir jį suprasti. R. Kalanta nesiūlė užsidėti Leonido Brežnevo skrybėlės ir suprasti, kodėl rusams reikia mus nutautinti ir valdyti. Jis padėjo savo gyvybę ant laisvės aukuro. Tada Vilijampolė išėjo į gatves. Dabar ji, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, atėjo prie balsadėžių su visai kitokia žinute.
Nugalėtojams žaliems valstiečiams abu galimi partnerių pasirinkimai pavojingi. Renkiesi konservatorius – daugiau galių tektų atiduoti, bet opozicija silpnesnė. Renkiesi socdemus – gauni stiprią konservatorių opoziciją, bet mažesnį partnerį.
Klysta teigiantys, jog tik greta būdamas, gali saugoti nuo klaidų. Taip šneka tie, kurie nori į valdžią šiandien pat. Demokratijoje būtent opozicijos, o ne koalicijos partnerių paskirtis yra valdžios veiksmų priežiūra.
Kai konservatoriai prakalbo apie būtinybę valstiečiams pasitikrinti slaptose tarnybose, tapo aišku, kad šitos poros nebus. Toks reikalavimas primena per pirmą pasimatymą pateikiamą prašymą kitą kartą atsinešti pažymą iš venerologo. Akivaizdu, kad po to antro pasimatymo tikimybė labai sumažėja.
O socdemai pasiryžo rizikuoti. Jei jie negebės atsigauti rinkėjų akyse, juos pačius su visu pavadinimu gali praryti Žalias Valstietis, kaip savo laiku postkomunistinė LDDP prarijo LSDP su visu pavadinimu ir naryste Socialistų Internacionale. Taip gali įvykti socdemams ir pasitraukus į opoziciją, jei vyriausybė dirbtų sėkmingai, ir likus valdžioje, tokiu būdu viešai ignoravus nušvilpimą per rinkimus.
Po pasiryžimo dalyvauti antras socdemų žingsnis buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išmainymas į Ūkio ministeriją. Šis pageidavimas atskleidžia, jog socdemams trūksta bendros valios rimtai pasistengti, kad įrodytų rinkėjams savo socialdemokratines nuostatas ir šūkio „Svarbiausia žmogus“ svarbą. Vietoj žmogaus pasirinktas ūkis, kur galima tiesiog būti taip, kad per ketverius metus ministro pavardė netampa bent kiek plačiau žinoma.
Turbūt abejodami dėl savo sprendimo likti prie valdžios, socdemai kol kas nepaleidžia iš partijos pirmininkų Algirdo Butkevičiaus, kad bėdai ištikus, visus šunis galėtų ant jo sukarti. Labai pragmatiška išnaudoti pažeistą politiką iki galo.
Dirbdami koalicijoje, socdemai suteikia progą konservatoriams užsiauginti populiarumą smaginantis kritikos strėlėmis. Iš kitos pusės, valdžioje socdemai turi galimybę sėkmingais rezultatais susigrąžinti rinkėją.
Senovės kinų išmintis sako, kad tuo atveju, kai trūksta jėgų pergalei, reikia tiesiog atsisėsti ant upės kranto. Būk kantrus ir sulauksi, kada priešo lavonas praplauks pro tave.
Turbūt kiekviena iš trijų aptartų partijų šitoje kiniškoje dėlionėje save matytų kaip laimėtoją. Tačiau intriga lieka. Nežinome, ar laiko upė atneš politinį lavoną, ar nugalėtojų laivą, kurio leidžiamų fejerverkų šviesoje užges tas, kuris liko už borto, pasirinkęs pakrantę.
Tęsinys susidės iš visų trijų pagrindinių veikėjų veiksmų, bet nepamirškime, jog visada gali nelauktai pasirodyti kokia nors juodoji gulbė, kuri pakeičia visą išmąstytą seką.
Ramūnas BOGDANAS
Evgenios LEVIN nuotrauka
LRT
