Šiais metais Vilniaus universiteto organizacijų psichologės dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė, dr. Ieva Urbanavičiūtė ir dr. Rita Rekašiūtė Balsienė pradėjo įgyvendinti tyrimą, kuriuo siekia išsiaiškinti, kiek Lietuvos organizacijų darbuotojai yra įsitraukę į darbą. Tyrimas parodė, kad įsitraukimą veikia vadovo palaikymas ir jo teikiamas grįžtamasis ryšys, darbe turima galimybė tobulėti ir pačiam planuoti bei atlikti savo darbą.
Tyrimą atlikusios mokslininkės ieško atsakymų, ko reikia, kad žmogus dirbtų 100 procentų, nesijaustų išsekęs ir nevirstų kankinamu nerimo darboholiku. Lietuvos psichologų sąjunga rengia seminarus, kad visi norintieji susipažintų su šio tyrimo rezultatais.
„Jei norime, kad darbuotojas dirbtų 100 procentų, jis turi būti energingas, matyti darbo prasmę ir jausti jo svarbą bei pilnai ties juo susitelkti. Mes nekalbame apie darboholikus, kurie jausdami nerimą dėl neatliktų darbų negali išeiti namo – kalbame apie žmones, kurie mėgsta savo darbą ir nori jį atlikti kuo geriau. Nors įsitraukę į darbą jaučiasi pavargę po ilgos darbo dienos, jų nuovargis greičiau yra malonus, nes yra lydimas pasiekimų darbe. Paprastai tokie žmonės darbo dienos pabaigoje geba atsitraukti nuo veiklos ir skirti laiko asmeniniam gyvenimui. Naujausi tyrimai sako, kad ir jų partneriai, šeima yra laimingesni, nes darbe patirtos teigiamos emocijos perkeliamos į asmeninį gyvenimą, jomis užkrečiami šeimos nariai. Todėl įsitraukimas į darbą yra naudingas ne tik darbdaviui, įmonės vadovui, tačiau ir pačiam darbuotojui, nes tai tiesiogiai susiję su jo geresne savijauta ir sveikata“, – apie įsitraukimo į darbą svarbą kalba projekto vadovė dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė, Lietuvos psichologų sąjungos viceprezidentė.
Vilniaus universiteto organizacinės psichologijos mokslininkių inicijuotas tyrimas vykdomas bendradarbiaujant su Roterdamo Erasmus universiteto mokslininkais (Nyderlandų Karalystė), jį iš dalies finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Per metus laiko jame jau spėjo dalyvauti 10 Lietuvos viešo ir privataus verslo įmonių, iš viso į anketinės apklausos klausimus atsakė apie 2500 darbuotojų. Tyrime dalyvavo pačių įvairiausių profesijų atstovai: mokytojai, rezidentai, bibliotekininkai, vadybininkai. Projekto vykdytojos apibendrino, nuo kokių veiksnių labiausiai priklauso Lietuvos įmonėse dirbančių žmonių įsitraukimas į darbą.
Iki 70 proc. darbuotojo įsitraukimo į darbą lemia:
- Autonomija darbe (galimybė savo nuožiūra pasirinkti darbo atlikimo būdus, eiliškumą),
- Galimybė tobulėti darbe (tai ne tik dalyvavimas mokymuose, bet ir naujų užduočių formavimas, pokalbiai gaunant grįžtamąjį ryšį iš vadovo, trumpos „stažuotės“ kituose skyriuose ir t.t.),
- Protinis įtampa (jeigu ji nėra per didelė, ji energizuoja, padeda tikslingai nukreipti jėgas),
- Santykis su vadovu (vadovo teikiama parama ir informavimas apie darbo rezultatus).
Darbuotojo įsitraukimas į darbą, jo gerovė – tai organizacijos rūpestis. „Kai darbuotojas įsitraukęs, jis sunkumus darbe mato kaip galimybes tobulėti. Maža to, pats ieško naujų užduočių, naujų iššūkių. Jeigu žmogus išsekęs, net suteikus galimybes, pavyzdžiui, mokytis, jam tai bus tik dar vienas sunkumas, reikalaujantis papildomų jėgų, kurių ir taip trūksta“, – sako tyrėjos.
Kaip ir visi europiečiai
Neretai mėgstama sakyti, kad lietuviai ne tokie laimingi darbe, ne tokie kūrybingi, bijo kovoti už geresnes darbo sąlygas, nes bijo prarasti darbą ir pan. „Mes tokie patys kaip dauguma europiečių. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai tiek pat įsitraukę į darbą kaip ir europiečiai, tiek pat energingi, tiek pat mato savo darbo prasmę ir ties juo susitelkia“, - sako Lietuvos psichologų sąjungos viceprezidentė, dr. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Analogiški tyrimai atlikti ne vienoje Europos valstybėje leidžia atlikti palyginamąją analizę. Lietuvos mokslininkės sako, jog lietuviai savo įsitraukimu į darbą nenusileidžia, tačiau ir nelenkia kitų europiečių. „Lietuvių įsitraukimas į darbą nėra mažesnis nei kitų šalių. Įsitraukimą į darbą mes siejome su darbuotojo metiniais veiklos rezultatais – rezultatai tokie patys kaip Europoje, t. y. apie 10 proc. veiklos rezultatų mes galime paaiškinti žmogaus įsitraukimu į darbą“, – aiškina psichologės.
Kas trukdo dirbti 100 proc.
Tyrimu taip pat siekta išsiaiškinti, kokios darbo sąlygos turi neigiamą poveikį darbuotojo motyvacijai bei gerovei ir lemia išsekimą darbe.
„Išsekimas – tai emocinis nuovargis, kai žmogus jaučiasi išsunktas ne tik po darbo, bet pavargęs dar prieš atvykdamas į jį. Darbuotojas iki tam tikro lygio gali būti ir įsitraukęs į darbą, ir išsekęs, tačiau svarbu, kad įsitraukimas būtų didesnis. Kai išsekimas viršija įsitraukimą, mes sakome, kad organizacija jau rizikuoja prarasti darbuotoją, kadangi išsekimas tiesiogiai susijęs su sveikata ir prastesniais veiklos rezultatais“, - sako Lietuvos psichologų sąjungos narė, dr. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Pasak psichologių, labiausiai išsekimą didina darbe patiriama emocinė įtampa bei darbo ir laisvalaikio dermės nepaisymas. „Jeigu darbuotojui skambinama po darbo ar per atostogas, jei jis yra nuolat priverstas užsiimti darbo reikalais ne darbo metu, tai griauna asmeninį gyvenimą. Išnyksta pusiausvyra tarp darbo ir poilsio, taip sukuriamas papildomas stresas, kuris dar labiau sekina jėgas ir atima laiką. Žmogus turi turėti laisvalaikį, turi užsiimti kitokia veikla tam, kad galėtų tinkamai pailsėti ir atgauti fizines bei psichikos jėgas“, – sako tyrėjos.
Kiekvienai organizacijai – unikalus įsitraukimo didinimo receptas
Organizacijos paprastai nori žinoti, kokius darbo trukdžius reikia pašalinti, kad darbuotojai būtų labiau įsitraukę. Taip nepelnytai pamirštama, jog įsitraukimo didinimas nėra vienkartinis veiksmas ir universalaus recepto, tinkančio visoms organizacijoms, nėra. Mažindami negatyvių darbo aplinkos veiksnių poveikį turėtume pagalvoti ir apie tai, kaip bus puoselėjamos teigiamos darbo sąlygos.
„Kadangi tyrime dalyvavo žmonės iš įvairių sektorių ir skirtingų profesinių grupių, mes galime matyti visiems bendras ir atskiroms organizacijoms svarbias įsitraukimo į darbą sąlygas. Pavyzdžiui, vienose įmonėse įsitraukimą į darbą didino galimybė kelti kvalifikaciją, kitose – geras santykis su vadovu, dar kitose didele paspirtimi buvo kolegos“, – sako dr. J. Lazauskaitė-Zabielskė, Lietuvos psichologų sąjungos viceprezidentė.
„Kiekvienu atveju mes kalbame apie darbo sąlygų balansą. Jeigu mes daug reikalaujame iš žmogaus, turime daug ir duoti. Pavyzdžiui, jeigu duodame didelį darbo krūvį, turime suteikti daugiau laisvės planuoti savo darbus. Jei darbe daug protinės įtampos, vertėtų pagalvoti apie darbuotojo ugdymo galimybes. Dirbantieji su klientais paprastai patiria didelę emocinę įtampą, todėl reikėtų pagalvoti, kuo ją atsverti darbo aplinkoje, kad ilgainiui darbuotojas emociškai neišsektų. Konkrečios organizacijos atveju, pasitelkdami tyrimus, galime pasiūlyti organizacijai individualų įsitraukimo didinimo receptą“, – apibendrinimo projekto vadovė dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė.
Vilniaus universiteto organizacinės psichologijos tyrėjų atliekamas tyrimas išskirtinis tuo, kad turės tęstinumą – po metų jis bus pakartotas kai kuriose organizacijose. „Tuomet galėsime tiksliau pasakyti, nuo ko priklauso žmogaus įsitraukimas žvelgiant iš laiko perspektyvos, kurios prielaidos apie įsitraukimą į darbą yra tiesa, o kurios – tik mitas“, – sako projekto vadovė dr. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
