Ar reikia bijoti baimės?

Beveik kasdien per televiziją, žinias, spaudoje mus pasiekia pranešimai apie žmonių žūtis – per teroristų atakas, katastrofose, avarijose… Net jei tai vyksta toli nuo mūsų, ten, kur vargu ar kada nors pateksime, žmonių tragedijos nepalieka abejingų. O jei miršta mūsų artimieji, jei sprogdinamas tavo miestas… Milžiniška emocijų banga užlieja kaip lavina, ir ne visada gali šiai lavinai pasipriešinti. Ir visa tai vyksta „kasdienių“ stresų fone. Nerimas ir baimės taip pagauna žmones, kad pradedama bijoti savo paties šešėlio.

Kaip gyventi su tokiais jausmais, kaip su tuo tvarkytis? O gal nereikia su jais dorotis? Kas yra baimė ir kuo ji skiriasi nuo nerimo? Ar visada išsigelbėjimo nuo stresų naudinga ieškoti Bažnyčioje? O kaip elgtis, jeigu tai – jau depresija? Pokalbis apie visa tai su krikščioniškosios psichologijos instituto rektoriumi, dvasininku Andrejumi Lorgusu.

Tėve Andrejau, baimė, nerimas šiandien valdo daug žmonių. Dėl terorizmo atakų žmonės jaučia nerimą, jei atvykus į svečią šalį tenka naudotis viešuoju transportu. Ką galima padaryti, kad įveiktume šią baimę?

Tai visiškai adekvati baimė. Priversti žmones nebijoti – neįmanoma. Todėl nematau būtinybės stengtis nugalėti baimę.

Potrauminė terapija nekelia tikslų nugalėti baimes. Žodis „pergalė“ čia netinkamas. Žmonės ne šiaip sau bijo. Baimė – tai ne nesuvaldoma emocija, bet gana teisėta streso ar šoko pasekmė. Čia geriau būtų kalbėti apie tai, kaip padėti žmonėms įveikti potrauminius sutrikimus.

Kalbant apie terorizmo atakas, reikia suprasti, kad tai traumuojantis sutrikimas, kurį sukelia informacija, naujienos, sensacijos apie katastrofas ir tragedijas. Čia sutrikimų kyla ne patiems įvykio dalyviams, o tiems, kas tapo viso to liudininkais per masinės informacijos priemones. Ir paprastai tokie žmonės neįtraukiami į nukentėjusiųjų statistiką. Apie juos nekalba ir nerašo, į gydymo įstaigas jie nesikreipia. Bet tokių žmonių labai daug. Į statistiką jie nepatenka – jie patenka į savotišką, neverbalizuotą trauminių sutrikimų fondą. Todėl natūralu, kad yra žmonių, kurie po terorizmo atakų metro stotyse visam gyvenimui atsisako naudotis šiuo viešuoju transportu.

Ar galėtumėte paaiškinti, kaip po informacijos apie terorizmo ataką kyla stresas, panika? Kaip susiformuoja ši baimė?

Stresas kyla iškart, kai tik matome kadrų iš katastrofos vietų, kai matome žuvusių žmonių. Dabar žiniasklaidos priemonės siekia didelio operatyvumo ir konkuruoja, kas parodys vaizdų „iš vietos“ – po sprogimo ar kitos nelaimės. Ir, beje, nesibaidoma parodyti ir žuvusiųjų kūnų. Štai tokie kadrai ir traumuoja žmones. Matydami nuotraukas ir įrašus, kaip išnešami kūnai, žmonės išgyvena sukrėtimą, patiria šoką. Net ir pats pranešimas apie tai, kad žuvo žmonės, sukelia tokį patį poveikį – todėl, kad žmonės įsivaizduoja save aukų vietoje. Jie tarsi patys patiria visą siaubą, tačiau kiek kitaip – ne taip, kaip nukentėjusieji ar tapusieji tiesioginiais įvykio liudininkais. Nes nukentėjusieji, kurie išgyveno, iš pradžių nejaučia baimės – jie patiria šoką, baimė ateina gerokai vėliau. Ir tai vėlgi bus kitokia baimė nei ta, kurią patiria žmonės, pamatę ar išgirdę pranešimus apie tragediją.

O koks konkrečiai yra tas skirtumas?

Sužinojusieji, tarkim, apie sprogimą, nepatyrė fizinio sprogimo sukelto poveikio, nepajautė sprogimo bangos, kvapo, dūmų, dusulio, nematė nei nuolaužų, nei kraujo. Jie emociškai sukrėsti, įsivaizduodami, kad patys galėjo tapti aukomis, jaudinasi dėl keliaujančių savo artimųjų. Jie taip pat ir užjaučia nukentėjusiuosius. O tiesiogiai nukentėjusieji patiria fiziologinių sukrėtimų, kurių pasekmė gali būti ir fiziologiniai sutrikimai, ir psichiniai, ir nerviniai.

Kaip reikia gyventi, kad panašios emocijos neužvaldytų žmogaus?

Jei kalbėsime apie panašius tragiškus įvykius, tai negalime savęs paversti bejausmiais. Jausti kitų skausmą, išgyventi sukrėtimą – normalu. Manau, kad kaip tik labai svarbu žmogui išsaugoti jautrumą panašiems įvykiams, nes nejautrumas veda prie žiaurumo ir prievartos. Žmogus, kuris nustoja bijoti ir jausti mirties pavojų, pats tampa socialiai pavojingas, todėl, kad gali sutikti atlikti šį baisų vaidmenį – mirtininko ar bombos kurjerio.

Bet jei gebėjimas išgyventi, jaudintis yra normalus, tai, tikėtina, užsitęsęs stresas, kaip šio sukrėtimo pasekmė, – jau patologija?

Jei žmogui pasireiškia potrauminiai sutrikimai, t. y. jis išgirdo naujieną ir nesugebėjo su tuo susitvarkyti, patyrė šoką, kuris tęsiasi savaitėmis, reikia kreiptis į specialistą – psichologą, psichiatrą. Gydyti galima keletu būdų: medikamentais, psichoterapija. Jei žmogus pats nesugeba iš šios būsenos išsivaduoti, susiformuoja potrauminis sindromas, kuris pasireiškia skirtingai. Pavyzdžiui, pasikeitusia psichine būsena. Toks žmogus tampa nerimastingas, perdėtai įtarus, įsibaiminęs, bijo išeiti į gatvę, vengia žmonių, minios, atvirų erdvių. Pradeda bijoti žmonių, kurie jam atrodo panašūs į sprogdintojus – tarkim, tamsiaplaukių, barzdotų, rytiečių ir pan. Gali išsivystyti paranoja. Su tokiomis traumomis būtina „padirbėti“.

Ką turite omenyje „padirbėti“?

Psichoterapinį darbą – individualų ar grupinį. Beje, kai kuriose šalyse žinoma panašaus darbo su žmonėmis patirtis per masinio informavimo priemones, visų pirma – per televiziją. Rodomi specialūs klipai, kuriuos parengė psichologai, socialiniai darbuotojai. Jei adresuoti skirtingoms gyventojų grupėms, juos siūlo peržiūrėti ir namuose, ir mokyklose. Ir jie kuriami bei rodomi nuolatos. Klipuose vaizduojami skirtingi dalykai, pavyzdžiui, kaip galite save apginti, kur ir kaip pasislėpti. Be to, į klipo kadrus būtinai įtraukiama raminamų, taikių vaizdų. Taip iš šoko būsenos žmogus gali pereiti į aktyvaus veikėjo.

Laikoma, kad pavasaris ir ruduo – sezonai, kai sutrinka psichika, o sergantieji patiria paaštrėjimų. Ar tikrai taip?

Taip, iš tiesų šiais periodais pastebimas tokių ligų paūmėjimas. Jei taip nutinka, būtina kreiptis į gydytojus. Bet net ir sveiki žmonės gali patekti į depresinę būseną.

Ar gali stresą patiriantis žmogus, jaučiantis stiprų nerimą, nusiraminimą rasti Bažnyčioje – garbindamas Dievą, melsdamasis? Ar tai tiesiog būdas pabėgti nuo ligos?

Į šį klausimą nėra vieno atsakymo. Dar atsakymas priklausys ir nuo to, kaip žmogus jaučiasi bei koks jis yra apskritai.

Tikinčiam, įpratusiam eiti į bažnyčią žmogui, garbinančiam Dievą – tai, žinoma, ir palaikymas, ir nusiraminimas, ir palaiminga pagalba, tvarkantis su savo emocijomis ir problemomis. Tiems, kurie į bažnyčią neina, viskas šiek tiek kitaip. Tam tikriems žmonėms apsilankymas bažnyčioje suteiks nusiraminimo ir palaikymo. Bet tai nustatyti gali tik jie patys. Jei bažnyčia juos veikia raminamai, jei jie jaučia jos maldingą atmosferą, jei bažnyčioje džiugu, tai apsilankymas čia tikrai veiks teigiamai.

Bet yra ir tokių žmonių, kuriems lankymasis bažnyčioje yra sunkus, varginantis, nes jiems Bažnyčia asocijuojasi su kažkuo niūriu, grasiu. Jiems Bažnyčia – tai teismas, sąžinės patikrinimas. Jei tokie žmonės patiria potrauminių sutrikimų, jiems apsilankymas bažnyčioje nepadės, kaip tik gali paaštrinti tam tikras būsenas. Kita vertus, juos visiškai kitaip gali paveikti susitikimas su kunigu, vienuoliu, dvasininku ne bažnyčioje – tarkim, paskaitose ar namuose. Gali būti, kad toks pokalbis su dvasininku taps naudingas ir nuramins.

Beje, esama ir tokių žmonių, kuriems, patyrus tam tikrų potrauminių sukrėtimų, labai pavojinga lankyti vietas, primenančias apie mirtį: kapines, paminklus, memorialus aukoms ir pan. Tokių vietų lankymas provokuoja mirties ir baimės dėl artimųjų išgyvenimus.

Kaip matote, vieno recepto nėra. Labai svarbu suvokti, kaip konkretus žmogus jaučiasi, kokia jo psichologinė būsena. Kai kam Bažnyčia – džiaugsmas, o kai kam – priminimas apie mirtį. Aišku, daugeliui iš mūsų Bažnyčia – tai gyviesiems, o ne mirusiems skirta vieta, gyvenimo džiaugsmas, o ne mirties grėsmė.

Nemažai žmonių bando iš tokių būsenų „lipti“ vartodami antidepresantus – neretai, ir patys sau juos pasiskirdami. Ką apie tai manote?

Vertinu tai neigiamai. Savarankiškai geriau jokių vaistų nevartoti. Reikia pasikonsultuoti su gydytoju – būtent su gydytoju. Aš, pavyzdžiui, esu psichologas ir atsisakau rekomenduoti gerti vienokius ar kitokius vaistus – dėl medikamentų geriau kreiptis į medikus. Čia neturėtų būti jokios saviveiklos – tai pavojinga gyvybei.

Nerimas dažnai žmogų panardina į melancholiją, netgi neviltį. Kaip susigaudyti savo baimėse, savyje? Apskritai, kaip atskirti nerimą nuo baimės?

Pagrindinis skirtumas tarp nerimo ir baimės yra tas, kad baimė visada turi savo objektą. Reikia suprasti, ko aš bijau. Ir jeigu, tarkim, žmogus bijo važiuoti metro ar skristi lėktuvu ir todėl jais nesinaudoja, tai gali jaustis daugiau ar mažiau adekvačiai, ramiai. O nerimas nesusijęs su jokia konkretybe, todėl jis nepraeina, o tiesiog yra tai didesnis, tai mažesnis – priklausomai nuo žmogaus dvasios išgyvenamos įtampos. Nerimą labai sudėtinga verbalizuoti. Labai sunku nustatyti, apibrėžti, kodėl žmogus nerimauja. Todėl su nerimu dirbti daug sunkiau. Tai tokia išplaukusi foninė būsena, kuri žmogui sukelia žymiai daugiau problemų nei baimė. Baimių galima vengti, nes galima išvengti jų šaltinio – baimės objekto. Su nerimu taip nepasielgsi – nerimas neturi savo veido.

Nerimas visada paaštrėja, kai vyksta tragiški įvykiai, artimųjų mirtis. Žmonių nerimastingumą labai stipriai veikia žiniasklaida, ir tai, beje, viena iš šiuolaikinio pasaulio problemų: žiniasklaida turi gigantišką poveikį žmonėms. Bet žurnalistai to nesupranta – jiems reikalingos sensacijos, o nerimastingiems žmonėms sensacijos – tai kaip ant atviros žaizdos pilti druską.

Tai, ką žiniasklaida daro su žmonėmis, galima pavadinti vienu žodžiu: prievarta! Dabar žurnalistai visiškai nebevertina žmonių jausmų paūmėjimo, atvirkščiai: žmonių nerimastingumu manipuliuojama, nes būtent iš to galima uždirbti papildomų reitingo taškų, tai reiškia – pinigų. Nes būtent nerimastingi, jautrūs žmonės tampa ta auditorija, kurie puola ieškoti išsigelbėjimo, išleisdami daugybę pinigų apsauginėms priemonėms.

Pasikartosiu, su nerimu dirbti labai sunku, ir jis pasireiškia ir ryte, ir vakare, ir nesąmoningai, ir sąmoningai, sapnuose, snaudžiant, realybėje. Nerimas atima darbingumą, jėgas. Galiausiai sukelia somatinių sutrikimų: hipertoniją, virškinimo sistemos sutrikimų, hormoninį disbalansą. Nerimas – labai rimta problema, bet ne liga.

Ar teisingai suprantu, kad nerimas nuolatos ieško, kaip pasireikšti, ir jį sukelti gali bet kuri situacija?

Jei omenyje turite nerimo tapimą baime, tai tada ne nerimas ieško sau objekto – tai žmogus ieško, nes jam daug lengviau išgyventi baimę nei nerimą. Daug lengviau, kai jaudulys nukreiptas į kažką konkretaus. O kai nesupranti, ko bijai – tai labai sunki būsena. Štai, tarkim, terorizmas. Iš dalies tai šiek tiek konkretu, bet… visiškai neapibrėžta, neaišku. Terorizmas neturi sienų, todėl jis ir baisus. Ir žmones šis neapibrėžtumas smaugia. Jei konkretizuotume – palengvėtų.

Žmogui natūralu nerimą perstumti į baimės planą.

Ar mūsų maistas, maitinimosi įpročiai, pasninkas kažkaip susijęs su nerimu?

Pasninkavimas kai kuriuos žmones gali paveikti neigiamai. Nes tai vis dėlto – sunkus darbas, įtampa. Jautriems žmonės nereikia dar vieno papildomo nerimo, įtampos šaltinio. Tačiau nereikia pamiršti ir apie tai, kad maistas mums teikia raminamą poveikį. Labai dažnai – jei pastudijuosime psichologinius darbus – žmonės savo baimes ir nerimą „suvalgo“: pradeda valgyti daug, nesustodami. Dar patarčiau žmonėms tiesiog nustoti žiūrėti televizorių ir neskaityti naujienų internete – tai būtų žymiai naudingiau. Bent jau nerimo tikrai gerokai sumažės.

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode