Sukasi apžvalgos ratas aplink rajoną ir vis veda į kitą vietą. Kvietėme jus į Viekšnius, Laižuvą, Gyvolius, Mažeikius, Sedą ir kitur, dabar laukiame jūsų Tirkšliuose, kur kiekvieną nustebins Penkių širdžių koplytstulpis ir pušyno, kažkada priglaudusio atsiskyrėlį, kvapas.
Seniūnijos centras
Tirkšliai – seniūnijos centras, miestelis, nutolęs nuo Mažeikių 6 km į pietus, prie Mažeikių–Plungės kelio. Per Tirkšlius teka upelis Stulpas (Viešetėsdeš. intakas). Yramokykla,sveikatos priežiūros centras, biblioteka,bažnyčia,kapinės ir ypač visus viliojantis pušynas.
Miestelis radialinio plano. Keliai veda į Geidžius,Pievėnus,Sedą, Žemalę, Telšius.
Miestelio istorija
Kaip rašoma virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, nuo XIII a. minimas Tirkšlių kaimas, nuo XVI a. pradžios – miestelis ir dvaras. 1569 m. minima turgavietė, alaus, midaus ir degtinės smuklės. 1605 m. Tirkšlių dvaro inventorių surašė karališkasis revizorius E. Ilgovskis, iš kurio aprašų aiškėja, kad Tirkšlių būta dvaro be seniūnijos, kuriam priklausė 150 valakų žemės. Taip pat minimas Tirkšlių miestelis.
1612 m. pastatyta bažnyčia, o 1630 m. birželio 12 d. miestelyje įvyko inkvizicijos teismas: už raganavimą ant laužo buvo sudeginta Regina Kosciukienė, vėliau to paties likimo susilaukė dar dvi „raganos“. Jų mirties dekretą pasirašė dvarininkai, teisėjai: Juozas Kšiževičius, Bogdanas Mikulčiu, J. Mališevskis, J. Gurilavičius, M. Daubaras ir kt.
Kaip teigiama enciklopedijoje, Tirkšliai labai nukentėjo dėl Šiaurės karo (1700–1721) ir 1710 maro: miestelyje liko tik viena smuklė ir 3 lūšnos.
1750 m. įsteigta parapinė, 1867 m. – valdinė pradžios mokykla. Parapinėje mokykloje 1804 m. mokėsi 20, 1805 m. – 22, 1807 m. – 17, 1808 m. – 17, 1809 m. – 24, 1810 m. – 25, 1811 m. – 10, 1812 m. – 7, 1813 m. – 8, 1814 m. – 6 berniukai, 1815 m. – 40 berniukų ir 15 mergaičių.
XIX a.–XX a. I pusėje Tirkšliuose buvo valsčiaus centras. XIX a. vyko dideli turgūs ir prekymečiai. 1863 m. birželį ir spalį sukilėlių būriai prie Tirkšlių kovėsi su caro kariuomene. Apie 1901 m. tirkliškis G. Miežis įsteigė pirmąją lietuvišką krautuvę su lietuviška iškaba. 1905 m. gruodį valstiečiai pašalino carinę valsčiaus valdybą ir išrinko naują. Tais metais veikė valsčiaus raštinė, vaistinė, degtinės monopolis, kuriame 1904 m. buvo pragerta degtinės už 14025 rublius, 7 alinės, krautuvė. Prieš I pasaulinį karą buvo susidariusi lietuvių vaidintojų trupė, ruošusi vakarus. Spaudos draudimo metais Tirkšlius pasiekdavo draudžiamoji spauda, kurią atgabendavo knygnešiai. 1914 m. gegužės 4 d. tirkšliškiams J. Vaičkaus skrajojamasis teatras parodė du kūrinius: K. Alytos trijų veiksmų vaizdelį „Ant bedugnės krašto" ir Vaižganto 2-jų veiksmų komediją „Nepadėjus nėr ko kąsti“.
1915 m. balandžio 24 d. Tirkšlius užėmė vokiečiai, gegužės 9 d. – rusų kariuomenė, o gegužės 10 d. buvo išvaryti visi žydai. 1919 m. pradžioje buvo išrinktas Tirkšlių valčiaus revoliucinis komitetas. 1918 ir 1925–1940 m. veikė LKP kuopelė, nuo 1920 – LKJS organizacija; 1932–1937 m. – LKP parajonio, 1938–1940 m. – valsčiaus komitetas. 1920 m. rudenį Tirkšliuose įvyko LKP Mažeikių parajonio konferencija.
Nepriklausomybės metais Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Buvo valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktas, ambulatorija, policijos nuovada, vaistinė, malūnas, kooperatyvas, eletrinė, smulkaus kredito draugija, valstybės bibliotekos skyrius, šaulių skaitykla, kelios krautuvės, amatų verso įmonės. Miestelio centre iš senovės laikų stovėjo šv. Florijono statula. Antrojo pasaulinio karo metu Tirkšliai labai nukentėjo. Daug gyventojų deportuota. Pokario metais Tirkšliai buvo apylinkės ir kolūkio „Jaunoji gvardija" centras.
Nuo XVII a. pab. ar XVIII a. pr. iki 1941 m. miestelyje buvo Tirkšlių žydų bendruomenė. 1861–1863 m. laikotarpyje žydo Iciko Lapidos darže, kur XVIII a. buvo kapinės, prie žmogaus griaučių rastas ketvirčio gorčiaus talpos puodas su monetomis (XVII–XVIII a.).
1928 m. mokyklos kieme buvo pastatytas kryžius. 1965 m. jį nupjovė tuometis mokyklos direktorius V. Strumskis su trejetu kitų savo darbuotojų. Medinę dalį sudeginę, o metalinį kryžių spėjusi išgelbėti ir išsaugojusi valytoja dirbusi E. Vaičkienė. 1989 m. vasario 16 d. buvęs mokyklos direktorius V. Liauba šio kryžiaus vietoje pastatė ir pašventino Pranciškaus Bružo padarytą naują kryžių.
1945 m. liepos 6 d. netoli Tirkšlių miestelio esančiame miške karinės-čekistinės operacijos metu buvo nukauti aštuoni J. Ukso būrio partizanai.
1998 m. balandžio 6 d.po pietų Tirkšlių miestelį nusiaubė stiprus viesulas, apgriovęs keletą pastatų. 2001 m. atstatytas Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas koplytstulpis.
Dabar miestelis vis gražėja, pušyne atsirado puiki poilsio zona, tvarkomas centras, mokykla pavadinta partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardu, restauruotas Kultūros centro pastatas, kur veikia įvairūs meno kolektyvai, renginiai.
Penkių širdžių koplytstulpis
Tirkšliai ne tik atsinaujina, bet ir stropiai saugo savo istoriją, ją menančius istorinius ir kultūros paveldo objektus. Mažeikių krašto enciklopedijoje minimi šie kultūros paveldo objektai: koplytstulpis, vadinamas Penkių širdžių koplytstulpiu, pastatytas 1867 m. miestelio centre, Dariaus ir Girėno gatvėje. 2005 m. pavasarį įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.
Pasakojama, kad Penkių širdžių koplytstulpis Tirkšliuose sumūrytas nežinomo autoriaus 1676 m. Koplytstulpis baltas, mūrinis, tinkuotas, apie 8 m aukščio, pasibaigia geležiniu kryžiumi. Jo viršuje yra nedidelė, keturkampė, vertikalių formų koplytėlė – imituojanti portiką. Apvaliąją dalį iš trijų pusių puošia ryškiai raudonų penkių širdžių eilės. koplytstulpio architektūrai įtakos turėjo ankstyvasis barokas. 1981 m. koplytstulpis restauruotas pagal architekto V.Žemkalnio projektą.
Koplytstulpis stovi miestelio aikštės pakraštyje, prie senojo Mažeikiai–Seda kelio, aštuonkampėje aikštelėje, įrengtoje ant supiltos žemės kauburio. Aikštelę juosia žema, dengta dvišlaičiu stogeliu, akmenų mūro tvora.
Apie koplytstulpio atsiradimą yra daug padavimų. Viename jų teigiama, kad koplystulpį pastačiusi Važinskienė savo sūnaus, kurį pakorė švedai, atminimui, 1667 m.
Kitame padavime menama, kad švedams puolant žemaičius, Tirkšlių savininkas ir Apuolės pilies gynėjas Važinskis buvę išvykęs į apylinkes telkti kariuomenės. Švedai atvykę į Tirkšlius ir pradėję Važinskio ieškoti. Juos pamačiusi Važinskienė su 4 vaikais pasislėpusi viename iš trijų dvaro požeminių urvų. Švedai įsiveržę, bet nieko neradę. Sugavę sargą, klausinėję, kur yra dvarininkas ir jo šeima, tačiau sargas neišdavęs ir slėptuvės neparodęs. Įpykę švedai nuvedę sargą į miestelio aikštę ir ten jį nužudę. Sugrįžęs namo, Važinskis atradęs visus šeimos narius. Ištikimajam sargui, išgelbėjusiam jo šeimos narių gyvybes, pastatydinęs mūrinį paminklą su 5 raudonomis širdimis.
Gyventojai pasakoja, kad Penkių širdžių paminklas primenąs baudžiavos laikus, dvarininkės Važinskienės valdžią. Netoli Tirkšlių dvaro, prie Žemalės–Sedos vieškelio, gyveno miškelyje atsiskyrėlis Drazdauskas (dabar ten stovi paminklinis akmuo). Mažai atsiskyrėlis beišeidavo iš savo lūšnelės, tik į mišką uogų, grybų, šaknelių maistui. Vieni baudžiauninkai atnešdavo jam duonos riekelę, kiti – pieno puodynę.
Nepatiko Drazdauskas dvarininkei Važinskienei, nes drįso kai kada apie ją aštresnį žodį pasakyti. Vieną dieną įdavė ponia savo tarnams maisto ir prisakė nunešti atsiskyrėliui. Tą pačią dieną į Tirkšlių girią išjojo pamedžioti Važinskienės sūnus ir pasiklydo. Jau temstant pamatė miško glūdumoje žiburėlį. Tai ir buvo atsiskyrėlio lūšnelė. Prisipažino labai išalkęs, o senukas jam sako: „Nieko neturiu, sūneli, tik tavo motinos atsiųstą dubenėlį sriubos su mėsa ir duona“, ir atidavė Važinskienės sūnui tą maistą. Namie pajuto jaunikaitis silpnumą, stiprius skausmus viduriuose, o motina, sužinojusi, ką suvalgė sūnus, apalpo, mat maistas buvęs užnuodytas. Po sūnaus mirties buvo pažymėtas pirmasis širdies skausmas.
Kitas dvarininkės sūnus užjojo į karčemą. Buvo jau gerokai „įkaitęs“, kai liepė vienam valstiečiui užsodinti jį ant arklio. Šis nepakluso: „Tu mums ne ponas – baudžiava panaikinta.“ Kirto Važinskas buvusiajam baudžiauninkui per veidą ir už tą smūgį sumokėjo savo gyvybe… Tai buvo antro skausmo širdis būsimajam paminklui.
Bėgo laikas. Dar vienas Važinskas išjojo į karą ir žuvo, palikdamas trečiąją skausmo širdį paminklui, o Važinskienė susiruošė evakuotis. Susidėjo savo brangenybes į metalinę dėžę ir užkasė Tirkšlių girioje. Toje vietoje pasodino pušaitę ir į jos šerdį įkalė geležinį pleištą. Dvarininkei padėjo du likę sūnūs. Grįžtant vienas, gobšumo apakintas, užmušė savo brolį, o prie pat namų jį patį kažkas nušovė. Brangenybių paslaptį priglaudė Tirkšlių miškas, o paminkle liko dar dvi skausmo širdys. Dabar jau visos penkios.
Etnoarchitektūrinė sodyba
Mažeikių krašto enciklopedijoje ninima etnoarchitektūrinė sodyba įsikūrusi Tirkšlių k., apie 2,7 km į pietus nuo Tirkšlių. Pastatas XIX a. Tai vaizdingas lygumoje susiklostęs viensėdis, apaugęs dideliais tankiais medžiais, supamas daržų, ariamų laukų ir už jų šiaurinėje pusėje esančio miško. Teritorijos plotas 0,40 ha. Sodyba užstatyta: pagrindiniai pastatai – namas, svirnas, tvartas, daržinė, vad. rėja ir neseniai pastatytas ūkinis pastatėlis. Sodyba turi ūkinį ir švarųjį kiemus. Švarusis kiemas yra pietrytinėje sodybos dalyje tarp gyvenamo namo ir svirno. Į šiaurės vakarus nuo jų tarp tvarto ir daržinės yra ūkinis kiemas. Tarp namo ir svirno – svirtinis šulinys. Sodyba apsodinta klevais, liepomis, beržais, įvažiavimą žymi vinkšnos. Prieš namą švariajame kieme įrengtas gėlynas. 2003 m pabaigoje įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.
Žydų sinagoga
Pasak Mažeikių krašto enciklopedijos, Tirkšlių sinagoga, išlikusi J. Janonio g. 15A, Tirkšliai, Tirkšlių sen., Mažeikių r. sav., į nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta 2015-ųjų metų pabaigoje. Paveldosaugininkų spėjimu, Tirkšliuose išlikę žydų maldos namai – ankstyviausia iš vėlyvojo klasicizmo periodo sinagogų. Ji medinė, nedidelė, stačiakampio plano, dengta dvišlaičiu stogu, atgręžta rytų–vakarų kryptimi. Pastato ilgis – 13,5, plotis – 12,1 metrų. Pietinėje ir šiaurinėje sinagogos sienose esantys langai išdėstyti vienoje linijoje, nėra aiškios išorinės ribos tarp vyrų ir moterų pusių. Išliko gana sudėtingo langų profilio fragmentų, virš langų esančių karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšulių imitacijų.
Apie tai, kada tiksliai Tirkšliuose pastatyta sinagoga, nėra žinoma. Aišku tik tiek, jog XIX a. pradžioje ji jau stovėjo. Ji statyta apie XIX a. vidurį. Sovietmečiu sinagoga paversta sandėliu, prie vakarinės sienos buvo pristatytas prieangis, tačiau dabar jis nugriautas. Sovietmečiu buvo visiškai sunaikintas pastato interjeras. Pakenkta ir eksterjerui: rytinėje sienoje išpjautas langas, užkalti šoniniai langai, iš dalies rekonstruota vakarinė siena. Nepaisant to, jog autentiškas sinagogos interjeras visiškai sunaikintas, pagal kai kuriuos išlikusius elementus galima mėginti bent iš dalies rekonstruoti buvusį vaizdą.
Aron kodešo būta ties rytine sinagogos siena. Ten yra išlikę du jį rėminę šešiakampiai piliastrai. Jie baltai dažyti, viršuje – mėlyna juosta. Kiek žemiau juostos yra kažkas panašaus į tris hebrajų abėcėlės raides, tačiau tiksliai jų įskaityti neįmanoma. Galima tik kelti hipotezę, jog ant jų yra buvęs kažkoks užrašas. Sinagogos interjere aiškiai matoma riba, kur prasidėjo moterų galerija (dabar sunaikinta). Vidinės sinagogos sienos buvo tinkuotos, vėliau nudažytos šviesia spalva (yra išlikę keli fragmentai).
1941 m. Tirkšlių sinagoga su joje rastu turtu buvo užantspauduota, raktas perduotas valsčiaus viršaičio žiniai.
2014 m. sinagoga buvo tvarkyta Lietuvos žydų bendruomenės lėšomis – remontuotas stogas, pamatai, angos. Tirkšlių sinagogai 2015-11-09 suteikta teisinė apsauga, ji yra šalies kultūros vertybių registre.
Puslapį parengė gajutė ABELKIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia