Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat iškyla klausimas, kas atsakingas už mokinio mokymąsi, jo rezultatus. Dažniausiai girdime, kad mokytojas neišmokė, mokytojas nesudomino, nemotyvavo, dar kažko nepadarė, tačiau girdėti ir kitokių atsiliepimų, kad mokytis turi pats mokinys, o mokytojas yra tik jo padėjėjas, kuris padeda išmokti. Teko išgirsti visokių nuomonių: buvusių ir esamų mokinių, mokytojų, tėvų. Kas teisus ir kaip yra iš tikrųjų, neturime teisės spręsti, paliekame skaitytojui pamąstyti ir susidaryti savo nuomonę.
Atsakingi suaugę žmonės
Buvę mokiniai, dabar jau suaugę žmonės, auginantys savo atžalas, mano, kad daug kas priklauso nuo tėvų ir mokytojų, būtent nuo suaugusių žmonių, kurie vaiką turi paskatinti, pastūmėti tinkama kryptimi ir padėti suvokti, kam tas mokslas reikalingas.
Pasak Audros Sapronovaitės, negalima labai abstrakčiai atsakyti, kas atsakingas, daug priklauso ir nuo tėvų auklėjimo bei parengimo priešmokyklinėje stadijoje: „Manau, pradinėse klasėse labai daug priklauso nuo mokytojos intelekto ir sugebėjimo nukreipti vaiką teisingu keliu. Vėliau vaikas besimokydamas ir tobulėdamas turi pats nusistatyti savo prioritetus ir siekti savo išsikeltų tikslų. Reziumuodama galiu pasakyti, kad mano nuomone, mokinio sėkmė vienodai priklauso ir nuo mokinio, ir nuo mokytojo.“
A. Sapronovaitės mintims pritarė ir kita buvusi mokinė, dabar jau pati auginanti dukrytę, Jovita Kaminskytė: „Viskas priklauso nuo aplinkos ir aplinkinių žmonių, nuo saviįtaigos ir kitų postūmio, nuo motyvacijos ir atstumiančių dalykų. Svarbu, kaip mokinys ir mokytojas priima vienas kitą.“
Arunas Knabikas pažvelgė kiek giliau. Jo manymu, daug kas priklauso nuo to, kaip sudaryta švietimo programa, už kurią nei mokiniai, nei mokytojai nėra atsakingi.
Lauros Sutkuvienės nuomone, atsakomybę labiausiai turi prisiimti tėvai ir mokytojai: „Jie suaugę žmonės, turi mokinį vesti tinkama kryptimi, ta prasme mokinys siekia rezultatų arba nesiekia. Bent jau mano pačios vaikai vargu ar patys labai sielotųsi gavę neigiamą pažymį, jei žinotų, kad grįžus namo mama nenukels stogo. Beje, mano trylikametė sako, kad už moksla atsakingas mokytojas, t. y. mokytojai turi sudominti vaiką, nerėkti ant jo.“
Lemia ne tik mokytojas
Pasak abituriento Antano Miltinio, daug kas priklauso nuo paties mokytojo. Jo nuomone, yra mokytojų, kurie moko, bet taip nieko ir neišmoko, o yra mokytojų, kurie, nori ar nenori, vis tiek tave išmoko: „O jei dar ir pats pasistengtum, iš viso turėtum gerai mokytis. Daugiausia atsakingas mokytojas. Jei labai sudomina mokinį ir gerai aiškina, tai ir tas pats blogiausias mokinys klausysis ir išmoks kažką.“
Kita abiturientė Kamilė Juodeikytė sakė, jog dabar jos pagrindinis tikslas mokykloje yra pasiruošti egzaminams, kad juos galėtų išlaikyti kuo sėkmingiau ir nekiltų problemų su studijomis. „Aišku, egzaminai yra svarbiausias, bet ne vienintelis dalykas mokykloje. Man dar svarbu tobulėti kaip asmenybei, mokytis suprasti skirtingus žmones, priimti kitokias nuomones, bendrauti, – dėstė savo mintis K. Juodeikytė. – Kalbant apie tai, kas atsakingas už rezultatus, iš 10 „atsakomybės“ balų 7 skirčiau mokiniui, 3 – mokytojui. Jeigu mokinys nenori mokytis, kad ir koks geras bebūtų mokytojas, mokiniui galvos neatidarys ir informacijos nesudės. Kaip pavyzdį galiu pateikti savo dabartinės lietuvių kalbos mokytojos patirtį. Vienos klasės mokiniai, visi vienodai mokyti nuo 9 klasės ir iš 30 mokinių 9 mokiniai egzaminą išlaikė virš 90 balų, 4 mokiniai jo neišlaikė iš viso. Visiems aiškinta tas pats, visiems dėmesys skirtas toks pat. Aišku, jeigu mokytojas neatlieka savo darbo tinkamai, tai tikrai turi įtakos mokinio rezultatams, bet jų iki galo nenulemia.“
Paskutinius metus mokykloje besimokančios Eridanos Andriekaitės požiūriu, dauguma mokinių mokykloje siekia, kad juos paruoštų ateičiai. Tik vienetai eidami į mokyklą siekia žinių, informacijos, saviugdos, tobulėjimo, o dauguma nori, kad informaciją mokytojai patys įdėtų į galvą, todėl labai dažnai mokiniai dėl žinių kokybės suverčia kaltę mokytojams, kad neva blogas mokytojas, blogai mokoma, neišaiškina ir t. t. „Tačiau mano nuomonė kiek kitokia, – prieštaravo savo bendraamžiams E. Andriekaitė. – Negalėčiau teigti, kad visi mokytojai išmoko gerai, žinoma, yra visokių mokytojų, kurie galbūt dirba ne pagal savo pašaukimą, bet už mokymąsi atsakingas ir pats mokinys. Juk labai dažnai gero mokytojo, kuris labai gerai vertinamas už savo žinias, tiesiog nesiklausoma, iš jo šaipomasi arba tiesiog ignoruojama. Tiesiog mokinys, kuris rūpinsis savo ateities planais, savo karjera, visada ras būdą, kaip siekti geriausios mokymosi kokybės, o tas, kuris to nenorės arba paprasčiausiai tingės, visada ras būdą, kaip sukritikuoti mokytoją. Kaip ir kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis, taip ir mokinys yra savo išsilavinimo kalvis.“
Kalbėdama apie savo tėvų ir senelių mokymąsi, E. Andriekaitė minėjo, jog mokslas tais laikais buvo kiek kitoks: „Visų pirma, jų laikais informacijos buvo tiek, kiek buvo vadovėliuose, nes nebuvo daug informacinių technologijų, bet nuo to jų mokymas nenukentėjo, anaiptol, mokymosi kokybė buvo geresnė negu šių laikų. Gal todėl, kad informacines technologijas naudojame ne mokslui? Kitas dalykas, kai mokėsi seneliai, buvo griežtesnė tvarka, o pas mus didelė pasirinkimo laisvė, kuri vienu atveju gerai, o kitu ne. Mano akimis, įvykę daug pokyčių švietimo sistemoje nuo mano senelių laikų iki šių dienų, bet tiek vienu atveju yra pliusų ir minusų, tiek kitu.“
Paslaugos tiekėjas
Pasak mokytojos Žanos Savickienės, dėl mokinių mokymosi, jos manymu, atsakingi ne tik vaikai, mokytojai, bet ir tėvai: „Kai šis trikampis glaudžiai susieina, tada ir rezultatas pasiekiamas. Šiandien mokytojo padėtis ypatingai nepavydėtina: mes tapome „paslaugų tiekėjais“, bet, jei mokiniui tos „paslaugos“ nereikia, kaip galima patiekti rezultatų? Čia kaip su cigaretėmis: man jų gali nebūti. Siūlyk, kiek nori! Be to, dažnas mokinys į mokytoją žiūri kaip į gyvenimo gadintoją, nes per daug reikalauja, per daug užduoda, sunku ir t. t. Dejavimo netrūksta.“
Mokytojos nuomone, kartais būna keistas ir tėvų požiūris: „Tėvai, kaip bebūtų keista, nori vaikams kuo lengvesnio kelio. Turėjau progą, nors ir netiesiogiai, išgirsti iš vienos išsilavinusios mamos, kad „galėtų taip ir nespausti, jei spaus, tada renkuosi vaikui vokiečių kalbą“. Renkasi mus kaip prekes, kaip batus: spaudžia – imu kitą porą. O kai vaiko nespaudi, nepasieki rezultato, tada mokytojas kaltas. Tik, kai ko nors pasiekia, tada tai jau ne mokytojo dėka. Tada jau pats vaikas pasistengė. Aš gal kalbu ir „stagnatoriskai“, bet... Po mokyklos baigimo, kai susiduria su realiu gyvenimu, tada jau supranta, kad tas mokytojas, kuris spaudė, ir vertas prisiminti ir padėkoti. Tik va padėkoti retas užsuka į mokyklą...“
Ž. Savickienė dar pakomentavo ir tokią situaciją, kai tūlas tėvelis ar mamytė gali ateiti pas direktorių, parašyti prašymą vaiką perkelti iš vienos grupės į kitą nenurodant jokios priežasties, tai tučtuojau ir padaroma, neklausiant mokytojo, nieko netiriant, nenurodant priežasčių...
Mokytojas Paulius Auryla tikino, jog mokinio mokymasis priklauso nuo daugelio dalykų, pirmiausia nuo pačios visuomenės, nuo jos kultūros. Pasak jo, pats požiūris į aplinką pasikeitė, mūsų pasaulis nėra techninis, taip, technikos daug, bet jis be žodžio nieko nereiškia. Pirmiausia reikia išmokyti valdyti žodį, kuriuo perduodama informacija ir priimama, svarbi komunikacija, kaip tu su žmogumi bendrauji. „Per pamoką paklausiau mokinių, ką jie galvoja eidami į mokyklą. Vienas kitas atsakė, kad reikia mokytis, nes man to reikės ateičiai, o kiti sakė galvojantys, velniams man reikia tos mokyklos. Jei tėvai nevarytų, tikrai neitų, – sakė mokytojas. – Mūsų visa kultūra, reiškia, su tuo žmogum siaurai bendravo, nepaveikė šeimos, visuomenės, galų gale paties mokinio. Manau, kad turi daug darbuotis šeima, ne tik tėvai, bet ir vyresnieji broliai, seserys. Jei jie buvo motyvuoti, turėtų motyvuoti ir jaunesniuosius. Negalima lyginti šeimos narių, tiesiog aukščiau visko turi būti žinios. Kuo daugiau žinosiu, tuo man bus geriau. Pats mokytojas turi būti nepavargęs ir mokėti stebėtis bei mokyti stebėtis vaikus. Labiausia motyvuoja kančia. Jei yra kančia, ji motyvuoja visus, bet kai kančia baigiasi, baigiasi ir motyvacija. Svarbiausia nuostabą išlaikyti, o dabar mes visko persisotinę. Anksčiau mokytojas pasakodavo ir visi klausydavosi išsižioję, o dabar informacijos tiek, kad mokytojas nebeturi kuo nustebinti. Mokiniai irgi ne visi pajėgūs vienodai mokytis. Jo pažangą gali vertinti ne vienas mokytojas, bet ir šeima, ir kiti vaiko aplinkos žmonės. Mano nuomone, turi būti subrandinta kultūra, nacionalinis, visuomenės reiškinys, kad tai svarbu, būtina. Tą turi perimti šeima ir įteigti vaikams. Taip pat tai turi formuoti ir mokytoją, kuris mokėtų stebėtis, domėtis ir nebūtų pavargęs nuo gyvenimo, nebūtų žeminamas ir laikomas vien „paslaugos tiekėju“. Mokytojas nėra išmokytojas, o žodis „mokinys“ yra nuo žodžio „mokytis“. Aišku, mokymasis ir mokymas priklauso nuo daugelio dalykų, o įvertiname tai, ką išsinešėme iš mokykos, tik suaugę.“
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia