Šeštadienio popietę Viekšnių gimnazijoje miesto bendruomenei pristatyta Viekšniuose gyvenusio Vlado Kenstavičiaus atsiminimų knyga „Dapšių Kenstavičiai“, kurią spaudai parengė V. Kenstavičiaus duktė Janina Dalija Satkevičienė, savo lėšomis išleido atsiminimų autoriaus vaikai ir anūkai. Renginyje dalyvavo Mažeikių politinių kalinių ir tremtinių choras „Atmintis“, padainavęs tremtinių ir partizanų bei patriotines dainas apie lietuvą.
Papasakojo apie pomėgį
Renginį trimito melodija pradėjo V. Kenstavičiaus proanūkai. Ištraukas iš naujosios knygos skaitė Viekšnių gimnazijos gimnazistai. J. D. Satkevičienė pristatė savo tapybos darbus, kuriuos, pasak jos, pradėjo tapyti, kai pamokė viena mokytoja, kuri mokėsi pas dailininką Česlovą Kontrimą. „Pradėjau piešti dėl savęs, bet sulaukiau pasiūlymo surengti parodą, – pasakojo autorė, – tačiau nedrįsau, juk aš savamokslė.“ Pasak J. D. Satkevičienės, piešia tai, ką mato, prisimena, taip pat iš nuotraukų ar pati sugalvoja. „Pati žinau, kad nemoku, bet toks, matyt, charakteris, ko nemoku, tą darau“, – savikritiškai į save žvelgė moteris.
Sukūrė „paminklą“
Kalbėdama apie knygą, J. D. Satkevičienė pasakojo, jog nežinojo, kaip ją sutvarkyti: „Tėvo atsiminimuose įrašyta nemažai eilėraščių. Vieni jo sukurti, kiti – ne jo, o kaip atskirti, neaišku, todėl nusprendžiau palikti viską taip, kaip buvo surašyta. Tėvukas grįžo 1956 m., tada dar buvau 4-oje klasėje. Kai jį paėmė, kraustėmės iš vienos vietos kitą, kol įsikūrėme Viekšniuose, pasistatėme savo namus. Mama buvo energinga ir labai stipri, griežta, tad atstojo ir tėvą, ir mamą. Grįžęs tėvas toliau rašė dienoraštį, kur, su kuo dirbo. Jis labai mėgo gimines, gražiai bendraudavo, anekdotus pasakodavo, su juo visada buvo linksma. Viršelį sugalvojo vyras, o antroje pusėje norėjau, kad būtų žemėlapis, kur tėvukas buvo, kokius miestus pravažiavo. Parsivežė tą knygą iš Sibiro, bet neduodavo skaityti. Kai jis mirė, pradėjome skaityti, domėtis. Nusprendėme, kad jau žmogus rašė, tai reikia kažką daryti, kad daugiau žmonių sužinotų. Čia yra apie gimines, viekšniškius daugiau, tai gal bus kam įdomu. Ir anekdotai yra seni. Redaktoriai norėdavo išmesti, ištaisyti, bet mes neleidome, norėjome, kad liktų originalai.“
V. Kenstavičiaus anūkas Ramūnas Satkevičius minėjo, jog knyga praktiškai baigiasi su jo gimimu, tačiau, pasak jo, negalima pamiršti, jog kartu su seneliu buvo keturi broliai, kurie Lietuvai sunkiu metu visi kovojo už Lietuvą: „Dalyvavo Birželio sukilime, Sedos kautynėse. Vėliau jų keliai išsiskyrė, du atsidūrė už Atlanto, du – Sibire. Mamos nuopelnas, kad pavyko išsaugoti autentiškumą. Aprašyti paprasti faktai, istorija papasakota tokia, kokia buvo, be pagražinimų, ir štai turime paminklą – knygą.“
Kita anūkė Asta Valienė tvirtino, jog V. Kenstavičius jai yra diedukas, o kodėl jį taip vadino, nežinanti: „Jis toks savas, mielas, todėl ne bočius, senolis, o diedukas. Didžiausią įspūdį paliko tai, kad, kai su tėvais atvažiuodavome į Viekšnius, kur jis turėjo didžiulę biblioteką, į kurią ne kiekvienas galėdavo pakliūti, būdavo labai įdomu pavartyti knygas. Didžiausia mįslė buvo, iš kur diedukas knygas gauna, nuo naujausių iki seniausių, ir tikrai galėjai rasti bet kokią knygą. Domėjosi Lietuvos kultūra, kolekcionavo senoviškus pinigus, pašto ženklus, atvirukus, bet labiausiai mėgo knygas. Būdamas senyvo amžiaus, rašė atsiminimus, kurie buvo atspausdinti ne tik šioje knygoje, bet ir kitoje.“
Atsiminimų autoriaus žentas Edvardas Satkevičius pasidalino mintimis, kaip prasidėjo visa ši istorija. Pasak jo, jis pats domėjosi istorija ir kaip mėgėjas pasiskaitydavo knygų iš uošvio bibliotekos. Leidžiant knygą „Dapšių Kenstavičiai“, susidūrė su tokiais dalykais, kad redaktoriai reikalavo laikytis reikalavimų ir pakeisti V. Kenstavičiaus tuo metu, kai rašė atsiminimus, vartotus žodžius, posakius: „Tai pakeičia esmę, todėl iškilo dilema, ką daryti: palikti tą senąją dvasią, lageryje vartotus žodžius, išsireiškimus ar juos pakeisti. Redaktoriai reikalavo pakeisti, bet kadangi tai yra istorija ir turiu pateikti, kaip buvo, su kita redaktore sutarėme ištaisyti grubias gramatines klaidas, o senąją leksiką palikti. Išėjo knyga, kurioje išliko senasis autentiškumas.“
Dėkojo už knygą
Susirinkę į knygos pristatymą viekšniškiai dalijosi prisiminimais apie Kenstavičių šeimą ir dėkojo J. D. Satkevičienei už išleistą knygą. Buvę kaimynai, šeimos draugai, pažįstami pasakojo apie bendravimą su V. Kenstavičiumi, jo žmona ir vaikais, sakė, jog knyga juos nukėlė į jaunystės laikus, priminė vaikystę, darbo metus.
