Paauglystė – dar vienas iššūkių laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi? Ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą? Kaip spręsti konfliktus ir pagerinti tarpusavio santykius, kurie šiuo laikotarpiu darosi vis labiau įtempti? Ar nevaldomas paauglio pyktis gali signalizuoti apie depresiją? Kaip valgymo sutrikimai susiję su emocine būsena ir pasitikėjimu savimi? Galiausiai, kaip palaikyti ir padrąsinti vaiką, žengiantį į suaugusiųjų pasaulį?
Apie visus šiuos tėvams kylančius iššūkius kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo centro psichologe, mokymų lektore AGNE ŽVIKAITE, pristatančia leidyklos VAGA išleistą Josho Shippo knygą „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ (2018).
Kokių bendravimo iššūkių iškyla tėvams, auginantiems paauglius?
Paauglystė yra laikas, kai ieškoma individualumo, savasties (kuo aš esu kitoks nei mano tėvai, kas yra mano, o kas mano tėvų) bei tampama vis savarankiškesniu. Todėl paaugliams dažnai kyla noras prieštarauti viskam, ką sako tėvai. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad jiems tėvų nebereikia. Priešingai, paaugliams tėvai yra labai reikalingi, net jeigu jų elgesys gali rodyti priešingai. Todėl tėvams tampa iššūkiu atlaikyti paauglio prieštaravimus nepriimant jų asmeniškai. Kita paauglio siekiamybė – tai laisvė ir noras pačiam priiminėti sprendimus. Čia tėvai turi išlaikyti balansą: duoti savo dukrai ar sūnui daugiau laisvės nei anksčiau, leisti daryti klaidas, tačiau tuo pačiu nubrėžti ir išlaikyti elgesio ribas. Beveik visada ateina laikas, kai paauglys sugriauna tėvų pasitikėjimą – sulaužo nustatytas ribas, namų taisykles, nesilaiko duoto žodžio. Tokiu atveju svarbiausia ne kritikuoti, o abiem pusėms nuspręsti, ko iš to galima pasimokyti. Geriausia iš anksto susitarti, kokios pasekmės laukia, jeigu taisyklės bus sulaužytos.
Dar vienas sunkumas, kuris dažnai užklumpa tėvus – paauglio uždarumas. Šiame amžiaus tarpsnyje išauga bendraamžių svarba, kyla noras dalintis tuo, kas rūpi, nebe su tėvais, o su draugais. Tam, kad vis tik žinotumėte, kuo gyvena jūsų vaikas, reikia pasitelkti kūrybiškumą – atrasti būdų, kaip prieiti prie savo atžalos, kaip užmegzti su juo ryšį kitaip, nei megzdavote iki šiol, ir kitais žodžiais paklausti „Kaip tau šiandien sekėsi mokykloje?“. Taip pat norisi pabrėžti, kad paaugliams tėvai vis dar yra svarbūs, jie tikrai nori gerų ir atvirų tarpusavio santykių. Įvairūs tyrimai ir asmeninė mano darbo praktika rodo, kad paaugliai labiausiai norėtų, jog tėvai jų atidžiau klausytųsi ir pasistengtų suprasti, o šiuos įgūdžius galima lavinti.
Kaip tėvams rasti aukso vidurį suteikiant paaugliui taip trokštamos laisvės ir savarankiškumo, bet kartu diegiant ir atsakomybės jausmą?
15–16 m. paaugliams laisvė tampa itin svarbi ir trokštama. Jiems norisi rizikuoti, eksperimentuoti –taip jie mokosi, kas yra gyvenimas. Todėl suteikti laisvės išties yra svarbu, tai padeda jiems vystytis. Kiek įmanoma, svarbu leisti paaugliams rinktis patiems. Kita vertus, daugėjant laisvei, gali pasireikšti ir toks elgesys, kurio rizikos pats paauglys pamatuoti dar nesugeba, tačiau gali turėti labai liūdnų pasekmių. Taigi, tėvų vaidmuo –padėti paaugliui suprasti savo vertybes bei nusibrėžti asmenines ribas, kaip yra priimtina elgtis, o kaip ne.
Kiekvienoje šeimoje turi būti aiškiai nustatytos ribos ir jų nuosekliai laikomasi, kaip ir turi būti taikomos iš anksto aptartos bausmės už šių nesilaikymą. Tiesa, labai svarbu, kad tos ribos ir namų taisyklės būtų kuriamos kartu, o ne primetamos, nes primestos taisyklės skatina priešiškumą, o ne bendradarbiavimą. Kuriant taisykles kartu, diegiamas atsakomybės jausmas ir kyla mažiau pykčio jas pažeidus.
Svarbiausia yra nepamiršti megzti ryšio su savo vaiku nuolatos, net jeigu jis atstumia jus. Sugalvokite, kaip galite su juo praleisti laiką, nusiveskite kur nors papietauti, nueikite kartu į kiną ar užsiimkite mėgstama veikla. Būdami drauge, stenkitės išklausyti ir suprasti savo vaiko požiūrį, jausmus, nemoralizuodami ir nesiūlydami sprendimų iš karto. „Protingi“ patarimai ir pamokymai, kaip gyventi, nepatinka nei paaugliams, nei suaugusiems, tad apskritai sveika atsisakyti įpročio dalinti patarimus, jeigu niekas jų neprašo.
Kodėl dažnai tėvų ir paauglių konfliktai perauga į nevaldomus paauglių pykčio priepuolius? Kaip reiktų stengtis juos suvaldyti? Ar tėvams reikia leisti paaugliui išsilieti?
Kadangi paauglystė yra gyvenimo tarpsnis, kai bandoma atsiskirti nuo tėvų, paaugliui kyla noras prieštarauti viskam, ką pasako tėvai, o dažnai tai išreiškiama pykčio priepuoliais. Paauglio smegenys dar nėra tokios pačios, kaip suaugusio žmogaus. Jam sunku valdyti emocijas, kadangi smegenų sritis, atsakinga už savikontrolę, dar nėra pilnai išsivysčiusi. Užspausti pyktį nėra gerai, jis niekur nedingsta, bet yra labai svarbu mokytis jį reikšti tinkamai. Žinoma, pirmiausiai tėvai turi rodyti pavyzdį, kaip jį valdyti.
Kad ir kaip sunku būtų pačiam tas emocijas suvaldyti, svarbu neišlieti jų ant vaiko, išlikti ramiam ir nepriimti paauglio pykčio asmeniškai. Po pykčiu neretai slepiasi nepatenkinti poreikiai – ryšio, galios, laisvės, malonumo ar kiti. Vis dėlto, pyktis nėra tinkamas būdas gauti tai, ko nori. Todėl tėvų tikslas yra padėti paaugliui suprasti savo siekius bei rasti tinkamus būdus jų pasiekti. Išlikite ramus, pasakykite, kad kalbėsitės su juo tik tuomet, kai jo emocijos nurims. Kai užvaldo emocijos, konflikto tuo metu išspręsti beveik neįmanoma, nesvarbu, ar jis kyla su vaiku, paaugliu ar su antra puse. Todėl leiskite visiems nurimti, o tik po to imkitės spręsti kilusius klausimus be kaltinimų ir šūksnių.
Knygos „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ autoriaus Josho Shippo teigimu, nevaldomos emocijos, ypač pyktis, gali būti ne tik paauglio liūdesio, bet ir depresijos išraiška. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu? Kokie dar požymiai galėtų byloti apie depresijos pavojų?
Išties po pykčiu dažnai slepiasi kitos emocijos: nuoskauda, nusivylimas, skausmas, liūdesys ar net depresija. Padidėjęs irzlumas, pasikeitęs paauglio elgesys gali byloti apie tai, kad jis turi sunkumų, tad reikėtų nepraleisti jų pro akis. Tai, ko paauglys nepasako žodžiais, išreiškia savo elgesiu. Taip pat pasikeitę miego, valgymo bei elgesio įpročiai, suprastėję pažymiai, sumažėjęs noras imtis veiklos – tai ženklai, kurie parodo, kad paauglys susidūrė su sunkumais ir jam reikia pagalbos. Būtina į tokius pasikeitimus reaguoti, pasikalbėti su savo vaiku, galbūt nuspręsti kartu ieškoti pagalbos pas specialistą.
Kaip tokiais atvejais padėti paaugliui išlipti iš liūdesio ar depresijos duobės? Juk prievarta pas psichologą ar psichoterapeutą „nuvarytas“ paauglys, supykęs gali užsidaryti nuo tėvų dar labiau.
Pirmiausia, svarbu nuoširdžiai pasikalbėti su paaugliu ir jį išklausyti. Nuoširdus pokalbis gali sumažinti skausmą, kartu galima paieškoti sprendimų. Stenkitės nevertinti, nekritikuoti, nesumenkinti paauglio problemų, nurašydami jas sunkiam paauglystės laikotarpiui. Jūsų palaikymas, pagarba ir išklausymas paaugliui yra labai svarbus. Jeigu vis tiek jaučiate, kad jūsų vaikui kyla sunkumų ir jis neranda būdų, kaip su tuo tvarkytis, tuomet reikėtų ieškoti specialisto pagalbos. Pas specialistą galima apsilankyti bet kada, kai tik iškyla kokių nors klausimų, todėl nereikėtų laukti pačios blogiausios akimirkos.
Per prievartą nuvarytas pas psichologą paauglys tikrai gali priešintis ir užsidaryti nuo visų dar labiau. Pasitaiko, kai tėvai atveda į kabinetą savo vaikus ir palieka mums, psichologams, juos „taisyti“. Tai sukelia ne tik priešiškumą, bet veikia ir savivertę, kuri paauglystėje ir taip lengvai pažeidžiama. Svarbu patiems tėvams suvokti, kaip specialistas galėtų padėti, suprasti ir vaiko nuostatas psichologų atžvilgiu, nes galbūt tos nuostatos nėra atspindinčios realybę. Skirkite laiko ir pastangų surasti jums tinkamą žmogų, tad gali prireikti apsilankyti pas kelis specialistus, kol jį rasite. Pabrėžkite paaugliui, kad jūs kartu ieškote pagalbos. Nepamirškite, kad dažnai paauglio elgesys yra visos šeimos bendravimo atspindys, tad turėkite omeny, kad ir jums gali reikėti keistis, jei norite padėti savo vaikui. Tad aktyviai įsitraukite į šį procesą.
Dar viena knygoje aprašoma šiuolaikinių paauglių, ypač merginų problema – įvairūs valgymo sutrikimai, kaip juos atpažinti? Kokios priežastys tokius sutrikimus dažniausiai sukelia?
Valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija, bulimija ar persivalgymo sutrikimas, pasitaiko vis dažniau. Be to, paaugliai dar neturi brandaus suvokimo, kas jis ir koks jis yra žmogus. Tad kūnas tampa geriausiai matomu ir apčiuopiamu kriterijumi, pagal kurį paauglys vertina save lygindamasis su kitais. Valgymo sutrikimai yra labai pavojingi ir sunkiai gydomi, tad svarbu kuo anksčiau pastebėti pirminius ženklus ir kreiptis pagalbos. Jeigu išgirstate iš paauglio kalbas apie dietą ar savo svorį, jau reikėtų susirūpinti.
Vienos ar dviejų pagrindinių priežasčių, kurios lemtų valgymo sutrikimus nėra, tai dažniausiai keleto veiksnių sąveika. Tyrimai rodo, kad valgymo sutrikimai yra susiję su santykiais šeimoje, psichologinėmis problemomis, nepasitikėjimu savimi ir genetiniais faktoriais. Žinoma, žiniasklaida taip pat turi didelę įtaką, nes jaunystės, grožio kultas yra vis dar gajus. Mergaičių žurnalai pilni straipsnių apie tai, kaip reikia atrodyti, kaip ir kokios dietos laikytis, kaip numesti svorio ir t. t. Todėl yra labai svarbu bendraujant su paaugliu, ypač jeigu tai mergina, pabrėžti jos geruosius charakterio bruožus, kurie ją puošia ir daro ypatingą. Gražiausi žmonės yra laimingi žmonės, tad ir jūsų, tėvų, tikslas yra padėti savo vaikams tokiems užaugti!
