Vis daugiau Lietuvos piliečių palieka šalį ir laimės ieškoti leidžiasi į užsienio šalis. Tai rodo ir statistiniai duomenys, kad emigracijos skaičius kasmet kyla. Dalis emigravusių žmonių užsienį prilygina pasakai žemėje, o kita dalis pripažįsta, kad emigranto duona nėra tokia lengva. Dvejus metus emigracijoje gyvenanti ir darbo patirties įgavusi Vokietijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) muzikos mokytoja REGINA VAIDOGIENĖ sako, kad gyvenimas svetur nėra lengvas, o emigracija dažnai žlugdo žmonių talentus.
Visą laiką gyvenote ir dirbote Lietuvoje, tad kodėl prieš dvejus metus nusprendėte emigruoti į užsienį?
Mano apsisprendimą emigruoti nulėmė tai, kad jaunesnioji dukra pabaigė mokyklą ir įstojo į universitetą. Taip pat turėjau finansinių įsipareigojimų. Daug metų dirbau meno mokykloje mokytoja ir supratau, kad mano darbo užmokesčio, kuris nesiekė nei 700 eurų, neužteks nei dukros išlaikymui, nei savo pačios reikmėms. Taigi ir priimiau nelengvą sprendimą, kad kuriam laikui turiu paliktį savo šalį.
Lietuvoje dirbote net trijose darbuose vienu metu, vaikus mokėte muzikos. Koks jūsų darbo pobūdis yra dabar?
Taip, vienu metu dirbau ir meno mokykloje, ir pagrindinėje mokykloje, ir darželyje. Visada stengiausi, kad galėčiau išgyventi savo šalyje. Mano auklėtiniai dalyvaudavo ir „Dainų dainelėje“, miesto šventėse, įvairiuose konkursuose, tai tikrai teikdavo didelį džiaugsmą. Užsienyje darbas visiškai nesusijęs su menu. Čia prižiūriu garbaus amžiaus žmones, padedu jiems buityje, gaminu valgyti, slaugau, užsiimu namų ruoša.
Esate menininkė, o svetur dirbate su menu nesusijusį darbą. Ar emigracija nežlugdo žmonių talentų?
Manau, kad iš dalies sužlugdo. Man emigracija užkirto kelią pačiai tobulėti ir savo žinias perteikti vaikams, čia kol kas negaliu savęs realizuoti meno srityje. Džiaugiuosi tik tuo, kad, gyvendama užsienyje, labai dažnai patenku į tokią aplinką, kurioje atsiranda galimybių parodyti per daugelį metų sukauptą muzikinę patirtį. Užsieniečiai labai vertina talentą. Kai išgirsta, kaip groju ar dainuoju, ima dar labiau vertinti ir gerbti. Tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę grįžti į meno pasaulį ir savo muzikinę patirtį ne tik parodyti, tačiau ir perteikti ją vaikams.
Yra žmonių, kurie emigruoja ir savo šalį pradeda niekinti teigdami, kad emigracijoje slypi laimė. Ką apie tai manote jūs? Ar tikrai emigranto gyvenimas yra toks geras?
Aš pati niekada nedrįsčiau niekinti savo gimtosios šalies – Lietuvos. Čia aš gimiau, užaugau, sukūriau šeimą, įgyjau išsilavinimą ir užauginau vaikus. Lietuvoje visada jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – sava kalba, kultūra, tradicijos, turime išvystytą turizmą, puikias laisvalaikio praleidimo galimybes. Tačiau daugeliui šių malonumų reikia ir atitinkamų finansų, o daugelio lietuvių darbo užmokestis nėra aukštas. Vidutinį darbo užmokestį gaunantis lietuvis egzistuoja, o ne gyvena. O užsienyje tik užsidirbti galima daugiau, pažinti ir pamatyti, tačiau vidumi ten visada jautiesi svetimas.
O kas buvo sunkiausia, kai palikote Lietuvą?
Sunkiausia yra nugalėti vienatvės jausmą. Gyvenimą pradėdamas svetur supranti, kad esi vienas, šalia nėra tau artimų žmonių, privalai prisitaikyti prie svetimos kultūros, įpročių, elgesio. Tada dar geriau supranti, kad visko, ko nori gali pasiekti tik pats, o tai išvysto stiprų savarankiškumo jausmą, užgrūdina ir padeda tapti dar stipresnei asmenybei.
Kaip į jus reaguoja užsieniečiai? Ar nejaučiate diskriminacijos, nes esate kitatautė atvykelė?
Aš nežinau, ar čia man tiesiog pasisekė, ar pasaulis tampa atviras ir draugiškas visiems. Tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje visada jaučiausi gerbiama, įvertinta ir suprasta. Kiekvieną dieną sulaukiu padėkos žodžio, jaučiuosi lygiavertė, pietaujame prie to paties stalo, atvirai bendraujame. Niekada nesijaučiau blogai dėl to, kad esu atvykusi iš kitos šalies. Kol kas dar jaučiu kalbos barjerą, tačiau mane stebina tai, kad jie nesistengia kalbėti kuo aukštesnėmis frazėmis, o priešingai – vartoja paprastesnius žodžius, nori, kad viską suprasčiau, kad man nebūtų sunku, ir taip man padeda mokytis.
Sakote, kad gyvenant svetur sunkiausia nugalėti vienatvės jausmą. O ar bandėte įsilieti į lietuvių bendruomenę užsienyje?
Žinoma, kad bandžiau. Kadangi puikiai kalbu rusiškai, tai ir su rusų bendruomenės nariais palaikėme ryšį. Būdama Vokietijoje lankiau rusų bendruomenės choro repeticijas, su jais ir koncerte dalyvavome. Vienas vyras, išgirdęs mano balsą, pasiūlė prisijungti prie bažnytinio choro. Amerikoje taip pat ne kartą lankiausi lietuvių ambasadoje, įsikūrusioje Vašingtone. Taip pat dalyvavau K. Donelaičio mokyklos atidaryme, šios mokyklos veikloje. Ten analizavau ugdymo sistemą, lankiausi pamokose, kartu su muzikos mokytojais vedžiau pamokas.
Darbo patirties turite ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir Amerikoje. Kokie pagrindiniai darbo skirtumai šiose šalyse?
Lietuvoje, kur mano darbo atlygis nebuvo didelis, jaučiausi ir nevertinama darbdavio. Dirbant gimtinėj iš darbdavių ne kartą jaučiau pažeminimą, ar girdėjau žodžius, kurie stipriai mažino motyvaciją, pasitikėjimą savo gabumais ir per beveik 25-erius metus įgauta muzikine patirtimi. Dažnai darbdaviai savo darbuotojų nevertina kaip sau lygių. O dirbdama užsienyje visada jaučiausi gerbiama, sulaukiu ne tik padėkos žodžių, tačiau ir finansinių paskatų, kurios taip pat motyvuoja dar labiau stengtis. Kai yra pastebima net ir menkiausia tavo pastanga, kyla pasitikėjimas savimi. Dirbdama Lietuvoje ne visada tai jausdavau.
Ką, jūsų manymu, reiktų keisti Lietuvoje, kad kuo mažiau žmonių išvyktų gyventi į užsienį?
Aš manau, kad pagrindinė emigracijos priežastis yra finansai. Jei už kvalifikuotą darbą būtų mokamas atitinkamas užmokestis, situacija keistųsi. Lietuvoje nėra blogai, tačiau žmonės neuždirba tiek pinigų, kad savo šalyje galėtų mėgautis visomis teikiamomis galimybėmis, pramogomis, kad galėtų pajausti tikrą gyvenimo skonį – lankyti koncertus, teatrus, leisti sau pavakarieniauti kavinėje, išvykti pailsėti į kurortus. Lietuviai – darbštūs žmonės, todėl norėtųsi, kad ir jų darbas būtų įvertintas.
