Interneto eroje pokyčių kaita tokia sparti, kad dažnas, dar nespėjęs įkopti į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį, kartais nusistebi, kad idėjos, pažįstamos iš jo praeities, galėjo būti sugalvotos dar anksčiau. Patarimas neskubėti išsiųsti pikto laiško, atidedant šį veiksmą rytdienai, yra aktualus ir šiandien, nors, atrodytų, lyg būtų atkeliavęs iš XIX a. romanų epochos. Rytdienos šviesoje kitaip vertinome situaciją, ir laiškas greičiausiai likdavo neišsiųstas. Dar kartą jį perskaitę, su palengvėjimu suplėšydavome į skutelius ir išmesdavome į šiukšlių dėžę.
Šiandien nebeturime laiko atidėlioti emocijas – pykčio „atidėjimo“ mygtukas neegzistuoja. Bet kuris delsimas priimti sprendimą iš dorybės jau yra virtęs yda. Feisbuke ir tviteryje karūną gauna tas, kieno atsakas greičiausias ir aštriausias. Sėkmę garantuoja greitis ir šmaikštumas – jų dėka socialinių medijų legendomis, vadinamaisiais influenceriais, tampa niekuo nepasižymėję rašytojai ir politikai. Vietos supratingumui dar yra, bet ši erdvė sąmoningu valios aktu turi būti išskaptuota ir apsupta tvora – panašiai elgiamės su nykstančiomis gyvūnų ar augalų rūšimis.
Jau pastebima tokio reiškinio įtaka mūsų kasdieniam gyvenimui. Komunikacijų revoliucijos metu iškyla saugaus išlaviravimo klausimas. Kas žino, kokios porevoliucinės taisyklės mūsų laukia? Be to, negalėtume pasigirti, kad viską apie save kaip apie žmogiškąsias būtybes žinojome dar iki internetui įsitvirtinant mūsų gyvenime. Kokią įtaką mums gali padaryti mus supančių draugų ir priešų, be kurių negalime apsieiti, mygtukų kliktelėjimai? Kaip tai mus padrąsina jaustis tokiems, kokie norėtume būti: herojais, aukomis, tiesos gynėjais ir t. t.?
Nes tik kiti kuria socialinį susipriešinimą. Mes gi visada teisūs.
Britų istorikas seras Maksas Hastingsas (Max Hastings), kurio negalėtume pavadinti interneto žmogumi, neseniai puikiai apibūdino šį reiškinį, aprašydamas pietus, kuriuos kartu su žmona surengė Londono klube. Svečių sąrašą nesunku buvo nuspėti: „Mums buvo svarbu užsitikrinti, kad į sąrašą nepaklius Trumpo ir „Brexito“ entuziastai.“ Tačiau labiausiai šokiruoja po poros sakinių sekusi kita jo mintis: „Dėl itin skirtingų politinių pažiūrų, kurios neišvengiamai dar labiau sustiprina socialinį susipriešinimą, daugelis mūsų priversti jaustis aukomis.“
Tai tiesiog žanro, kai tam tikrais momentais auka tampa persekiotoju ir atvirkščiai, klasika. Vieną minutę seras Maksas imasi plunksnos, kad pasigirtų, ko jis nepageidautų savo kviestinių svečių sąraše. Šiek tiek vėliau jis jau pats kenčia nuo kitų, naudojančių šią praktiką jo atžvilgiu. Nes tik kiti kuria socialinį susipriešinimą. Mes gi visada teisūs.
Socialiniai tinklai žmones paskatina susipriešinti dėl menkiausių smulkmenų, nors nuomonės gali sutapti dėl daugybės kitų dalykų. Bendraudami akis į akį elgiamės kitaip – ieškome sąlyčio taškų.
Akivaizdu, kad, nepaisant didžiulio progreso, internetas į paviršių iškelia ir žemiausius mūsų instinktus. Didžiojoje Britanijoje po balsavimo dėl „Brexito“ daugybė žmonių prarado draugus ar netgi nutraukė artimus santykius. Tam didelę įtaką padarė naujasis komunikavimo būdas. Įsikarščiavus lengva pasmerkti draugą ar pažįstamą, kuris balsavo kitaip ar, mūsų požiūriu, reagavo negarbingai ir apgailėtinai. Tokiais atvejais nepagailime itin žeidžiančių pravardžių. Retai į akis kam nors sakome „išdavikas“, suvokdami tokio kaltinimo rimtumą. Tačiau virtualiose politinėse aktualijose svaidymasis šiuo kaltinimu auga tiesiog geometrine progresija. Dar niekuomet „išdavystės“ terminas nebuvo toks populiarus kaip dabar – bent jau nuo pilietinio karo laikų.
Socialiniai tinklai žmones paskatina susipriešinti dėl menkiausių smulkmenų, nors nuomonės gali sutapti dėl daugybės kitų dalykų. Bendraudami akis į akį elgiamės kitaip – ieškome sąlyčio taškų. Britų žurnalistas Douglas Murray pasakoja apie atvejį, kai, pakviestas pietų pas draugus ir pasodintas greta damos, kuri visuomet balsuoja už liberalus demokratus bei yra didelė Niko Klego (Nick Clegg) gerbėja, jis pasilaikė sau visą paniekos jos herojui užtaisą. Akivaizdu, kad toks nemandagus ginčas – jei jis būtų įvykęs – galėjo sugadinti šeimininkams visą vakarą. Vakaras praėjo maloniai šnekučiuojantis apie daugybę įvairiausių dalykų, kurie domino abu pašnekovus. Jei susidūrimas su šia dama būtų įvykęs virtualiame pasaulyje, neišvengiamai būtų pasipylusi atvira panieka, lydima pačių įvairiausių kaltinimų.
Apie mus supančius fizinį ir virtualųjį pasaulį kalbame taip, lyg jie nebūtų persidengiantys. Tačiau, norėdami neprarasti mandagumo įgūdžių komunikacijų revoliucijos metu, turėsime grįžti prie įpročių, įgytų praeityje, bendraujant akis į akį. Tai nebūtinai atitiks finansinius tviterio ar feisbuko lūkesčius, neatitiks ir kiekvienos asmenybės ypatybių, bet kiekvienas, nuoširdžiai siekiantis sumažinti egzistuojantį susipriešinimą, gali sugrįžti prie tų pačių išmintingų patarimų. „Jei nori paskelbti piktą žinutę, palauk rytdienos.“ Bus ir blogesnių būdų išlaikyti sveiką protą per besitęsiančią audrą.
Pagal Douglas Murray straipsnį „Can we survive this era of anti-social media?“ (UnHerd.com) parengė Rasa Baškienė
