Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūčio 21–26 d. pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.
Šį septynių katechezių kelią lydi Evangelijos pagal Luką skaitinys (2, 41–52), kuriame pasakojama apie tai, kaip pasigesta dvylikamečio Jėzaus ir kaip jis buvo surastas šventykloje.
Pradėdami nuo žvilgsnio į šiandienių šeimų gyvenimą (1-oji katechezė), pabrėžiame ypatingą Dievo žodžio konkretumą ir reikšmingumą.
Kiekviena iš katechezių pradedama malda, paimta iš popiežių mokymo ar patristinės tradicijos, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalyti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje. Siūlomi klausimai neapsiriboja apmąstymu, bet pirmiausia skirti paskatinti šeimą ir bažnytinę bendruomenę priimti realius pastoracinius sprendimus pagal popiežiaus Pranciškaus gaires.
Kardinolas Kevinas Farrellis,
Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos prefektas
Pirmoji katechezė. Šiandienės šeimos
„Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48)
Marija, klausymosi moterie, atverk mūsų ausis;
pamokyk mus išgirsti tavo sūnaus Jėzaus žodį
tarp tūkstančių šio pasaulio žodžių;
padėk mums įsiklausyti į tikrovę, kurioje gyvename,
į visus sutinkamus asmenis,
ypač į tuos, kurie vargšai, stokoja, patiria sunkumus.
Marija, apsisprendimo moterie,
apšviesk mūsų protus ir širdis,
kad nesvyruodami galėtume paklusti
tavo sūnaus Jėzaus žodžiui;
suteik mums drąsos apsispręsti,
neleisti sau plaukti pasroviui,
leisti kitiems vairuoti mūsų gyvenimą.
Marija, veiksmo moterie,
išrūpink, kad mūsų rankos ir kojos „skubėtų“ kitų link,
nešdamos jiems tavo sūnaus Jėzaus meilę,
nešdamos pasauliui Evangelijos šviesą taip, kaip darei tu. Amen.
Popiežius Pranciškus, Šv. Petro aikštė, 2013 m. gegužės 13 d.
Evangelijose apie Šventosios šeimos iš Nazareto gyvenimo įvykius pasakoma nedaug. Turint galvoje, kad Jėzus su savo šeima Nazarete gyveno kone trisdešimt metų, daug palikta mūsų vaizduotei. Tad keli mums perduoti epizodai nesuteikia esmingesnio žvilgsnio į šios šeimos slėpinį.
Vienintelį pasakojimą, kuriame pateikiamas dvylikamečio Jėzaus (anuomet tokių metų jis buvo ne paauglys, bet neseniai brandos amžiaus sulaukęs asmuo) bendravimas su savo tėvais, aptinkame Evangelijoje pagal Luką: tai – istorija apie Jėzaus suradimą šventykloje.
Tikrai galėtume tikėtis istorijos apie Šventosios šeimos gyvenimo idilišką puslapį, šiek tiek primenantį komercines reklamas, kur visi šeimos nariai visada gražūs, besišypsantys, švytintys, visiškai ir neabejotinai vienas kitą suprantantys. Mūsų nuostabai, Evangelijoje pasakojama kitokia istorija.
Anot šiandien madingo pasakymo, Nazareto šeima „išgyvena krizę“. Marija ir Juozapas, kurie yra labai pamaldūs, pasak paties Luko liudijimo, kasmet Velykų šventės proga vyksta į Jeruzalės šventyklą. Pamokyti religinių pareigų, jie drauge su savimi pasiima Jėzų. Grįždami namo iš Jeruzalės, nuėję dienos kelią, pasigenda Jėzaus. Ši šeima meldžiasi, tačiau panašu, kad jos maldos ir religinis pamaldumas neapsaugo jų nuo tokio šeimyninio nuotykio. Įsivaizduokite Marijos ir Juozapo jausmus ištikus šiam visiškai nelauktam įvykiui. Tėvas ir pirmiausia motina gerai supras skausmą, apimantį tėvus, negalinčius rasti vaiko ir nežinančius, kur jo ieškoti. Ši Šventoji šeima neatrodo nuostabi nei pavyzdinga, todėl negalinti būti pavyzdžiu mums.
Kodėl Luką šis dramatiškas įvykis taip sudomina, kad jis mums jį papasakoja? Visa istorija keičia mūsų mintis apie šią šeimą bei nukreipia mus kita kryptimi, didesnio, mūsų supratimą pranokstančio slėpinio link. Popiežius Pranciškus Amoris laetitiamums parodo, kaip šį slėpinį kontempliuoti: „Biblija pilna šeimų, kartų, pasakojimų apie meilę ir šeimos krizes, ir taip yra nuo pirmo puslapio, kur arenon įžengia smurto naštos slegiama, tačiau sykiu jėgų toliau gyventi kupina Adomo ir Ievos šeima (plg. Pr 4)“ (AL 4). Dievo žodis pateikia mums prieš akis ne idilišką bei abstraktų šeimos vaizdą, kokio lauktume, bet realių šeimų istorijas, kupinas jų nepakartojamų problemų, sunkumų bei iššūkių. Dievo žodis mus įveda tiesiai į tikrovę, kuri „yra šeimos gyvenimą ir jos artimą gyvenimo ir meilės bendrystę draskantis skausmas, blogis, smurtas“ (AL 19). Lygiai taip jis pateikia „Nazareto šeimos, jos kasdienio triūso ir net košmaro, kai teko pakelti nesuvokiamą Erodo smurtą, – patirties, tragiškai pasikartojančios ir gausybėje šiandien atstumtų ir beginklių pabėgėlių šeimų, – paveikslą“ (AL 30).
Esmė yra ne krizių šeimoje nebuvimas (nuo jų neapsaugota nė viena šeima, net ir Šventoji šeima), bet tai, kaip į krizinę situaciją reaguoti. Tokios pamatinės gairės, tampančios tikra gyvenimo mokykla visiems, įžvalgiai ir konkrečiai pateikiamos Luko pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio mes, šiuolaikiniai tėvai, išsyk suvokiame Juozapo ir Marijos, pakeliui į namus visą dieną palikusių savo sūnų vieną ir neprižiūrimą, neatsargumą. Tačiau toje kultūroje Jėzus jau nebelaikomas nepilnamečiu, todėl į jį žiūrima kaip į suaugusį žmogų. Tiesa, pažvelgę giliau, išvystame dar vieną aspektą, kurį galima įvardyti dažnai socialinėje ir bažnytinėje srityse vartojama „pedagoginio iššūkio“ sąvoka. Šiuo atžvilgiu popiežius Pranciškus pateikia mums toliaregišką gairę: „Vis dėlto perdėtas rūpinimasis nėra auklėjimas. Neįmanoma kontroliuoti visų situacijų, į kurias gali patekti vaikas. Todėl didysis klausimas yra ne tai, kur ir su kuo tam tikru momentu yra vaikas, bet kur jis yra egzistenciniu matmeniu, kur jis yra savo įsitikinimų, tikslų, troškimų, gyvenimo planų aspektu. Todėl tėvų klausiu: „Ar mėginame suprasti, kur vaikai iš tiesų yra savo kelyje? Ar žinome, kur yra jų siela? Ir pirmiausia: ar norime žinoti?“ (AL 261). Sutinkame daug tėvų, trokštančių matyti savo vaikus įsitraukusius į švietimo, sporto ir meno veiklą ir galbūt spiriančius juos daryti tai, ką jie patys būdami jauni troško daryti, bet niekada nesurandančių laiko, išskyrus vien akimirką, išklausyti, kas jiems iš tiesų širdyje rūpi. Juozapas ir Marija irgi surizikuoja, ir tai sukelia jiems daug nerimo – tik po trijų kankinamai ilgų dienų jie Jėzų vėl atranda šventykloje. Jų pirmutinė reakcija yra tiesiog nuostaba, nes, pasak Amoris laetitia, „kiekvienas vaikas neišvengiamai nustebina mus savo planais, kylančiais iš tos laisvės ir netelpančiais į mūsų schemas, ir gerai, kad taip yra. Auklėjimas apima užduotį skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu; ugdyti asmenis, kurie be išlygų suvokia, kad jų rankose yra jų pačių ir jų bendruomenės gyvenimas ir kad ta laisvė yra neįkainojama dovana“ (AL 262). Vaikas visada nustebina ir tėvams yra slėpinys nuo pat prasidėjimo.
„Dėl mokslo pažangos šiandien iš anksto galima žinoti, kokia bus vaiko plaukų spalva ir kokios ligos jį ateityje kamuos, nes visos somatinės žmogaus savybės nuo embrioninės stadijos įrašytos jo genetiniame kode. Tačiau tik Tėvas Kūrėjas juos pažįsta iki galo. Tik Jis žino, kas yra brangiausia ir svarbiausia, nes jam žinoma, kas tas kūdikis, kokia yra giliausia jo tapatybė“ (AL 170). Tad vaiko slėpinio akivaizdoje nuostata niekada neturėtų būti teisimas, nusivylimas, kaltinimas ar smerkimas. Kaip dažnai iš tėvų lūpų išsprūsta vaiką gniuždantys žodžiai: „Ne tokio vaiko laukiau.“
Priešais „gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę“ (AL 165) švenčiausia nuostata yra atvirumas Dievo staigmenai. Visa tai nenutinka dvasiniu būdu ar, švelniai tariant, antgamtiškai. Žinoma, netikėti įvykiai, sukeliantys skausmą, mus, kaip ir Juozapą bei Mariją, sukrečia ir sukelia nerimą; šitai kaip tik ir paaiškina, kodėl pasakyta, kad jie sunerimę ieškojo Jėzaus. Evangelijoje žmogaus širdis ne dehumanizuojama, bet gerbiama, ir išsakomi jausmai, kurie yra nei geri, nei blogi, bei moko mus santykio su tais jausmais.
Nuolatos būtina apmąstyti ir klausti. Marija abiejų vardu Jėzaus klausia. Keliais ištariamais žodžiais mums ypač aiškiai parodomas tikrasis tėvystės slėpinys: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Sūnus lieka sūnumi, jis visada pašauktinas, pripažintinas ir mylėtinas kaip toks. Sūnaus visada reikia klausti ir į jį įsiklausyti, niekada jo nekaltinti ir nesmerkti, o tėvai niekada neturėtų baimintis santykio su vaiku: „Kam mums taip padarei?“ Čia kalbama ne apie moralinę normą ar pareigą, ne apie tai, kas teisinga ir kas ne.
Svarbiausias dalykas yra santykis, kuris šiuo atveju yra pamatinis tėvo ar motinos ir vaiko santykis. Marija žengia net toliau. Ji pabrėžia ne tik vieno iš tėvų ir vaiko, bet ir tėvo, motinos ir vaiko santykį, jo pilnatviškumą bei vientisumą. Ji, motina, kalba ne vien savo pačios, bet pirmiausia tėvo ir tik tada savo pačios vardu. Tokia seka iškelia aikštėn ypatingą esminę tėvystės ir motinystės tvarką atžalos atžvilgiu. Popiežius Pranciškus pagrįstai teigia, kad abu sutuoktiniai „prisideda, kiekvienas savaip, prie kūdikio augimo. Gerbti kūdikio kilnumą reiškia patvirtinti jo poreikius ir prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną. Tai ne tik atskirai tėvo ir motinos meilė, bet ir jų tarpusavio meilė, suprantama kaip savosios egzistencijos šaltinis, kaip saugus lizdas ir šeimos pamatas. Priešingu atveju, vaikas bus nužemintas iki kaprizingai valdomos nuosavybės.
Vyras ir moteris, tėvas ir motina abu yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Jie rodo savo vaikams motinišką ir tėvišką Viešpaties veidą“ (AL 172). Kodėl kalba Marija, o ne Juozapas? Kodėl ji pirma pamini savo vyrą? Todėl, kad nuo neatmenamų laikų negalime neigti santykio tarp motinos ir jos įsčiose prasidėjusio bei išnešioto vaiko: būtent ji „bendradarbiauja su Dievu, kad rastųsi naujos gyvybės stebuklas“ (AL 168). Vaiko išnešiojimas savyje, savo įsčiose, yra ne vien anatominis, fiziologinis ar laikinas buvimo motina aspektas, bet nuolatinis moters motinystei būdingas matmuo. Į Jėzų prabyla Marija todėl, kad su savo sūnumi turi artimesnį ryšį, tačiau sykiu – ir šito šiandienės motinos turi išmokti – ji kreipia į Juozapą, parodydama tėvystės pirmumą motinystės atžvilgiu. Čia esame toli nuo kultūrinių ar socialinių diskusijų ar kokio nors moralizavimo ar net seksizmo, teigiančio tėvo pirmenybę motinos atžvilgiu. Evangelijos pasakojime esame skatinami pažvelgti daug toliau, giliau ir aukščiau: tėvas, kaip toks, yra Dievo tėvystės ženklas.
Kita vertus, o ką regime šiandien? „Mūsų visuomenė yra betėvė visuomenė. Vakarų kultūroje trūksta simbolinės tėvo figūros buvimo, ji iškreipta, išblėsusi“ (AL 176). Tad Evangelija aikštėn iškelia pamatinę tiesą: „Vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų sugrįžtant suklydusių. Jie visomis išgalėmis stengsis to nepripažinti, neparodyti, bet jiems to reikia“ (AL 177). Marija ir Juozapas kaip motina ir tėvas gali bendrauti su Jėzumi todėl, kad jų santuokinė bendrystė yra iš pagrindų gyva. Dažnai užmirštame, kad buvimo tėvais pamatas yra ne atžala (tėvu ar motina tampama ne tik natūraliai pagimdant vaiką, ir Juozapas yra puikus to pavyzdys), bet sutuoktinių poros santykis. Tiesą sakant, esminė krizė, šeimų šiandien patiriama labiau nei kada nors anksčiau, kaip tik susijusi su emociniu neraštingumu, kuris, pradedant nuo pamatinio santykio tarp dviejų sutuoktinių, išsilieja į visas kitas sritis kurdamas „laikinumo kultūrą“. „Omenyje turiu, pavyzdžiui, žmonių perėjimo nuo vieno emocinio ryšio prie kito spartą. Jie mano, kad meilę kaip socialiniuose tinkluose galima pagal vartotojo įgeidį įjungti arba išjungti, taip pat greitai užblokuoti. Prieš akis taip pat turiu baimę, kurią kelia įsipareigojimo visam laikui perspektyva, maniją, susijusią su laisvalaikiu, santykius, grįstus kaštų bei naudos skaičiavimu ir palaikomus vien trokštant išvengti vienatvės, jaustis saugiam ir gauti kokią nors paslaugą.
Į emocinių santykių sritį perkeliama tai, kas vyksta su objektais ir aplinka: viską galima išmesti; kiekvienas vartoja ir išmeta, ima ir laužo, išnaudoja ir išspaudžia iki paskutinio lašo. Tuomet viso gero“ (AL 39). Visa tai iš jaunesnės kartos – išgąsdintos nesėkmės tų, kurie šitai pasirinko ligi jų, – atima norą kurti šeimą. Šiuo atžvilgiu Nazareto šeima nėra idealus švyturys, nes yra pernelyg reali, bet savo gyvenimo prieštaravimuose bei kvailystėse visoms kartoms liudija namie išgyvenamą „meilės džiaugsmą“ (AL 1).
Dėl šios priežasties Šventasis Tėvas ryžtingai pareiškia: „Meilės ir ištikimybės sandora, kuria gyvento Šventoji šeima iš Nazareto, aikštėn iškelia pradą, ugdantį šeimą ir darantį ją gebančią geriau sutikti gyvenimo ir istorijos vingius. Juo remdamasi kiekviena šeima, net ir būdama silpna, gali tapti šviesa pasaulio tamsybėje.Čia išmokstame gyventi šeimoje. Nazaretas mus moko, kas yra šeima, meilės bendrystė, jos paprastas ir kuklus grožis, šventumas ir neliečiamumas. Pasimokykime iš Nazareto, koks malonus ir nepamainomas yra auklėjimas šeimoje, kokia yra jos prigimtinė paskirtis socialinėje tvarkoje“ (AL 66). Ar trokštame mokytis būti šeima? Atsikratykime idealistinio modelio, turimo savo galvose, ir žvelkime į Šventąją šeimą, kiekvienam rodančią, kad kritiniai gyvenimo įvykiai yra neišsemiamas malonės ir šventumo šaltinis visam pasauliui.
Šeimoje
Apmąstykime:
1) Kaip šeimos krizė gali tapti neišsemiamu malonės šaltiniu?
2) Kas, jūsų nuomone, sudaro motinystės ar tėvystės ypatingą nepakartojamumą?
Įgyvendinkime:
1) Jūsų šeimoje ir santuokiniame gyvenime neabejotinai būta sunkumų ir problemų, vadinamųjų „krizių“. Kaip visa tai įveikėte? Kaip ką tik apmąstytos katechezės šviesoje turėjote visa tai įveikti?
2) Kaip gyvenate savo tėvyste ar motinyste Dievo jums dovanoto sutuoktinio atžvilgiu? Kaip leidžiate savo vaikams patirti motinos ir tėvo santykį?
Bažnyčioje
Apmąstykime:
1) Kodėl amžinos meilės kultūros grožis nepatrauklus to, kas laikina, akivaizdoje?
2) Kuria prasme Dievo tėvystė yra bet kurios žemiškos tėvystės ir motinystės pamatas?
Įgyvendinkime:
1) Kaip bažnytinė bendruomenė reaguoja į gausias ir dažnas krizes šeimose? Kokių modelių, metodų, įrankių ir kokių kitokių priemonių ji turėtų pasiūlyti?
2) Buvimas tėvu ir motina yra sunkiausia ir sudėtingiausia užduotis. Kaip prie šios ypatingos bei nepakartojamos užduoties prisidėti pašaukta Bažnyčia?