Foreli Blinstrubaitė-Kramarik – ypatinga moteris. Lietuvių kilmės autorė, lektorė, ugdymo specialistė bei kompozitorė jaunystėje išvyko į JAV, ten sukūrė šeimą ir kartu su vyru susilaukė penkių vaikų. Visi penki Foreli vaikai pasižymi ypač puikiais talentais įvairiose meno, mokslo ir kultūros srityse, todėl moteris dalinasi aktualiomis įžvalgomis darnaus ir sėkmingo ugdymo klausimais.
Foreli, esate penkių ypač talentingų vaikų mama. Papasakokite, kokiais pagrindiniais principais rėmėtės augindama ir auklėdama savo vaikus.
Manau, jog pagrindinis principas, kuriuo rėmiausi – tai neskubėti. Taip pat labai svarbu išklausyti vaikus, duoti jiems laisvės, pasitikėti, kad jie taip pat galėtų pasitikėti jumis kaip mama ir sudaryti sąlygas vaikui pasireikšti, atsiskleisti. Naudinga sukurti atžaloms kuo daugiau įdomesnių sąlygų, kurios nebūtinai turi būti lengvos – priešingai, kai kuriomis sudėtingesnėmis sąlygomis progų pasireikšti randa tokios savybės kaip drąsa, imlumas, protas.
Ar tiesa, jog augindama savo vaikus sukūrėte ir savo pačios unikalią edukacinę sistemą?
Savo pačios edukacine sistema pavadinčiau jau minėtų sąlygų sukūrimą. Svarbu suvokti šią sąlygų sąvoką teisingai: tai ne dėžutė, į kurią įdedame vaiką ir tikimės, jog jis atitiks kažkokį mūsų įsivaizdavimą, bet galimybės, tarsi lipnus molis, iš kurio galima nulipdyti bet ką, lyg vanduo, kuris nuolat keičiasi, vis atsinaujina. Taip ir mano sistema nėra statiška, nekintanti, bet judri, jautri ir nuolat reikalaujanti naujų kūrybinių sprendimų.
Foreli, esate vaikų ugdymo namuose šalininkė. Kuo ugdymas namuose skiriasi nuo valstybinėmis švietimo sistemomis paremto ugdymo?
Pagrindinis skirtumas toks, kad mokant vaikus namuose jie labai daug dalykų išmoksta ir perima iš tėvų. Natūralu, jog besimokydami valstybinėse mokyklose vaikai daugiau dalykų išmoksta ir perima iš mokytojų, savo bendraamžių. Gerai tai ar blogai – spręsti jums. Namų mokymas naudingas tėvams, norintiems perteikti vaikams visą savo sukauptą patirtį, žinias, išmintį.
Kaip manote, kokių žinių vaikui įgyti yra svarbiausia?
Manau, kad vaikui svarbiausia yra įsisąmoninti, jog jis pats yra savo gyvenimo režisierius. Vaikas turi ne tik apie tai išgirsti, bet ir patirti praktiškai, priimdamas asmeninius sprendimus, jausdamas jų pasekmes, o ne darydamas tai, kas jam primesta iš išorės.
Mums reikia daugiau kuriančių žmonių. O mano anksčiau minėta sistema yra ypač naudinga kūrėjams ir norintiems jais tapti. Juk kūrėjas – tai ir rašytojas, ir verslininkas, ir dailininkas, ir netgi gydytojas.
Koks yra tėvų vaidmuo ugdant vaiką ir atskleidžiant jo talentus?
Tėvų misija – pastebėti vaiko talentus, nuolat stebėti, kur jis yra linkęs, ir sudaryti sąlygas tiems talentams atsiskleisti. Ne tik leisti vaikui daryti tai, ką jis nori, bet kartais ir paraginti, padrąsinti vaiką eiti norima linkme, jei jis sustoja. Ne visuomet vaikų sustojimas yra teisingas – juk jie dėl vienų ar kitų priežasčių sustoja dažnai. Tai gali būti ir nenoras, ir nepasitikėjimas savimi, ir dar daugybė įvairių priežasčių. Bet jei būtent ta veikla ir yra stebuklas, kurį vaikas nešioja savo širdyje? Jei tėvai tai jaučia, jų pareiga padėti šiam stebuklui iki galo atsiskleisti, sužydėti ir rasti savo vietą po saule.
O ką daryti, jei vaikas sustoja?
Reikalingas subtilus tėvų suvokimas, kaip kalbėti su vaiku, kad pavyktų jį švelniai paraginti, vėl sužadinti norą imtis mėgstamos veiklos. Svarbu grąžinti vaikui įkvėpimą tikėti savo paties norais ir savo jėgomis juos įgyvendinti.
Ką patartumėte tėvams, norintiems išvengti auklėjimo klaidų, kurias kartais sukuria tradicinės pedagoginės sistemos?
Pirmiausia nepulti į kraštutinumus. Pavyzdžiui, gali įsivyrauti klaidinga nuomonė, jog jei per didelis spaudimas labai neigiamai veikia vaiką, tuomet jam reikia suteikti visišką laisvę. Tai netiesa! Vienas svarbiausių dalykų – harmonija, balansas tarp laisvės ir pareigų. O šeima turi veikti kaip komanda, kurios nariai nuolat padeda vieni kitiems ne tik džiaugtis laisve, bet ir darniai vykdyti savo pareigas. Vaiką svarbu išmokyti draugiškumo ir sklandaus bendradarbiavimo įgūdžių. O tai yra ir sėkmingiausių šiandienos bei ateities profesijų atstovų savybės.
Kaip manote, ar žmogus jau gimsta genialus, ar toks tampa, jei laiku pastebimi jo talentai?
Tikru genijumi tampama – visada ir be išimties. Netgi susiklosčius pačioms nuostabiausioms aplinkybėms, neužtenka tik gimti talentingam – įvairių prigimtinių talentų turi absoliučiai visi žmonės. Tačiau ne visus mus galima pavadinti genijais. Kodėl? Todėl, kad prigimtiniai vaiko talentai užgniaužiami beveik kiekvienoje šeimoje, ir tai yra liūdna tiesa. Kitas šalutinis efektas – pernelyg išaukštintas pastebėtas vaiko talentas. Tokiu atveju žmogaus dvasinės vertybės nesutampa su jo talentu, atsiranda išpuikimas, tinginystė ir panašios ydos, o talentas negali toliau sėkmingai skleistis.
Foreli, ką patartumėte visoms Lietuvos mamoms, norinčioms visapusiškai ir darniai atskleisti vaiko talentus?
Svarbiausia neskubinti vaiko toje srityje, kurioje vystosi jo talentas. Yra puiki pamokoma pasaka apie žąsį, dedančią auksinius kiaušinius. Visi nori tokios žąsies tik sau, kad ji dėtų kuo daugiau auksinių kiaušinių. Tai štai, nereikia talento paversti stabu, dėl kurio imtų kentėti pats vaikas, nes tokiu atveju jis niekada nebus laimingas realizuodamas savo talentą.
O bendras patarimas visiems tėvams – gyventi ir bendrauti su savo vaikais taip, tarsi tai būtų paskutinė diena. Kaip elgtumėtės tokiu atveju? Pradėkite jau dabar.
Parengė Miglė Kačinskaitė
Foreli Kramarik neseniai viešėjo Vilniuje ir konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“ plačiau pasakojo apie kiekvieno savo vaiko talentus bei unikalų šeimos kelią kiekvieno jų atskleidimo link.
Projekto „Sveika ir laiminga mama“ misija – supažindinti moteris su naujausiomis sveikatingumo metodikomis ir asmeninio tobulėjimo sprendimais, padėsiančiais sėkmingai planuoti šeimos pagausėjimą, kurti tvirtus ir darnius poros tarpusavio santykius ir visokeriopai realizuoti savo moterišką prigimtį šeimoje ir už jos ribų. Daugiau informacijos apie projektą galite rasti čia.