Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau būna, kad moteriai pastojus, gal dėl vienatvės ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti, apima panika, baimė, pyktis, gėda, kaltė... Gal ne laiku?
Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, ir Krizinio nėštumo centro (KNC) veiklą Valdonė Miliuvienė kalbina šios organizacijos savanorę psichologę dr. Giedrę Širvinskienę. Taip pat dalijamės keliomis šią krizę įveikusių moterų istorijomis iš KNC po Lietuvą keliaujančios fotoistorijų parodos „Kaip gerai, kad tu gimei“.
Kodėl buvo įkurtas toks centras ir ką jis veikia?
Žinia apie nėštumą ne visada pradžiugina. Kartais ji sukelia daug išgąsčio, nerimo, abejonių. Todėl penkių moterų iniciatyva prieš penkerius metus, siekiant padėti moterims ir vyrams, kurie nėštumą išgyvena kaip krizę, buvo įsteigtas Krizinio nėštumo centras. Pagalba ir telefonu, ir gyvai teikiama nemokamai. Centras plečiasi, šiuo metu jame dirba šeši darbuotojai ir apie 60 savanorių: psichologų, gydytojų, teisininkų, socialinių darbuotojų, dulų, taip pat moterų, kurios teikia palydėjimą auginant vaikelį, palaiko ryšį, kad pagalba nenutrūktų. Dažnai į centrą kreipiasi moterys, svarstančios, ar gimdyti. Tačiau ir vėliau, auginant vaikelį, joms gali būti reikalinga tiek materialinė, tiek emocinė pagalba, nes patiriama krizė susijusi su palaikymo trūkumu. Kartais skambina vyrai, norėdami išsaugoti savo vaiko gyvybę, arba močiutės, norėdamos išsaugoti anūkus. Atvyksta ir porų. Centre taip pat teikiama pagalba išgyvenantiems skausmą po persileidimo ar aborto. 2013–2014 m. į centrą kreipėsi apie 100 moterų, 2015 m. – dvigubai tiek, 2016 m. – jau daugiau kaip 300, 2017 m. – beveik 400.
Kada nėštumas vadinamas kriziniu?
Krizinis nėštumas – tai nėštumas, kuris sukelia asmeninę krizę; dažnai tai neplanuotas, nenorėtas gyvybės pradėjimas, bet nebūtinai. Neplanuotas nėštumas krizės gali ir nesukelti, o kartais planuotas nėštumas gali tapti krizinis, jei pašlyja santykiai, pasikeičia finansinė situacija ar sužinoma apie vaikelio vystymosi trūkumus. Ši krizė būna susijusi su giluminiais dalykais, moters tapatybe, asmenybe. Matau, kaip giliai moterį paliečia gyvybės užsimezgimas. Tai labai svarbi moters egzistencijos dalis: mama tampama visam gyvenimui. Net ir patirtas persileidimas, abortas giliai įsirėžia moters atmintyje. Ji visada bus mama, praradusia savo vaiką. Aplinkiniams sunku suprasti moterį, pasiryžusią atsisakyti vaikelio, bet paprastai tai būna nelengvas sprendimas. Aborto galimybė svarstoma apėmus abejonėms, nerimui, baimėms, pvz., moteris vieniša, santykiai su vaikelio tėčiu atsitiktiniai, arba draugas, su kuriuo iki tol laimingai draugauta, moteriai pastojus, sako: „Jokio vaikelio, jokių kalbų!“ Būna situacijų, kai moterims grasinama, jos varomos iš namų, neturi, kur eiti, lieka vienos. Daug moterų yra nepatyrusios besąlygiškos savo mamų meilės, neturi teigiamo pavyzdžio, nepasitiki savimi, yra įsitikinusios, kad nesugebės būti geromis mamomis. Kartais moterys taip išsigąsta, kad pasirinkimas gimdyti joms atrodo kaip jų gyvenimo pabaiga. Net tos, kurios sako: „Visada buvau prieš abortą“, priima skubotą, nebeatšaukiamą sprendimą, kurio paskui tenka gailėtis ir susidurti su dar didesniu skausmu. Gydytojai ragina: „Paskubėkit, kuo nėštumas trumpesnis, tuo mažesnė komplikacijų rizika.“ Abortų šalininkai sako: „Moteris turi turėti pasirinkimą.“ Bet ar turi? Abortas lieka vienintelė išeitis, kiti pasirinkimai atrodo neįmanomi, nerealūs.
Mūsų tikslas – padėti pamatyti, kad yra kitų galimybių, o krizė praeina. Skatiname neskubėti, ramiai pagalvoti, pasikalbėti apie situaciją, nerimą, baimes. Papasakojame, kokią pagalbą teikiame. Kartais vien žinia, kad bus vežimėlis, lovytė, sauskelnių ir drabužėlių, sumažina įtampą. Matome daug moterų, kurios norėjo nutraukti nėštumą, o paskui viskas pasikeitė: jos džiaugiasi motinyste, atgyja. Būna ir taip, kad jauna moteris iš pradžių vos ne varoma iš namų, o paskui tie patys artimieji labai rūpinasi, globoja. Arba dukros pradeda bendrauti su savo mamomis, nors anksčiau nebuvo jokio ryšio. Dažnai ir vyrai pamilsta savo vaiką po to, kai moteris pasako gyvybei taip.
Atrodytų, krizė kyla dėl materialinių dalykų, įgūdžių stokos. O gal tai veikiau susiję su vertybėmis? Kad gyvenama nesusituokus arba kad santuokoje pritrūkstama saugumo ir atsakomybės?
Būna situacijų, kai šeima neturi darbo, kyla sunkumų su gyvenamąja vieta, bet nesakyčiau, kad tokių dauguma. Net ir moteris, turinčias stabilų pagrindą, padariusias karjerą, savarankiškas, nepriklausomas, netikėtumas užsimezgus gyvybei išmuša iš vėžių. Vertybės, be abejo, vaidina svarbų vaidmenį, tada svarstoma: koks mano gyvenimo tikslas? Kas man svarbu, kas ne taip svarbu? Santuoka tam tikru atžvilgiu yra apsaugantis veiksnys. Moteris santuokoje dažniau jaučiasi saugesnė, nes šalia yra žmogus, žinantis, kad nori su ja būti visą gyvenimą. Vertybės labai svarbios, tai tvirtas pagrindas gyvenime, sunkiose situacijose, tačiau ne visada apsaugo nuo krizės. Jeigu vertybės perduodamos iš kartos į kartą, jau vaikystėje pradeda formuotis nuostatos, kas yra šeima, vaikai; ar nori būti mama, ar ne; ką reiškia ja tapti; gera ar baisu būti mama; gal tai atima kažką, trukdo karjerai ir pan. Jeigu vaikai svarbiau už karjerą ir už bet ką kita, lengviau priimti gyvybę net sunkiose sąlygose.
Kaip pati atsidūrėte tokioje veikloje? Juk iš to neuždirbate, esate savanorė?
Dirbančius ar savanoriaujančius šioje veikloje dažniausiai šis klausimas būna asmeniškai palietęs. Daug savanorių išgyveno krizinį nėštumą, sulaukė pagalbos, pagimdė ir grįžo drąsinti kitų. Ateina ir tų, kurios patyrė nėštumo nutraukimų ir nori laiku sustabdyti kitas.
Man pačiai motinystės patyrimas labai daug gyvenime suteikė – turiu tris vaikus. Tai didžiulė dovana, perkeičianti, praturtinanti ir tobulėti skatinanti patirtis. Kartu žinau, kaip nelengva auginti vaikus, kiek tai reikalauja stiprybės, jėgų. Suprantu moteris, kurioms nėštumas reiškia didelius iššūkius. Būdama nėščia ar augindama vaiką, moteris labiau pažeidžiama, priklausoma nuo kitų. Sunku, jei ji girdi vyrą sakant: „Jokių kalbų, susitvarkyk“ arba tėvus: „Mes tau tikrai nepadėsim.“ Tenka susidurti su moterimis, kurios, pvz., prieš 20 metų patyrė abortą ir vis dar kenčia, joms skauda. Jeigu skausmas negydomas, jis sunkiai praeina. Matant jų skausmą, dar labiau noriu dirbti su nėščiosiomis, svarstančiomis, ką daryti. Nuo kiekvieno iš mūsų daug priklauso. Gal šalia manęs šiandien yra moteris, kuri nėščia ir niekam nesako, nes bijo būti pasmerkta? Ar aš būčiau tas žmogus, kuriam ji galėtų pasisakyti? Kiekvienas galėtume to savęs paklausti.
Dėkoju už pokalbį ir gyvybiškai svarbų jūsų darbą!
Susilaukiau vaikelio 18-os metų. Žinia apie nėštumą sukrėtė. Sutrikau, abejojau, ar noriu vaikelio. Nerimavau dėl amžiaus, žinių stokos. Ieškodama informacijos apie nėštumą, atsitiktinai radau Krizinio nėštumo centrą, kurio darbuotoja jau po pirmo pokalbio išsklaidė abejones, gimdyti ar ne. Šiandien auginu vienerių metų mergytę, kuri man yra viskas. Vaikelis – didžiausias turtas, laimė ir džiaugsmas. Mielos moterys, nesvarbu, kokio amžiaus ar padėties būtumėte, linkiu Jums neprarasti galimybės turėti savo stebuklą (Gabrielė ir Emilija).
30-ies sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko. Buvome tik sugrįžę į Lietuvą ir pradėję kurtis. Santykiai su vyru buvo tikrai geri, bet aš siaubingai išsigandau. Pirmas vaikas buvo dvejų metukų, finansinė situacija nestabili, vyras užsienietis, gyvenome nuomojamame bute, tik neseniai buvau įsidarbinusi mokykloje. Paskaičiavau, kad gimus kūdikiui darbo stažo neužteks motinystės išmokai gauti. Mama nebendravo su manimi nuo vestuvių, o tėtis dar mokėjo alimentus už brolį, tad finansinė ir emocinė mano šeimos pagalba buvo negalima. Jaučiau, kad pasaulis slysta iš po kojų, apsisprendžiau darytis abortą. Paskambinau į Krizinio nėštumo centrą galvodama, kad kreipiuosi į kliniką. Kai atvykau, man suteikė emocinę pagalbą ir skatino neskubėti, pagalvoti, pažadėjo padėti finansiškai. Vyras sakė, kad palaikys mane, kad ir ką nuspręsčiau, nors buvo prieš gyvybės nutraukimą. Dabar suprantu, kad vos nepadariau didžiausio nusikaltimo šiame gyvenime. Jei ne Krizinio nėštumo centras, dabar neturėčiau mylimo vaikelio... Čia suradau visokeriopą paramą. Svarbiausia – kreiptis pagalbos, ir jos tikrai sulauksi. Aišku, bus sunku, bet būsi apdovanota nauja gyvybe ir didele vidine stiprybe (Eglė ir Salju).
Nedaug laiko praėjus po to, kai su vyru nusprendėme, jog užteks trijų atžalų, pajutau, kad laukiuosi. Niekada negalvojau, kad neplanuotas nėštumas gali atnešti tiek nerimo. Ašaros maišėsi su išgąsčiu. Ne lauktis bijojau – nerimavau, kad nesusitvarkysime. Finansai taip pat baugino, nors abu turėjome darbus ir gyvenome gražiame name. Padėjo susitikimas su Krizinio nėštumo centro įkūrėja Zita ir gydytoja Banga. Supratau, kad ne mes vieni esame tokioje situacijoje. 9 mėnesiai – tai laikas, per kurį susitaikai, pradedi džiaugtis, o gimus vaikeliui supranti, kad be jo savo gyvenimo nebeįsivaizduotum (Irena ir Alantas).
