Kiekvienais metais apie 6000 žmonių Nyderlanduose pasirenka būti nužudyti aktyvios eutanazijos būdu. Visgi dabar kyla protestas.
41 metų mėlynų akių Markas verkia, abu savo sūnus matydamas paskutinį kartą. „Šienligė“, – meluoja. „Ne“, – sako jaunėlis ir užsirepečkoja tėvui ant kelių. Kitą dieną atvyksta gydytoja. Ji vilki juoda suknele ir sportiniais bateliais. Taip vėliau šią situaciją Nyderlandų žurnalui „Linda“ skirtame straipsnyje aprašo Marko brolis žurnalistas. Gydytoja paaiškina procesą: pirmame švirkšte – valgomosios druskos tirpalas. Antrame – migdomieji. Trečiasis sustabdys Marko širdį. „Markai, surūkome dar po vieną?“ – klausia jo brolis. „Ne, aš dabar mirsiu“, – sako Markas Langedijkas ir gulasi į lovą. „Ar tu šimtu procentų įsitikinęs, kad to nori?“ – klausia daktarė. „Taip“, – taria Markas. Jis perėjo 21 gydymo programą. 21 kartą jam nepavyko. Dr. Marijke suleidžia pirmąjį švirkštą. Dr. Marijke suleidžia antrąjį švirkštą. Dr. Marijke suleidžia trečiąjį švirkštą. Markas miršta, nes jis – alkoholikas.
Štai tiek Nyderlanduose yra nueita su noru oriai numirti. Jau seniai aktyvi eutanazija ten nebėra taikoma tik žmonėms, sergantiems nepagydoma liga. Kiekviena nemirtina kančia taip pat gali būti tuoj pat užbaigta. Kančia teturi būti diagnozuota kaip nepakeliama. Sergantieji demencija gali būti nužudomi, sergantieji depresija, turintieji ribinį asmenybės sutrikimą, turintieji negalią. Taip rašoma regioninių eutanazijos kontrolės komisijų ataskaitose.
Eutanazija Nyderlanduose prieš 40 metų pradėta kaip judėjimas už didesnę pacientų apsisprendimo laisvę, visgi pastaruoju metu šalis susiduria su klausimu, kuris paaštrinus skambėtų taip: ar didelis individualizmas pasirenkant mirtį stumia visuomenę į kolektyvinį flirtą su savižudybe?
Skaičiai drastiški: 2012–2016 metų laikotarpiu eutanazijos atvejų skaičius Nyderlanduose išaugo 31 procentu. Vien 2017 m. vadinamosios mirties klinikos sulaukė 38 procentais daugiau paklausimų, rodo paskutinė ataskaita. 2015 m. šalyje mirtį nuo injekcijos pasirinko 5516 žmonių. 2016 m. tokių jau buvo 6091. Tai yra keturi procentai visų mirties atvejų Nyderlanduose. Skaičiai paimti iš vienos regioninių eutanazijos kontrolės komisijų ataskaitų. „Eutanazija vis labiau tampa įprastu, pasirenkamu mirties būdu“, – sako Nyderlandų teologas ir etikos profesorius Theo Boeris pokalbyje su leidiniu Christ&Welt. „Tokios įvykių eigos nenumatėme, kai 2002 m. legalizavome eutanaziją.“ Theo Boeris beveik 10 metų buvo vienos eutanazijos kontrolės komisijos narys ir vertino 4000 atvejų. Kai jis prieš trejus metus pasitraukė, sakosi pajutęs „milžinišką palengvėjimą“. „Situacija tapo nebevaldoma. Kartais pagalvoju, kad Nyderlandus apėmė liguistas potraukis mirčiai.“
Nyderlandų žurnalistas Gerbertas van Loenenas į šią įvykių eigą žiūri taip pat su nerimu. Apie tai 2014 m. jis parašė daug dėmesio sulaukusią knygą. „Tik mažas būrelis Nyderlandų gydytojų žiūri skeptiškai į eutanaziją“, – sako jis pokalbyje su Christ&Welt. Autonomija esą nuo seno Nyderlanduose turinti didelę vertę. „Olandams eutanazija tas pat, kas vokiečiams jų autobanai– jie tuo didžiuojasi.“ Šalies gyventojai esą „visiškai užsidegę“ tuo. Viešai šia tema beveik nediskutuojama. „Tai visiškai nupolitinta.“
Taip pat ir Vokietijoje dauguma žmonių pasisako už aktyvią eutanaziją, kaip kad parodė 2014 m. ZEIT Onlineužsakymu nuomonės tyrimų instituto YouGovatlikta apklausa. Tik 21 procentas vokiečių pasisako prieš. Bet kuriuo atveju organizuota eutanazija (t. y. atitinkamų įstaigų ir struktūrų tinklo sukūrimas eutanazijos paslaugoms teikti, – red. past.) šiame krašte nuo 2015 m. uždrausta. „Oficialios įstaigos Vokietijoje su šia tema yra labai atsargios, – sako Gerbertas von Loenenas. – Tai visiškai pamatuota, kai pasižiūri į įvykių eigą Nyderlanduose.“
Niekur daugiau Europoje nėra tokių liberalių įstatymų kaip Beniliukso šalyse. Belgijoje net vienas katalikiškas ordinas nori leisti aktyvią eutanaziją savo klinikose, kaip kad Christ&Welt neseniai pranešė. Prieš kelias savaites popiežius Pranciškus apgailestavo, kad aktyvios eutanazijos paklausa daugelyje šalių didėjanti. Ji esanti „ideologinis žmogaus valios galiai prieš gyvenimą patvirtinimas“.
Bet ką visgi reiškia eutanazija? Debatuose skiriama pasyvi ir aktyvi eutanazija. Apie pasyvią eutanaziją kalbame tada, kai daktaras paciento pageidavimu nebegydo arba gydymą nutraukia. Šis veiksmas Vokietijoje leidžiamas. Aktyvi eutanazija, kita vertus, reiškia, kad gydytojas paciento pageidavimu pastarąjį nužudo. Ši eutanazijos forma Vokietijoje draudžiama. Nyderlanduose už tai nebaudžiama.
Tam tikri kriterijai privalo būti išpildyti. Paciento kančia turi būti nepakeliama. Visi gydymo būdai turi būti išbandyti ir nedavę rezultato. Pacientą privalo būti konsultavęs antras gydytojas. Be to, pacientas privalo pats duoti nurodymą.
Bet visi šie kriterijai, žurnalisto Gerberto van Loeneno nuomone, palieka per daug vietos interpretacijoms. Remiantis regioninių eutanazijos kontrolės komisijų duomenimis, 2015 m. Nyderlanduose dėl eutanazijos mirė 109 demencija sergantys asmenys. 2016 m. skaičius išaugo iki 141. Bet ar galima žudyti sergantįjį vėlyvosios fazės demencija vien dėl to, kad jis prieš kelerius metus tokią valią išreiškė? „Ką daryti su tokiu pageidavimu, kai pacientas apie tai pamiršo? – klausia van Loenenas. – Nyderlandų viešuomenė šia tema pernelyg naivi.“ Kam Nyderlanduose gali būti atlikta eutanazija, o kam – ne, nusprendžia gydantis medikas. Dažniausiai tai – bendrosios praktikos gydytojas. Be to, esama penkių regioninių komitetų, kurie mirties atvejus tikrina – po to, kai pacientas jau miręs. Sausį antraštėse pasirodė eutanazijos kontrolierė Berna van Baarsen. Dėl protesto ji pasitraukė iš pareigų. Viename interviu moteris teigė daugiau nebegalinti pakelti „aiškaus pasikeitimo“ interpretuojant eutanazijos įstatymus.
Metinis demencija sergančių pacientų nužudymų skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo keturis kartus. Jau prieš metus Nyderlanduose žinomas psichiatras Boudwijnas Chabotas drastiškais žodžiais kreipėsi į viešumą: „Sistema Nyderlanduose nušoko nuo bėgių“, – rašė jis straipsnyje laikraščiui NRC Handelsblad. Taip pat jis rašė ir apie demencija sergančiųjų žudymą. Chabotas anksčiau buvo aktyvus kovotojas už eutanaziją – dešimtajame dešimtmetyje buvo net pasirengęs už savo įsitikinimus sėsti kalėjiman. Jo posūkis verčia įsiklausyti.
Ypač drastiškas eutanazijos atvejis Nyderlanduose buvo paviešintas 2017 metais: sena moteris jau ilgą laiką sirgo demencija. Vakare gydytoja slapta įpylė migdomųjų į kavą. Tuomet ji ketino suleisti savo pacientei mirtiną švirkštą. Bet moteris, kuri ėjo aštuntą dešimtį, gynėsi. Gydytoja paprašė artimųjų moterį prilaikyti. Tuomet ji nužudė pacientę. Vėliau gydytoja rėmėsi tuo, kad esą senoji moteris dažnai buvusi apimta įsiūčio ir klaidžiojusi naktimis po koridorius. Tai gydytoja palaikiusi nepakeliamos kančios ženklais. Senosios moters prašymo atlikti eutanaziją nebuvo. Regioninė eutanazijos komisija papeikė gydytoją, bet taip pat nutarė, kad ši pasielgusi „norėdama gero“. Atvejis greičiausiai turės juridines pasekmes.
Tokie atvejai kaip šis paskatino tris Nyderlandų gydytojus parašyti 2017 m. internetinę peticiją. Joje rašoma, kad užbaigti bejėgio žmogaus gyvenimą jiems yra visiškai nepriimtina morališkai. 400 medikų šią peticiją pasirašė.
Vienas iš iniciatorių vardu Pietas van Leeuwenas. „Aš dar niekada nenužudžiau paciento, – sako paliatyviosios medicinos daktaras pokalbyje su Christ&Welt. – Turiu vidinį barjerą prieš šitai.“ Ir visgi pacientai jo dažnai prašydavo aktyvios eutanazijos. „Tuomet bandydavau su jais kalbėtis ir jų išklausyti“, – pasakoja jis. Kartais to ir užtekdavo psichiniam spaudimui pašalinti ir atkalbėti sergančiuosius nuo savo ketinimų. „Klausimas yra apie tai, kokiam gydytojui pakliūva pacientas: ar jis suleidžia mirtiną injekciją? Ar jis bando iš tiesų diskutuoti su pacientu?“ – klausia van Leeuwenas.
Kai kurie seni žmonės trokšta mirties, nors ir neserga. Nes jie vieniši arba paliegę. Nyderlanduose eutanazijos šalininkai nuosekliai nori, kad vyresniems nei 70 metų senjorams būtų leista eutanazija – net ir tada, kai šie dar sveiki. Jau metus egzistuoja atitinkamas įstatymo projektas. Jis vadinasi „Užbaigtas gyvenimas“ ir yra remiamas kairiųjų liberalų partijos D66. Ji priklauso vyriausybei. Bet įstatymo pasiūlymas susilaukė kritikos: kai kurie pasekėjai skundžiasi, kad žemiausia 70 ar 75 metų amžiaus riba esanti dar per aukšta. Dėl to Gerbertas van Loenenas baiminasi, kad debatai dėl amžiaus ribos nesustos: „Jei įsigalios įstatymas 70-mečiams, tai kažkada atsiras ir įstatymas 20-mečiams. Dėl šito esu įsitikinęs“, – sako jis.
Prieš kelerius metus Gerbertas van Loenenas savo kailiu pajuto, kaip eutanazija keičia visuomeninę atmosferą. Savo patirtis jis gvildeno knygoje Tai juk jau nebe gyvenimas: vieną dieną jo gyvenimo partnerio Niek’o smegenyse rado auglį. Operacijos metu jis patyrė sunkią negalią. Staiga pora konfrontavo su skaudinančiomis reakcijomis: viena pažįstama, atėjusi pietų, tarė Niek’ui: „Tai tavo pasirinkimas toliau gyventi, tad tau nepridera aimanuoti.“ Kitas draugas klausė: „Ar nebūtų buvę geriau, jei jis operacijos metu būtų numiręs?“ Gerbertą van Loeneną šie pasisakymai giliai sukrėtė. Galbūt ir dėl to, kad tokios mintys buvo atėjusios ir jam pačiam. „Atrodo, kad sergančiajam subtiliu būdu daromas spaudimas užbaigti savo gyvenimą, – sako jis. – Eutanazija pakerta solidarumą mūsų visuomenėje.“ Ar Nyderlanduose prasideda persilaužimas? Galbūt ten galima tik pajusti buvimą toje visuomenėje, kuri kaip tik dabar išsigąsta savęs pačios.
Pagal Merle Schmalenbach tekstą laikraštyje „Die Zeit“ parengė Viltė Žukaitė
