Atrodo natūralu, kad artėjanti senatvė kiekvienam žmogui kelia nerimą. Kodėl vis dėlto ji pasitinkama taip skirtingai?
Matyt, daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus apskritai žiūri į gyvenimo iššūkius, kančią ir mirtį. Mat daugumai senatvė siejasi būtent su šiais dalykais. Pastebiu, kad senatvės daug mažiau bijo žmonės, tikintys, kad mūsų egzistencija nesibaigia mirtimi. Kiti žmonės senatvę sieja su artėjimu išnykimo link, todėl labiau dėl to nerimauja. Visgi visiems žmonėms yra būdingas nerimas dėl nežinomybės, susijusios su gyvenimo baigtinumu šiame pasaulyje.
Kitas dalykas, dėl kurio žmonės nerimauja artėjant senatvei, yra ateities nežinomybė, susijusi su nenumatytais iššūkiais, galimomis sveikatos problemomis ir kentėjimu. Mintys apie tokius sunkumus dažniausiai kyla asmeniškai susidūrus su pagyvenusio artimo žmogaus kančia, taip pat matant senus apleistus žmones gatvėje, sužinojus apie senų žmonių likimus iš žiniasklaidos.
Mano pastebėjimu, dauguma žmonių bijo pasenti dėl apribojimų, kuriuos atneša senatvė. Juk kuo labiau senstame, tuo mažiau pajėgūs jaučiamės fiziškai, tuo greičiau pavargstame nuo bet kokio darbo, dėl to mažiau spėjame nuveikti per dieną, o tai nėra malonu suvokti. Be to, vis daugiau susiduriame su fiziniais skausmais, dėl ko kūną vis mažiau siejame su malonumo ir vis daugiau – su kentėjimo patyrimu, kurį dažnai lydi galimų ligų baimė.
Taip pat pasaulį su amžiumi imame suvokti daug blankiau negu vaikystėjė, jaunystėje, kada viskas atrodė daug spalvingiau, įdomiau. Atrodo, kad vis mažiau lieka dar nepatirtų dalykų, kurie galėtų džiuginti. Jaunystėje galime daug ko tikėtis ateity, o einant metams vis mažiau dalykų projektuojame į ateitį ir vis daugiau žvalgomės į praeitį. Vis mažiau šansų lieka realizuoti ateičiai atidėtus dalykus, su nemalonia baime kartais suvokiame, kad kažko jau ir nebespėsime, ir nepatirsime.
Kas visgi formuoja žmonių požiūrį į senatvę ir senėjimo procesus?
Požiūriui į senatvę, mano įsitikinimu, stipriausią įtaką daro buvimas šalia pagyvenusio žmogaus (gyvenimas kartu su seneliais, kitais vyresniais giminėmis, jų priežiūra ar pagalba), nes tai padeda geriau pažinti jo kasdienybę, realiau suprasti jo rūpesčius, nei tik girdint apie tai iš kitų.
Pavyzdžiui, man pačiam suvokti, kokios senatvės nesinorėtų ir kokios norėtųsi, padėjo savo senelių gyvenimo stebėjimas ir jų priežiūra; ta asmeninė patirtis padėjo suprasti, kaip svarbu senatvėje turėti šiltus santykius su artimaisiais, su draugais, turėti aistringų pomėgių, rūpintis kitais, būti reikalingam, dalintis savo patirtimi.
Deja, šių dalykų mes negalime susikurti senatvėje, pavyzdžiui, negalime tikėtis gerų santykių su sutuoktiniu, jei tų santykių nesukūrėme per gyvenimą; negalime tikėtis meilės iš vaikų, jei jos nedavėme vaikams, kai jie buvo maži; neturime kuo užsiimti, jei per visą gyvenimą neatradome savo pomėgių; neturime kuo džiaugtis, jei nematome, kuo galime būti reikalingi kitiems. Kitaip tariant, sename amžiuje kaip niekada aiškiai patirsime dvasinį dėsnį: „ką pasėsi, tą ir pjausi“.
Įdomu, kad jauno, vidutinio amžiaus žmogaus ir senjoro požiūriai į senėjimo procesą skiriasi. Jaunas žmogus apie senėjimą apskritai mažai susimąsto, netgi vengia apie tai mąstyti, nes viskas atrodo dar labai toli. Žmogus koncentruojasi į netolimą ateitį, mėgina įsitvirtinti gyvenime, o mintis apie tolimą ateitį dažniausiai nustumia tolyn. Taigi, senatvė jaunam asmeniui yra kažkas svetimo, kažkas negatyvaus, nuo ko norisi atsiriboti.
Vidutinio amžiaus žmogus atsiduria tarsi ties slenksčiu, kai viena koja stovi viename amžiaus tarpsnyje, o kita – jau kitame, t. y. suvokdamas, kad sensta ir daug ką turi palikti praeityje, nors dar nesinori su tuo susitaikyti; dėl to norisi pakartoti tai, kas buvo gražaus patirta, suspėti tai, ko dar nespėjo.
Matydami, kad gyvenimas nėra toks, apie kokį svajojo, dauguma šiame amžiuje išgyvena gyvenimo vidurio krizę, kartais bando daug ką keisti savo gyvenime, mėgina kurti naują šeimą, keičia darbą ir pan. Šiame amžiuje priartėjusi senatvė jau labiau pažįstama, tačiau kartu kelia ir didesnę įtampą, nes tampa realesnė negu jauname amžiuje.
Senjorams senatvė – jau reali duotybė, su kuria tenka norom nenorom susitaikyti. Tie žmonės, kuriems sunku priimti senyvo amžiaus apribojimus, dažnai tampa niūrūs, niurzgantys, daug kuo nepatenkinti, pykstantys ant pasaulio, Dievo ar kitų žmonių. Jie linkę grimzti į apatiją, rezignaciją, neveiklumą. Tie senjorai, kurie nuolankiai priima senėjimą ir sąmoningai su tuo susitaiko, savo energiją sėkmingiau nukreipia į tas galimybes, kurias tebeturi ir garbiame amžiuje.
Jei žmogus mąsto apie senatvę kaip apie tragišką laiką, kada viską skauda, kada tampi priklausomas nuo kitų ir merdėji skausme, imama paniškai bijoti ateities, gali užvaldyti nerimas dėl mirties kaip skausmingo proceso, gali kankinti išnykimo, nežinomybės baimė. Tai gali apkartinti ir dabartį, viskas gali pasirodyti beprasmiška, žmogus gali pradėti grimzti į depresiją. Toks požiūris į senėjimą skatina skaidyti savo gyvenimą į dvi kontrastingas dalis: į trapią dabartį, kurioje reikia suspėti pasiimti iš gyvenimo viską, kas įmanoma, ir – į tragišką ateitį, kurią reikėtų kuo toliau nustumti nuo savęs. Taip mąstantieji stengiasi atitolinti senatvę save apgaudinėdami, t. y. slėpdami nuo savęs ir kitų savo senėjimo požymius, kartais net griebdamiesi plastinių „jauninančių“ operacijų. Kai kurie ima ieškoti žymiai jaunesnių partnerių, nes tai leidžia ir save traktuoti kaip ne tokį jau seną.
Kita vertus, jei žmogus mąsto apie senatvę kaip apie gyvenimą vainikuojantį etapą, kuriame galima apmąstyti ir integruoti visą sukauptą patirtį, kai galima skinti savo ilgalaikių pastangų vaisius, džiaugtis užtarnautu poilsiu, ateitis atrodys daug šviesiau.
Kai kuriuose vienuolynuose seniau vienuoliai sveikindavo vienas kitą žodžiais memento mori, t. y. prisimink mirsiąs. Taip darydavo ne tam, kad vienas kitą gąsdintų, bet kad primintų apie gyvenimo baigtinumą, nes tai padeda gyventi sąmoningiau kiekvieną dieną, neatidėlioti ateičiai dabarties uždavinių ir priimti senėjimą kaip natūralų reiškinį.
Su kokiu nusiteikimu žmonės paprastai pasitinka artėjančią senatvę?
Kaip parodė S.Reichardo ir bendradarbių atliktas tyrimas (aprašytas kun. K. Trimako studijoje „Asmenybės raida gyvenime“), yra pagrindiniai 5 charakteringi būdai, kuriais žmonės atsiliepia į senatvę, ir pagal tuos būdus pagyvenusius žmones sąlyginai galima skirstyti į tokius tipus:
„Piktieji“ savo gyvenimo nepasisekimo priežastis sieja su kitais žmonėmis, kurie neva sugadino jų gyvenimą, nes atėmė galimybes, pasisekimą, laimę. Jų senatvę apnuodija užvaldžiusi neapykanta.
„Savęs neapkenčiantieji“ dėl gyvenimo nepasisekimų linkę kaltinti save, dėl ko dažnai puola į neviltį, nes jau nebeturi progos kažką pakeisti.
„Apsišarvavusieji“ mėgina paviršutiniškai prisitaikyti įvairia veikla bei socialiniais ryšiais nukreipdami dėmesį nuo neigiamų senatvės apraiškų. Jie paprastai visą gyvenimą linkę bėgti nuo gyvenimo prasmės klausimų.
„Sūpuokles kėdes mėgstantieji“ prisitaiko pasyvumu, t. y. bando gyventi kuo patogiau, be pastangų ir atsakomybių, o vien tenkinant savo reikmes.
„Subrendusieji“ realistiškai priima savo padėtį, susitaiko su senatvės apribojimais, bet dėl jų neišgyvena, nes sugeba tarsi pakilti virš sunkumų. Jie mažiau galvoja apie save, daugiau orientuojasi į kitų žmonių poreikius, stengiasi būti naudingi kitiems, įprasminti kiekvieną gyvenimo dieną ir džiaugtis tuo, ką turi. Kadangi tai – sveikiausia reakcija į senatvę, su tokiu nusiteikimu, mano nuomone, ir geriausia žengti į šį gyvenimo tarpsnį.
Visiems linkėčiau senatvės, panašios į jaudinantį, keliantį pagarbą saulėlydį, kuriuo pasigrožėti susirenka daugybė žmonių, akimirkai atsitraukiančių nuo savo rūpesčių, kad prisiliestų prie būties slėpinio. O saulė, kaip žinome, neišnyksta visai, tik dingsta iš jų akiračio.
Teksto autorius yra Bernardinų socialinių paslaugų centro psichologas
