Ar darbas turi ateitį?

 

Tapo įprasta juodomis spalvomis piešti rytojaus darbą. Tad būtina ne tik plačiai apie jį diskutuoti, bet ir praturtinti bei patvirtinti jo vertę. Šiandien darbui ypač reikia dosnaus požiūrio ir realistiškų, tačiau vilties kupinų žodžių“ - sako italų ekonomistas Luigino Bruni.

Sociologai, filosofai, žurnalistai ir futurologai nuolat mums kartoja, jog darbo bus vis mažiau. Kad interneto ir dirbtinio intelekto eroje teks susitaikyti su faktu, jog darbo rinkoje nedalyvaus daugmaž pusė darbingo amžiaus žmonių. Už mus dirbs mašinos, mes paprasčiausiai užsiimsime kitais dalykais. Didžiulis robotų produktyvumas leis visiems gauti pinigų sumą, su kuria bus galima pragyventi.

Sumaniausi ir labiausiai išsilavinę dirbs sinergijoje su kompiuteriais, užtikrindami tobulą ekonominės sistemos funkcionavimą. Sistema bus tokia tobula, kad jai mūsų praktiškai daugiau nebereikės.

Kai kas priduria, kad praeities civilizacijose tikrų darbininkų visad buvo nedaug: daugumą populiacijos sudarė dvariškiai, kilmingieji, vienuoliai, elgetautojai, ligoniai, tarnai, vergai ir moterys, kurios „darbo rinkoje nedalyvavo“ (nors visada daugiausia dirbo).

Kiti scenarijai kiek pozityvesni, tačiau vis tiek kalba apie mažėjančio darbo kontekstą ir įsivaizduoja, jog teks naujai paskirstyti likusią darbo kvotą, jei norime, kad darbo turėtume visi. Darbo savaitė, anot jų, sutrumpės iki 15, daugiausia iki 20 valandų per savaitę. Darbas, kaip suaugusių asmenų veikla, tėra istorinė fazė, trukusi daugmaž pusantro šimtmečio Vakaruose, ir mes greitai grįšime į situaciją, kurioje žmonija buvo ištisus tūkstantmečius. Tai buvo išimtis, skliausteliai, užtemimas, anomalija.

Jei šis peizažas išties būtų vienintelis arba labiausiai tikėtinas, derėtų išties labai susirūpinti. Ačiū Dievui, horizonte matosi ir daugiau – šviesesnių – spalvų, jos leidžia galvoti ir tikėtis, kad rytojaus orai bus geri.

Darbas – geriausia, ką galime

Visų pirma turėtume geriau suprasti, kuo pastarojo pusantro šimto metų darbas nukrypo nuo ankstesnės Vakarų civilizacijos trajektorijos. Darbas, kaip mes jį šiandien pažįstame, nėra laipsniškos praėjusių amžių raidos rezultatas. Ne, šiuolaikinis darbas pirmiausia yra išradimas, didžiulė inovacija, kilusi iš astralinio lydinio, kurį sudaro įvairūs elementai: humanizmas, socialinė katalikybė, protestantiškoji reforma, socialistinis judėjimas, kooperacija, profsąjungų judėjimai, fašizmo ir karų žaizdos. Todėl per trumpą laiko tarpą darbas pagimdė didžiausią visoje žmonijos istorijoje žinomą kooperaciją.

Dirbdami ir pripildydami darbo pasaulį teisėmis ir pareigomis, sukūrėme vis tankesnį tinklą, kuris šiandien dengia beveik visą pasaulį. Produktai ir paslaugos, kurių pilnas mūsų gyvenimas, yra milijonų žmonių bendradarbiavimo vaisius. Kad aš galėčiau rašyti, o jūs skaityti šį straipsnį popieriniame laikraštyje, reikėjo dešimčių tūkstančių žmonių (jeigu ne daugiau) bendradarbiavimo: žurnalo redakcijos, spaustuvės, platintojų, lėktuvų ir traukinių, kurie nugabena spaudą, elektros energijos, internetinio tinklo, popieriaus industrijos...

Tas bendradarbiavimas nėra nei romantiškas, nei mielas: dažnai darbas yra sunkus, net labai sunkus, kartais dirbant mirštama. Mirštama todėl, kad darbas yra rimtas ir baisus dalykas, kaip pats gyvenimas.

Demokratija yra ir didžiulė, neatsiejama, stipri, kapiliarinė, jungtinė veikla, kuri padaugina ekonomines bei civilines galimybes ir bioįvairovę. Rinka yra šis didžiulis bendradarbiavimas net ir tada, kai įgyja konkurencijos formą. Juk bendradarbiaujame ir konkuruodami – korektiškai ir sąžiningai: viena didžiausių teorinių bei praktinių klaidų – supriešinti konkurenciją ir bendradarbiavimą.

Išmokdami dirbti, dirbti su kitais, nukreipėme savo energiją ir savo kūrybingumą taip, kad šie galėtų kaip reikiant skleistis, pasiekti vis daugiau žmonių ir jiems tarnauti. Disponuojame daugybe būdų išreikšti protą, kūrybingumą, meilę; tačiau kai dirbame, mūsų protas-kūrybingumas-meilė išaukštinami, sublimuojami. Tampa išties nuostabūs.

Mozartas savo gyvenime veikė daugybę dalykų, tačiau rašydamas muziką Mozartas buvo išties Mozartas. Mano bičiulis Viktoras daro daugybę įvairių dalykų, tačiau taisydamas automobilius jis išties yra Viktoras. Pradėjau geriau jį pažinti, kai ėmiau stebėti jį dirbantį, nes tuomet, nepaisant viso vargo ir tepaluotų rankų, jo asmenybė sužydi, tikriausiai jo siela atsiveria.

Darbas yra ir subrendęs būdas mylėti – rimtas ir tikras būdas prisidėti prie savo ir kitų gerovės. Jei vieną dieną kas nors grįžęs iš praeities manęs paklaustų: „Turiu dvi valandas laiko, parodyk man, ką geriausio jūs, žmonės, sukūrėte per pastaruosius šimtmečius“, nevesčiau jo nei į muziejų, nei į bažnyčią. Nusivesčiau jį į įmonę, į fabriką, kur žmonės suteikia gyvenimą didžiulei kolektyvinei generuojančiai veiklai (atsisveikindamas perskaityčiau dar jam nežinomą eilėraštį, nes menas yra aukštoji darbo forma).

Įveikėme tūkstančius ligų, išsilaipinome Marse – paprasčiausiai dirbdami, daug dirbdami. O jeigu rytoj sugebėsime įveikti kitas ligas, pamaitinti visus, pasiekti, kad visi vaikai ir jaunimas šiame pasaulyje gautų gerą išsilavinimą, tai pasieksime tik dirbdami, daug dirbdami, geriau dirbdami, dirbdami kartu.

Mes, žmonės, nesugebame nieko geresnio po saule. Tad, jeigu mums tektų nustoti dirbti arba dirbtume per mažai, kyla grėsmė, kad savo energiją nukreipsime į mažiau entuziazmo keliančią veiklą – ne tokią svarbią, mažiau atsakingą, sunkių iššūkių kupiną – nei darbas – ir galbūt vėl imsimės karo meno.

Netiesa, kad darbas baigsis. Tie, kurie taip sako, nuvertina moterų ir vyrų protą, kūrybingumą ir meilę. Imsimės kitokių darbų – daugiau paslaugų ir kur kas mažiau konvejerinių veiksmų, tačiau ir toliau dirbsime, bendradarbiausime, mylėsime dirbdami.

Rytoj laiminsime technologijas, kurios išlaisvino mus iš neįdomaus darbo, kad galėtume atsidėti geresniam. Sugebėjome pasigaminti tokių protingų mašinų ir robotų, kad jie gali (beveik) apsieiti be mūsų, nes labai daug dirbome, kartu, ir į darbą įdėjome savo aukščiausios prabos sumanumą. Tol, kol bus tokių, kurie sugalvoja ką nors, kad patenkintų kito žmogaus poreikį, kol kursime vis naujas abipusės naudos progas, darbas nesibaigs. O tikrasis mūsų tautų turtas ir toliau bus abipusiai naudingų santykių suma, kurią sugebame įsivaizduoti, o paskui realizuoti. Tol, kol vienas kitą matysime, kaip dar neišreikštų poreikių ir troškimų rezervuarus, ir pasitelksime nuostabų savo protą bei kūrybingą meilę, darbo bus: daugeliui, gal visiems.

Dirbsime kitaip, tačiau dirbsime. Neturime geresnės veiklos.

Ir toliau remsimės darbu, ir darbu remsis mūsų demokratija.

Luigino Bruni yra italas ekonomikos profesorius, knygų bei publikacijų autorius. Jo tyrinėjimų sritis apima ir etiką, filosofiją, idėjų istoriją bei teologiją.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode