„Kita pavojinga ideologinė klaida yra daroma tuomet, kai įtarinėjamas kitų žmonių socialinis įsitraukimas, kai toks aktyvumas matomas kaip paviršutiniška, pasaulietiška, sekuliari, materialistinė, komunistinė ar populistinė veikla. Arba tokia veikla yra nuvertinama, neva yra kitų, daug svarbesnių problemų, ar manant, jog iš tiesų reikšmingas yra tik koks nors vienas etinis klausimas ar tikslas, kurio patys ir siekia.
Pavyzdžiui, mūsų pozicija ginant nekaltus negimusius kūdikius turi būti aiški, tvirta ir su įkarščiu, nes tai liečia kilnumą žmogaus gyvybės, visada šventos ir įpareigojančios mylėti kiekvieną asmenį, nesvarbu, kurios vystymosi stadijos jis ar ji yra. Tačiau lygiai tiek pat šventa yra ir kiekvieno vargšo gyvybė, to, kuris jau gimęs, kiekvieno skurstančio, apleisto ir beteisio, pažeidžiamo ligonio ar senolio, kuriam gresia paslėpta eutanazija, kiekvienos prekybos žmonėmis, naujosios vergovės ir visokių atstūmimo formų aukos. Mes negalime siekti tokio šventumo idealo, kuris ignoruoja neteisybę pasaulyje, kuriame vieni puotauja, švaisto ir gyvena vien tik vardan naujausių vartojamų gėrybių, o kiti stebi iš toli, visą savo gyvenimą praleisdami apgailėtiname skurde“ (GE 101).
Taip savo paskutiniame Apaštališkajame paraginime „Gaudete et Exsultate“ rašė popiežius Pranciškus, tuo papiktindamas ne vieną judėjimų „Už gyvybę“ aktyvistą. Pasipiktinimų priežastis – manymas, jog tokiu teiginiu popiežius sumenkina pastangas dėl negimusio žmogaus gyvybės apsaugos, paneigia visą įdėtą darbą ir kovotas kovas, kad, pavyzdžiui, mažėtų abortų ar būtų sustabdytas eutanazijos plitimas.
Popiežius Pranciškus jau ne pirmą kartą suglumino tikinčiuosius, išsakydamas mintį, jog krikščionys, kovodami už gyvybę, neturėtų būti susitelkę tik į vieną problemą. Bet šis popiežius kaip tik dėl to yra, vieni sakytų, pavojingas, kiti – įdomus, nes jis dažnai palieka erdvės interpretacijai. Tai yra nepatogu, taip, bet ši erdvė leidžia diskutuoti, apmąstyti nusistovėjusius, jau tarsi savaime suprantamus įsitikinimus ir sudaro progą sąmoningai ir laisvai vėl apsispręsti, kokia pasaulėžiūra aš pats vadovausiuosi savo pasirinkimuose.
Tad klausydami popiežiaus galime smerkti ir baimintis, kad jis griauna ištikimus judėjimus, Bažnyčią ir jos mokymą, o galima pabandyti klausytis su nuostata, kad šis popiežius veda Bažnyčią kaip tik ten, kur Šventoji Dvasia ir nori, kad tai, ką popiežius sako, atspindi augančios, bręstančios ir į gyvenimo aktualijas atsiliepiančios Bažnyčios požiūrį.
Raginimas išplėsti akiratį visiškai nereiškia, kad dabar turime radikaliai keisti savo veiklas, metus vienus tikslus, pulti prie aktualesnių, madingesnių klausimų. Esame tiesiog kviečiami būti nuoseklūs savo vertybėmis visose srityse ir žvelgti tiek į asmenį, tiek į visuomenę kaip į visumą, sistemą, kurioje atskiros dalys veikia viena kitą, o visas kontekstas daro įtaką individualiems pasirinkimams.
Žmogaus gyvybės apsauga krikščioniškoje retorikoje paprastai asocijuojasi su dviem temomis – abortais ir eutanazija, o viešojoje erdvėje daug dažniau girdime ne apie pagalbos programas, o apie politines kovas, siekiant uždrausti ar riboti. Susidaro įspūdis (gali būti, kad ir nepagrįstai, to visiškai nenorint), kad galutinis ir svarbiausias tikslas šiose srityse – gyvybę saugantys įstatymai. Bet kokia kaina. Siekiant jo, įsitraukiama į lobistines veiklas, šlifuojami argumentai viešoms diskusijoms, su oponentais varžomasi dėl eterio, finansavimo ar politikų dėmesio. Bėda ta, kad tai – tikra kova, kur yra dvi aiškios ideologinės pusės, rezultatas yra labai aiškus ir pamatuojamas – konkretus įstatymas, o laimėti gali tik viena pusė, nes su kompromisu ideologiniams oponentams susitaikyti neįmanoma. Laimi paprastai toji pusė, kuri turtingesnė ir garsiau kalba. Tose žūtbūtinėse ideologinėse kovose, kurių taisyklių, deja, nediktuoja kovojantieji už gyvybę, pametami niuansai, svarbios konkrečių situacijų detalės, į kurias atsižvelgus, daug lengviau būtų keisti ne tik įstatymus, bet ir pačią tikrovę.
Paprastai kalbant, kovojant už negimusių kūdikių išsaugojimą taip pat vertėtų dažniau klausti: o kodėl moterys renkasi abortus? Diskusijose dėl eutanazijos tikrintis – kokią alternatyvą siūlome tiems, kurie kenčia, laukia mirties ar slaugo?
Nereikia rinktis tarp socialinės veiklos ir įstatymo, galima tiesiog peržvelgti prioritetus. Kas krikščioniui, kuriam vertybė yra žmogus, jo gyvybė, jo kilnumas, yra tikras laimėjimas? Įstatymas, kuriuo sakoma, kad pas mus nėra abortų, nėra eutanazijos? Ar moters apsisprendimas nenutraukti nėštumo, šeima, kurioje negalią turintis ligonis ar senolis yra guodžiamas ir slaugomas? Kaip pasiekti to norimo tikslo? Jei reikia, kurkime įstatymus, su kurių pagalba atsirastų sistema, gebanti padėti krizėje atsidūrusioms moterims, suteikianti joms laiko be jokio spaudimo ir skubos priimti sprendimą. Nereikia laukti, kol kas nors iš politikų ims siūlyti įteisinti eutanaziją Lietuvoje. Jau dabar galime kalbėti apie paliatyviąją slaugą, valyti ją nuo korupcijos ir aplaidumo, diegti technologines naujoves, palengvinančias pacientų situaciją, investuoti į specialistus, kurti pagalbos sistemas šeimoms.
Svarbiausia yra pamatyti kūdikį, kurio gyvybę saugojame, ar ligonį, turintį negalią, mirštantįjį kaip tuos, kurie yra santykyje su kitais. Tad jie labiausiai bus apsaugoti, jei stiprinsime ir padėsime tiems, nuo kurių jų gyvenimai priklauso. Visi esame dalis visuomenės, kur mūsų gyvenimams įtaką daro ir vyraujanti kultūra, požiūriai, taisyklės, bendra socialinė situacija. Išliekanti pagalba krizėje atsidūrusiesiems yra susijusi ir su socialinės, sveikatos apsaugos, ekonominėmis, švietimo ir kitomis sritimis. Žmogaus gyvenimas turi daug aspektų, o jo gyvybės apsauga yra pamatinė vertybė. Tik popiežius primena, kad žmogiškojo kilnumo išsaugojimas priklauso ir nuo sąlygų, kuriomis žmogus gyvena dabar. Matydami žmogų sistemoje, galime pasirūpinti visomis jos dalimis, fiziniu saugumu, bendra ekonomine sistema, ugdymu, sveikatos ir socialine apsauga. Būtent tokia pozicija ir gali praplėsti mūsų akiratį.
