Į šių metų Knygų mugę rašytoja VAIVA RYKŠTAITĖ atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ (leidykla „Nieko rimto“) veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja V. Rykštaite.
Kas šiuo metu Jums teikia daugiausia džiaugsmo?
Šiuo metu mano dukros Žemyna ir Indraja. Jos didžiausias mano džiaugsmas ir pagrindinis dirgiklis. Kartais labai išvargstu su jomis ir būnu pikta, bet pamačiusi tas mielas akutes širdyje kažkas suspurda ir suprantu, kad iš esmės esu labai laiminga. Pastaruoju metu dar džiugina tai, kad valgau kiek noriu ir niekas „neina į kūną“. Matyt, dėl to, kad žindau. O gal tikrai esu iš tų amžinai lieknų – bet tik dabar tai supratau, o žalioje jaunystėje nuolat laikiausi dietų, buvo iškreiptas mano grožio supratimas. Vis norėjosi būti lieknesnei. Dabar noriu būti išsimiegojusi ir žiūrėti daugiau gerų filmų – tai irgi yra laimė.
Beje, jei kalbant apie lieknumą, su iliustruotoja dirbdama prie knygos „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ (leidykla „Nieko rimto“) prašiau jos, kad tik nenupieštų deivės Pelės kūdos. Havajietės yra įspūdingo stoto moterys ir tuo didžiuojasi.
Kaip atsirado meilė knygoms? Kaip ir kada pati pradėjote rašyti?
Visada mėgau knygas. Nuo vaikystės. Nuo vaikystės ir rašiau. Būdavo, visa šeima sėda prie televizoriaus, aš irgi su jais sėdžiu iš kompanijos – bet su knyga rankose. Jie žiūri filmą, aš skaitau. Skaitydavau Anderseno pasakas, įvairių šalių pasakas. Atsimenu, anglų buvo ypač baisios. Skaitydama „Krioglingreindžą“, pasaką iš anglų pasakų rinkinio, po to ilgai negalėdavau užmigti. Pirmoji mano knyga „suaugusiems“ buvo Žiulio Verno „Aplink mėnulį“ – iki šiol neatsimenu, kaip ji baigėsi, ar jie pasiekė? Gal vis tik nebaigiau jos skaityti?
Kokių knygų daugiausia galima rasti Jūsų namų bibliotekoje?
Mano skonis labai eklektiškas, o biblioteka išsimėčiusi po visą pasaulį. Dalis knygų palikta pas tėtį namo palėpėje. Dalis pas mamą – čia tos, kurios netelpa į lagaminą po apsilankymo Lietuvoje ir laukia savo eilės išskristi į Havajus. Šiaip knygų nekaupiu, perskaičiusi jas visada atiduodu seneliams – ten pas juos namuose gyvena trys mano giminės kartos, tai visi tas knygas perskaito, paskui būna labai smagu aptarti. Pačias geriausias knygas taupau seneliams ir vežu į Lietuvą. Kitas atiduodu lietuvėms draugėms Honolulu arba amerikietei anytai. Todėl mano namų bibliotekoje Havajuose yra kelios lentynos pačių įvairiausių knygų, bet jos visos dar neskaitytos. Esu vietinio knygų klubo narė – skaitome grožinės literatūros knygas, kurios turi aktualių politinių ar visuomenės aktualijų atspalvių, pvz., „Bear Town“ – knyga, rezonavusi su „Me too“ judėjimu. Arba „The Hate U Give“ kaip „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsis. Šitas knygas dažniausiai randu bibliotekoje, bet kartais ir nusiperku.
Ar tai, kad pati aplankėte nemažai pasaulio šalių, galima sieti su tuo, kad Jūsų knygose personažai dažnai ieško savęs?
Turbūt. Rašydama negalvoju, neanalizuoju. Atsiduodu smagiam kūrybiniam impulsui ir tiek. Visa kita – prasmes ir autobiografines sąsajas – atranda ir priskiria literatūros kritikai. Kartais taikliai, kartais į lankas, bet visada įdomu skaityti savo darbų vertinimus. Net jei jie būna nepalankūs. Įdomu matyti, kaip kiti suvokia mano tekstą.
Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ norėjau padrąsinti vaikus keliauti. Lietuvoje mažai kas pasiima „gap year“, tą metų pertrauką po mokyklos baigimo prieš studijas. Manau, tai labai reikalinga žmogui. Būtų mano valia, aš apskritai niekam neleisčiau studijuoti, kol neparagavo kelionių, darbų, nežinios. Po to atsiranda visai kitas supratimas, kita motyvacija. O Lietuvoje jau nuo kokios devintos klasės vaikų vis klausiama: „Tai kur stosi?“ Karvės šūde pirma reik pastovėti – ir sakau tai visai ne piktai. Pabėgioti basomis po pasaulį, patirti nuotykių. O tada jau rimtu veidu kažkur stoti.
Ar rašymas vaikams Jus pačią pakeitė? Esate sakiusi, jog rašydama vaikams daug galvojote apie lyčių vaidmenis, moralę, svarstote, kas vaikus įkvėps ir panašiai – galbūt apie panašius dalykus ėmėte daugiau mąstyti ir kasdieninėse situacijose?
Mane pakeitė mano vaikai. Dukros pakeitė mano asmenybę, mano vertybes ir, žinoma, mano rašymą. Vaikams kurti yra ir lengva, ir labai sunku. Kaip ir kalbėtis su vaikais. Pavyzdžiui, būna knygos pristatymas suaugusiems – nesvarbu, ką aš ten kalbu, dauguma vis tiek kantriai sėdės akmeniniais veidais. Lietuviai nelinkę rodyti emocijų, o man taip ir neaišku, ar įdomu jiems, ar ne. Tuo tarpu atvažiavusi į susitikimą su vaikais bijau, nes jei tik kažką nuobodžiau pasakoju, jie tuoj pradeda žiovauti, krapštytis, muistytis. Taip ir su rašymu. Noriu, kad knyga vaikams patiktų, bet dirbtinai to sukonstruoti neišeina. Tiesiog reikia džiazuoti rašant, tada pažiūrėti, kas išėjo ir uždėti moralinius filtrus.
Kas įkvėpė parašyti knygą „Jūratė, Kastytis ir Mikas“, kurioje Amerikoje gyvenančio aštuoniolikmečio veikėjo savęs pažinimo kelionei tokia svarbi Lietuva?
Turbūt užgraužė kaltė, kad apie Havajus parašiau, o apie Lietuvą dar ne? Įkvėpė ir tai, kad Havajuose labai vertina lietuvišką gintarą. Vis dar turiu vilčių, kad mano Jūratės ir Kastyčio knyga pasirodys ir anglų kalba – būtų labai smagu, kad šią istoriją žinotų ir mūsų svečiai iš užsienio. Na, ir, aišku, Mikas turi šokių tokių panašumų su mano vyru Maiklu.
Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ didelį vaidmenį užima mitologija. Iš kur kyla noras ja remtis savo rašomose knygose?
Nežinau, tiesiog taip išėjo. Havajų mitologija pasirodė labai įdomi, bet ir šiek tiek vaikiška, miela. Man visada norisi rašyti apie tai, kuo gyvenu. Natūraliai kilo poreikis papasakoti apie Havajus, tik formatui suaugusiems dar nesijaučiu pribrendusi. O salų mitologija tarsi pati prašėsi tilpti į istorijas vaikams. Iš gautų atsiliepimų suprantu, kad jiems patiko.
„Jūratės ir Kastyčio“ legendos interpretaciją parašiau iš meilės gintarui. Viskas nutiko organiškai, ir dabar man sunku atsekti, kaip ten atsidūrė Mikas, kodėl jis yra iš Čikagos, kaip prie jų šutvės prisidėjo Palangos močiutė Domicelė. Rašymą kartais prilyginu sapnavimui – tartum ne viskas ten nuo manęs priklauso, nors kažkur giliai žinau, kad tai yra pasąmonės žaidimai.
Knygoje vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ rašote, jog „Gyvenime dažnai daug kas priklauso nuo nuotaikos“ („Jūratė, Kastytis ir Mikas“, p. 17). Ar rašant ir Jūsų pačios nuotaika persiduoda į popierių, ar kurdama mokate atsiriboti nuo to, kokius jausmus išgyvenate tuo metu?
Tikrai taip. Būdama blogos nuotaikos niekada net elektroninių laiškų neatsakau. Todėl, pavyzdžiui, jei gyvenime kyla sunkumų ar jaučiuosi dėl kažko neužtikrinta ar liūdna, būna, kad į visus laiškus neatsakau savaitę ar dvi. Aš menininkė – man galima. Juokauju, žinoma. Nors tikiu, kad laišku, kaip ir bet kuriuo kitu tekstu, persiduoda energija, nuotaikos įspūdis. Todėl ir rašydama knygas visada turiu įeiti į tam tikrą nuotaiką. Naivu būtų tikėtis, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro laiminga kaip idiotė. Tiesiog užtenka žinoti, kad iš esmės esu laiminga. Žinojimas yra pastovesnis už jausmus.
Parašėte dvi knygas vaikams, kurias abi iliustravo Viktorija Ežiukas. Ar rašydama iš karto susidarote vaizdinius galvoje, ar tai yra Jūsų ir iliustruotojos bendras kūrybinis procesas?
Aš nesu „vizualė“. Nematau vaizdinių, ir man dažnai sunku apibūdinti, kaip kas turėtų atrodyti. Pasaulį patiriu žodžiais, ne vaizdais. Galiu mėnesį pragyventi kambaryje ir išėjusi nežinosiu, kokios spalvos buvo jo sienos. Todėl man būna labai sunku su knygų viršeliais – visada žinau, kokį jausmą jie turėtų sukelti, bet nežinau, kaip to paprašyti dailininkų. Labai įdomu dirbti su Viktorija Ežiukas – ji yra talentinga iliustruotoja, ir aš su nekantrumu laukiu, kol mano personažai įgaus veido bruožus, akis, spalvas. Ji tikrai puikiai pajunta kūrinio nuotaiką. Mano mylimiausia jos piešta iliustracija – vaflių pardavėjos Jūratės su žaliais plaukais. Kažkas tokio!
Esate jogos mokytoja, propaguojate sveiką mitybą. Galbūt planuojate savo patirtimi pasidalinti ir knygoje apie sveiką gyvenimo būdą?
Iš tikrųjų tai jogos nemokau jau dvejus metus. Maždaug nuo tada, kai pradėjau lauktis Indrajos. Dabar darau karma jogą – užsiimu namų ruoša, vaikų užpakalių šluostymu ir savo ego neigimais, kurie irgi labai svarbūs jogos praktikoje. Tikiuosi, kad greitu laiku man užteks jėgų ir laiko grįžti ant kilimėlio. Apie knygą šia tema negalvoju, bet stengiuosi nesišvaistyti visokiais „niekada“.
Kokia didžiausia Jūsų kaip rašytojos svajonė?
Normaliai uždirbti iš rašymo. Nes dabar rašau daugiau iš idėjos. Dar noriu pradėti rimtai rašyti anglų kalba. Bet truputį tingiu. Truputį bijau. Nes dabar galiu apsimesti svarbia rašytoja kažkur tolimoje Lietuvoje – dėl to aš savo anglakalbiams draugams atrodau įdomi, egzotiška. O kas bus, jei parašius kažką anglų kalba visi nuspręs, kad aš niekam tikusi?
